Įsigyjate skalbimo mašiną, tačiau po penkerių metų ji staiga sugenda. Arba nusiperkate plaukų džiovintuvą, praeina dviejų metų garantijos laikotarpis ir, it pagal laikrodžio dūžius, – atsiranda gedimas, ir jis tampa nenaudojamas.
Jei situacijos pažįstamos, veikiausia, susidūrėte su suplanuotu gaminių nusidėvėjimu.
Įsigyjate skalbimo mašiną, tačiau po penkerių metų ji staiga sugenda. Arba nusiperkate plaukų džiovintuvą, praeina dviejų metų garantijos laikotarpis ir, it pagal laikrodžio dūžius, – atsiranda gedimas, ir jis tampa nenaudojamas.
Jei situacijos pažįstamos, veikiausia, susidūrėte su suplanuotu gaminių nusidėvėjimu.
Rodos, įsigyti daiktai ir prietaisai tarnauja vis trumpiau, o rasti ilgaamžių priemonių darosi itin sunku. Be kita ko, nemažai žmonių kaip vieną pagrindinių kriterijų prekės kokybei nustatyti vis dar laiko kainą, taip kartais nusipirkdami prastą prekę už didelę kainą.
Dėl to europarlamentarai šių metų liepos pradžioje pritarė siūlymams ir balsavo dėl rezoliucijos, numatančios sankcijas už gamintojų suplanuotų gaminių nusidėvėjimą. Tai leistų prailginti gaminių, prietaisų ir kitų įrenginių naudojimo trukmę.
Be to, svarstoma sukurti nepriklausomą sistemą, kurios dėka būtų galima testuoti gaminius ir nustatyti, ar gamintojai išties suplanavo jų nusidėvėjimą. Tokiu atveju, gamintojai būtų baudžiami.
Tuo pačiu siūloma įpareigoti gamintojus ženklinti buitinę techniką, elektroninius prietaisus ir kitus gaminius, nurodant jų naudojimo trukmę. DELFI domisi, kaip tokius siūlymus vertina gamintojai ir vartotojai, ir ar pirkėjai tikrai iš to išloš.
© DELFI / Tomas Vinickas
Ketinimai pradžiugino
Vartotojų teisių gynimo centro pirmininkas Paulius Mireckas siūlymą uždrausti suplanuotą gaminių nusidėvėjimą teigė vertinantis teigiamai.
„Pas mus į Lietuvą atkeliauja daug pakankamai blogos kokybės daiktų. Iš praktikos matosi, kad gamintojai nelabai siekia, jog vartotojai gerbtų įmonės vardą.
Didesni gigantai, kaip „Apple“, „Samsung“, dar kažkiek prisižiūri vardo, o smulkesnės kompanijos nelabai, ypač buvę gerbiami prekių ženklai, kur bendrovės valdyme atsirado tam tikrų pakitimų, ar ji atsirado kitose rankose, buvo parduota. Yra gamintojų, kurie iš to buvusio gero vardo bando tik pasipelnyti, o iš tiesų, naudodamiesi geru vardu, daro taip vadinamą chlamą.“
Teigiamai jis vertina ir siūlymą ženklinti prekes, nurodant gaminių trukmę: „Pagal tai būtų galima lengviau atskirti kokybiškesnes, ilgiau tarnaujančias prekes nuo nekokybiškų. Tarkime, dabar vartotojui sunku pasirinkti pagal prekių ženklą, jis turi atspėti, kiek tas daiktas jam tarnaus.
Žmonės šiai dienai dažnai apsigauna rinkdamiesi prekę, kurios kaina yra didesnė, galvodami, kad ji geresnė.
Taigi toks ženklinimas tik padėtų vartotojams apsispręsti. Būtų daug paprasčiau, nei remtis kaimyno ar draugo pasakojimais, kad šios įmonės daiktas geriau veikia, nors, pasirodo, ta įmonė gamina nuo zaporožiečių iki mersedesų, ir tik naudojasi garsios firmos vardu.“
Toks ketinimas ženklinti prekes, vengiant suplanuoto gaminių nusidėvėjimo, anot „ACC Distribution“, prekiaujančios kompiuterių įranga, Produktų ir marketingo vadovo Marijaus Miceikos, bendrovės neišgąsdintų.
„Manome, kad tai leis gamintojams argumentuotai pagrįsti savo gaminamų elektronikos prietaisų kainas, o vartotojams taps aiškiau, kokį prietaisą jie perka ir kiek galimai jis tarnaus.
Dabar rinkoje dažnai pastebime situacijas, kad vartotojai renkasi santykinai brangesnius daiktus, tačiau tai ne visada reiškia, kad kokybiškesnius, nes nėra ženklinimo, kuris leistų tinkamai įvertinti ir priimti vartotojui naudingiausią sprendimą.
Šiuo metu bene vienintelis kriterijus, į kurį daugiausiai kreipiama dėmesio, yra kaina. Kokybinis ženklinimas į rinką įneštų daugiau aiškumo.“
Gamintojų ir importuotojų asociacijos bei Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos vadovas Alfredas Skinulis sako, kad ženklinimas vartotojams išties būtų naudingas: „Kuo daugiau pateikiama informacijos vartotojui – tuo geriau. Elektronikos ženklinimas nėra kažkokia naujiena, šiuo metu, pavyzdžiui, bendrovės ženklina prietaisus, pažymėdamos, kad juos draudžiama šalinti su kitomis buitinėmis atliekomis. Aišku, kiekvienas ženklinimas kainuoja gamintojui ir, netiesiogiai, vartotojui“, – atkreipia dėmesį.
Prietaisams mažus reikalavimus keliame patys
Dar 2014 m. „Eurobarometro“ atliktos apklausos duomenimis, net 77 proc. vartotojų teigė, kad mieliau taisytų savo turimus daiktus ir įrenginius, negu pirktų naujus.
Visgi dėl didelių taisymo paslaugų kainų jie dažnai juos pakeičia naujais arba tiesiog išmeta.
2016 m. Europos Parlamento užsakytoje studijoje išryškėjo, kad pirkėjai tikisi, jog smulkūs elektroniniai prietaisai, tokie kaip elektroniniai dantų šepetukai, žaislai, mobilūs telefonai ar avalynė turėtų tarnauti viso labo 1–2 metus.
3–4 metų tarnavimo tikimasi iš nešiojamų kompiuterių, specifinių drabužių, paltų, dviračių.
5–6 metus, anot jų, turėtų tarnauti vaizdo kameros, paprasta virtuvės techninė įranga, siurbliai, skalbimo mašinos.
Tuo tarpu televizoriai, stambi virtuvės buitinė technika, lovos, šaldytuvai turėtų būti tinkami naudoti 7–10 metų.
Ilgaamžiškesni, t. y. daugiau nei 10 metų tarnauti, anot apklaustųjų, turėtų stambi namų technika, pvz., boileris, saulės baterijų sistema ant stogo, specialūs baldai.
P. Mireckas teigė, kad tokia kontrolė išties turėtų vykti, nes tai leistų kovoti ir su dar viena suklestėjusia žmonijos yda – besaikiu vartojimu.
„Iš vienos pusės pažiūrėjus, tas besaikis vartojimas lyg kuria darbo vietas, bet iš kitų ekonominių pusių ir ekologijos pusės, šitas perteklinis vartojimas iš tiesų yra kenksmingas, ir su juo reikėtų kovoti.
Dabar vartojame tam, kad vartotume, o ne gyventume komfortiškai. Ir taip sukamės kaip voverės rate“, – mano jis.
P. Mireckas atkreipia dėmesį, kad pačių pirkėjų lūkesčiai, kiek turėtų tarnauti jo įsigyta prekė, yra sumažėję, nes dėl vartotojiškumo jie patys linkę dažnai keisti prekes.
Tam pritaria ir Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas Antanas Miškinis: „Yra techninis nusidėvėjimas, ir yra moralinis nusidėvėjimas. Pavyzdžiui, yra naujas telefonas, kurio gali netgi nenaudoti, bet po metų tas modelis jau pasensta – t. y. telefonas geras, bet morališkai pasenęs“, – sako jis.
A. Skinulis sako, kad suplanuoto gaminių nusidėvėjimo draudimas tikrai galėtų prisidėti prie aplinkosaugos: „Verslas, aišku, nori kuo daugiau to vartotojiškumo, kuo daugiau vartoja žmonės – tuo daugiau uždirba verslas, bet iš aplinkosauginės pusės žiūrint, patys gamintojai kuria sistemą, kad gaminiai, kurie jau nebetinkami naudoti būtų perdirbti ir iš jų pagamintas naujas produktas, žaliavos, kurios vėl keliautų šių gaminių gamybai. Tai atpigintų jų gamybą ir, galiausia, netiesiogiai kainą vartotojams.
Kitas dalykas, patys gamintojai taip pat rūpinasi, kad tie įrenginiai, kurie veikia, tačiau savininkas jau nenori jais naudotis, keliautų žiedinės ekonomikos ratu ir grįžtų į rinką – būtų dar kartą panaudoti. Pavyzdžiui, mažesnes pajamas gaunantis asmuo galėtų nusipirkti siurblį, kuris ne toks modernus, bet dar veikia.“
Kad technologijos keičiasi ypač sparčiai, ir žmonės dažnai įsigyja naujus elektronikos įrenginius ne todėl, kad jie sugenda, suvokia ir patys pardavėjai bei gamintojai.
„Žmonės perka naujus įrenginius, nes nori, kad įrenginys turėtų naujų funkcijų, pakeistą dizainą, sparčiau veiktų, būtų integruotas su kitais įrenginiais ir pan. Pavyzdžiui, nešiojamųjų kompiuterių vidutinis veikimo ciklas yra 3–4 metai, tačiau žmonės nutaria pasikeisti savo turimą kompiuterį vos išėjus naujam modeliui. Lygiai tas pats yra su telefonais ir kitais prietaisais“, – sako M. Miceika.
Nežino savo teisių
Pagal 2016 m. Europos Parlamento Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto projektą, kuriuo remtasi siūlant rezoliuciją, taip pat norima sustiprinti vartotojų teises į teisinę atitikties garantiją.
Juo siūloma išlaikyti 24 mėnesių teisinės garantijos laikotarpį, kuris būtų mažiausias, ir valstybėms narėms suteikti galimybę nustatyti labiau vartotojus saugančias nacionalines nuostatas.
Šiuo metu Lietuvoje Civilinis kodeksas nustato būtent mažiausią – dviejų metų teisinę garantiją. Vadinasi, vartotojas turi teisę pareikšti reikalavimus pardavėjui per dvejus metus. Tuo metu komercinis garantijos laikotarpis, nustatytas paties gamintojo, gali būti trumpesnis ar ilgesnis.
Tačiau kai kurie gamintojai įtariami suplanuojantys gaminio nusidėvėjimą, kuris atitiktų garantijos laikotarpį – t. y. baigusis garantiniam laikotarpiui, prekė gali staiga pradėti nebeveikti.
„Mūsų Civilinis kodeksas skelbia, kad prekė kokybiška turi būti dvejus metus, tad kai kurie gamintojai taip stengiasi ir daryti – tai jau seniai pastebėtas dalykas“, – atskleidžia P. Mireckas.
Anot A. Miškinio, didelė problema, kad daugelis net nežino apie teisinį garantijos laikotarpį ir jei gamintojas nurodo pusės metų komercinį garantijos laikotarpį, o prietaisas ne dėl žmogaus kaltės sugenda, pavyzdžiui, po metų, jis nežino, kad vis tiek gamintojui gali pareikšti pretenzijas.
„Du metai – tai, anot mūsų valdžios, jau pakankamas laiko tarpsnis nusidėvėjimui. Man, kaip vartotojui, rūpi tik garantinis laikotarpis. Apie jį turėtų būti kruopščiau informuojami vartotojai, kadangi kai kurie net savo teisių nežino“, – sako A. Miškinis.
