Ant stalo iššokantis „gyvas“ naujo pastato ar parko maketas su jame marširuojančiais žmonėmis, galimybė virtualiai pasivaikščioti po dar tik projektuojamą namą ar paties kompiuterio sugeneruojamos formos ir pastatai – visa tai naujų technologijų atneštos galimybės architektų darbe. Vis tik ar tai nėra tik mados vaikymasis? Kokius pokyčius šiuolaikiniai išradimai daro kasdieniam architekto darbui?
Apie naująsias technologijas, jų įtaką architekto profesijai bei šiuolaikiniam architektui reikalingus įgūdžius pasakoja į Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) rugsėjo pabaigoje organizuojamą mokslinę konferenciją „Advanced Construction“ atvyksiantis latvis mokslininkas Arne Riekstins, šiuo metu dirbantis Monterėjaus universitete Meksikoje.
– Kaip naujosios technologijos keičia ar jau pakeitė architektų darbą?
– Naujos technologijos keičia viską. Darbas architektūros srityje išėjo už klasikinio architektūros suvokimo ribų: architektai pasiskolino parametrinį dizainą iš aeronautikos dizaino, skaitmeninę gamybą iš industrinio dizaino, naujas animuotas formas iš kino industrijos specialiųjų efektų, tvarumą ir performatyvias savybes iš biologijos ir gamtos mokslų.
Galima sakyti, kad šiandien prieinami įrankiai iš anksto nustato rezultatą, kurio galima tikėtis. Pavyzdžiui, jei architektui duosite tik pieštuką, liniuotę ir matlankį, jis tikriausiai pateiks tik tam tikro lygio sudėtingumo darbą, kuris, žinoma, gali būti daug žadantis, bet ribojamas mūsų geometrijos perteikimo žinių ir gebėjimų.
Tačiau gausime kur kas kitokį rezultatą, jei dirbsime su sudėtingomis ir daug galimybių suteikiančiomis kompiuterinėmis programomis (CAD/CAM). Paprasčiausiai pereinant nuo 2D brėžinių programose „AutoCAD“ į „ArchiCAD“ ar „Revit“, kurios abi priskiriamos statinio informacinio modeliavimo (SIM, angl. Building Information Modelling, BIM) programoms, galime kur kas detaliau projektuoti ir detalizuoti grindų, fasadų, sekcijų, įvairių detalių ir medžiagiškumo aspektus.
Šios naujosios technologijos gero architekto rankose gali sukurti tikrus šedevrus, kurie nepasiekiami įprastomis priemonėmis. Dėl to mūsų pastatai darosi vis ekonomiškesni, tvaresni, didesni ir įdomesni.
– Daug kalbate apie programinės įrangos svarbą, tačiau svarbios ne vien tik jos. Kaip manote, kokių dar sugebėjimų reikia šių dienų architektui?
– Architektams itin svarbūs ir klasikiniai žmonių supratimo įgūdžiai, taip pat gebėjimas suvokti kontekstus ir istorinius ryšius. Žinoma, ir visi techniniai bei meniniai įgūdžiai, kuriuos galima tiesiog išlavinti ir išmokti. Jaunesnėms kartoms, dar studijuojantiems būsimiems profesionalams, taip pat reikia tarptautinės patirties – mokantis iš kitų šalių architektūros mokyklų suteikiama galimybė pamatyti ir įgyvendinti naujus konceptualius sprendimus, pritaikyti jau pirmaisiais studijų metais įgytas žinias.
Aš tikiu, kad ypatingai svarbu suderinti technologijas, parametrinę architektūrą ir turėti tvirtą teorinį pagrindimą bei suvokimą to, ką darome.
– Ką manote apie vis labiau šioje srityje įsigalinčias papildytos ar virtualios realybės galimybes? Tai duoda naudos architekto darbui, ar tėra rinkodarai ir idėjos pardavimui skirtos priemonės?
– Šios technologijos tikrai leidžia sutaupyti daugybę darbo laiko, kuris skiriamas įvairių realių modelių, projektų gamybai. Tai naudojama ne tik pristatymui, bet ir tikroviškam projekto įsivaizdavimui.
Tiesą sakant, realus, mažesnio mastelio, bet apčiuopiamas modelis turi savyje kažką magiško, o galimybė juos paliesti ir patirti – nepakeičiama. Visgi technologijos leidžia dėmesį koncentruoti kitur. Nors architektui vis vien reikia paruošti kokybišką 3D modelį, tačiau jį parengus, kol kompiuteris generuoja virtualiai ar papildytai realybei tinkamą failą, architektas gali užsiimti kitais darbais ar semtis kūrybinių idėjų tolimesniems projektams. Šių technologijų prieinamumas auga eksponentiškai nuo 2000 metų.
Kartu su šiuolaikinėmis technologijomis ir rinkos poreikiais turi keistis ir architektūros studijos. Akademinė bendruomenė taip pat turi tobulėti ir edukuoti patys save, įvertinant, kiek naujosios priemonės yra naudingos, kiek šios technologijos, nauji tvarumo standartai daro mūsų gyvenimus ir darbus geresniais. Deja, dažnai mokslui trūksta lėšų ir negalime atlikti tokių tyrimų, kokių norėtumėm.
– Daug dirbate prie taip vadinamos „parametrinės architektūros“. Kuo ji ypatinga ir kodėl Jus tai žavi?
– Dabartinėmis programomis galime kurti ne tik programuojant, patiems braižant figūras, bet ir nurodant įvairius parametrus gauti programų sugeneruotus skirtingus sprendimus ir iš jų rinktis mums tinkamiausius. Kitaip sakant, mums nebūtina iš karto žinoti norimo rezultato – mes galime jį sugeneruoti iš begalybės sprendimų. Tai skatina naujų formų atradimą bei kitokį požiūrį. Be to, galima pamatyti, kaip varijuoja formos pakeitus tokius parametrus, kaip kampai, dydžiai, kreivės.
Visa tai atveria naujus ir iki tol sunkiai tik pieštuku ar tradicinėmis programomis pasiekiamus sprendimus, linijas ir formas, kurios papildo pastatų projektus nauju „sluoksniu“. Tokią programinę įrangą, gebančią kurti parametrinį dizainą, galime rasti visose pasaulyje pirmaujančiose dizaino ir architektūros studijų programose.
Kai kurie programiniai papildymai jau padarė didžiulę įtaką šiuolaikinės architektūros istorijai. Nors iššūkis tai pritaikyti praktiškai vis dar išlieka.
– Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete rugsėjį vesite mokymus, taip pat skaitysite pranešimą tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Advanced Construction“. Kokiomis žiniomis pasidalinsite su studentais ir kolegomis?
– Mokymų metu Kaune pasidalinsiu asmenine patirtimi ir žiniomis, kaip įvaldyti parametrinės architektūros galimybes – nuo itin paprastų iki sudėtingų parametrų pasirinkimo. Eksperimentuosime su įvairiomis medžiagomis, 3D spausdinimo ir lazerio pjovimo galimybėmis, taip pajausdami perėjimą iš 2D į 3D projektavimą. Stebėsime, kokias naujas formas ir idėjas, kurias galima pritaikyti architektūroje, mums pavyks atrasti.