Šiuolaikiniai fotoaparatai turi nemažai pagalbininkų, kurie padeda fotografuoti arba filmuoti tam
tikras scenas ir kadrus. Vieni įdomesnių pagalbininkų – vaizdo stabilizatoriai. Kino operatoriams tai
kasdieniniai įrankiai, tačiau palaipsniui jie persikelia ir į fotografijos pasaulį. Dabar paprastos kameros
turi puikiausias galimybes filmuoti vaizdą, nedideli mikrofonai fiksuoja aplinkos garsus gana neblogai,
o tai atveria kuo puikiausias galimybes kino kūrėjams.
Šiuolaikiniai fotoaparatai turi nemažai pagalbininkų, kurie padeda fotografuoti arba filmuoti tam tikras scenas ir kadrus. Vieni įdomesnių pagalbininkų – vaizdo stabilizatoriai. Kino operatoriams tai kasdieniniai įrankiai, tačiau palaipsniui jie persikelia ir į fotografijos pasaulį. Dabar paprastos kameros turi puikiausias galimybes filmuoti vaizdą, nedideli mikrofonai fiksuoja aplinkos garsus gana neblogai, o tai atveria kuo puikiausias galimybes kino kūrėjams. Tiek meniniam, tiek komerciniam kinui šis išradimas yra labai naudingas, nes nebereikia sudėtingų mechanizmų ir išskirtinio pasiruošimo. Bet apie viską iš pradžių.
Istorija: „steadicam“
Tikriausiai esate matę garsųjį klasikinį siaubo filmą „Švytėjimas“ su Jacku Nickolsonu. Viena iš įsimintiniausių scenų yra, kai mažas berniukas važinėja triratuku koridoriuje ir pamato vaiduokles mergaites. Kamera seka berniukui iš paskos. Tai vienas iš pirmųjų bandymų „steadicam“ panaudoti kine. Režisierius Stenlis Kubrikas jau 1980 metais panaudojo 1975 metais išrastą kameros stabilizatorių, kurį nešiojo operatorius, o rezultatas tikrai pribloškiantis. Kino industrijoje šis stabilizatorius naudojamas iki šiol jau 40 metų. Kitas garsus filmas, kuriame panaudotas minėtas vaizdo stabilizatorius, buvo „Rokis“ su Sylvesteriu Stallone. Operatoriui teko lakstyti paskui aktorius bokso ringe.
Iki tol operatorius turėjo tik tris būdus filmuoti judančius objektus. Vienas būdas – nešti sunkią kino kamerą, tačiau nejudinant objektyvo tai padaryti beveik neįmanoma. Kitas būdas – vežti kamerą ant specialios platformos bėgeliais. Tačiau ne visur galima tuos bėgelius sumontuoti, kad paskui jie nesimatytų kadre. Trečias būdas – naudoti televizinę gervę, tačiau ji tinkama, jei objektas eina ratu ir nedidelį atstumą. Ji taip pat reikalauja daug vietos, kurios tokiose erdvėse kaip koridoriai nėra. 1975 metais kinematografas ir išradėjas Garettas Brownas sugalvojo būdą, kaip stabilizuoti kameros filmuojamą vaizdą naudojant kardaninę pakabą. Vėliau savo išradimais jis pamalonino ir sporto televizijas sukūręs ant lyno traukiamas kameras futbolo varžyboms filmuoti, taip pat povandenines kameras, kurios filmuoja olimpinius plaukikus po vandeniu ir sinchroninį plaukimą.
Pirmieji „steadicam“ buvo griozdiški. Operatoriai atrodė lyg filmų apie robotus personažai. Bet kameroms mažėjant, šiais vaizdo stabilizatoriais naudotis galima paprasčiau ir lengviau.
Technologija: kardaninė pakaba – giroskopas
Vaizdo stabilizatorius paremtas kardaninės pakabos technologijos principais. Reikia sukurti tokį mechanizmą, kuris stovėtų vienoje vietoje judinant jo laikiklį į šonus, į viršų ir žemyn, staigiai paverčiant tam tikru kampu. Tam reikalingas 3 ašių stabilizavimas. Šį fizikinį procesą ištyrinėjo ir XVI amžiuje aprašė italų mokslininkas Gerolamas Kardano, nors jis ir nėra atradėjas.
Giroskopą išrado graikų mokslininkas Filo iš Bizantijos apie 200 mūsų eros metais. Taigi, technologija yra labai sena. Ji plačiai naudojama aviacijoje ir raketų pramonėje, o taip pat ir civilinėms reikmėms. Šiuolaikinėje fotografijoje giroskopas naudojamas daug kur, taip pat ir fotoaparatuose bei kamerose. Taip bandoma stabilizuoti lęšius kai kamera yra judinama.
Išorinis vaizdo stabilizatorius yra tik kaip priedas prie fotoaparato, kuriame gali būti vidinis vaizdo stabilizatorius.
Ačiū dronams ir „GoPro“
Kodėl apie šiuos vaizdo stabilizatorius nežinojome anksčiau? Kodėl tik dabar juos už kelis šimtus eurų gali įsigyti bet kuris fotografas ar operatorius? Priežastis labai paprasta. Dar prieš keletą metų ši technologija buvo skirta tik kino profesionalams. Bet atsirado dronai ir situacija pasikeitė iš esmės. Pats dronas nėra naujas žaislas, tačiau tik prieš keletą metų kažkam kilo mintis prie sraigtasparnio modeliuko prikabinti kamerą. Iš karto operatorius pamatė dvi didžiules problemas. Viena jų – vaizdas visiškai nestabilus, nes vėjas mėto ir vėto nedidelį droną kaip tik nori. Be to, visas korpusas vibruoja nuo keturių ar daugiau varikliukų. Kita problema – judėjimo kryptis. Kai dronas varomas į priekį, jis pasvyra žemyn. Kartu pasvyra ir kamera ir filmuoja ne tai, ką turi filmuoti. Čia buvo prisimintas „steadicam“ ir pabandyta sukurti nedidelį giroskopą.
O kuo čia dėtas „GoPro“? Būtent veiksmo kameroms šis nedidelis giroskopas ant dronų ir buvo pritaikytas pirmiausiai. Vėliau buvo pradėta galvoti apie paprastus rankoje nešamus giroskopus, skirtus išmaniesiems telefonams. Paprasti veidrodiniai fotoaparatai taip pat sulaukė savo stabilizatorių, nes jie sunkesni ir veiksmo kamerų stabilizatoriai negali jų išlaikyti.
Šiuolaikinis stabilizatorius
Jis, kaip ir jo pirmtakai, turi 3 ašių stabilizavimo funkciją. Tai reiškia, kad kamerą judinant į visas puses ji išlieka stabili, o stabilizatorių paverčiant kampu, kamera išlieka stabili lyg padėta ant plokštumos. Deja, tai nėra labai paprasta padaryti naudojant vien tik mechaninį stabilizatorių, todėl į jo rėmą buvo įdėti ir nedideli motoriukai, kurie reaguoja į giroskopo sensorius ir atitinkamai kontroliuoja laikančiąją plokštumą. Tai aktualu didesniems fotoaparatams, kurių svoris gali greitai išbalansuoti stabilizatorių.
Stabilizatoriai turi keletą režimų. Sekimo (Follow) režimas leidžia eiti iš paskos ir sekti objektą viename lygmenyje. Atvirkštinis režimas paprastai stabilizuoja perverstą plokštumą – idealu fotografuoti ir filmuoti kamerą apvertus. FPV (First Person View) režimas veikia panašiai kaip sekimo režimas, tik jis imituoja realius galvos ir akių judesius. Ant stabilizatorių būna sumontuoti mygtukai, kuriais galima stabilizuoti tam tikras plokštumas, ne visas tris, todėl kamera gali judėti tam tikromis kryptimis. Taip sukuriamas skridimo efektas ir dažnai atrodo, kad vaizdas filmuotas dronu, o ne laikant kamerą rankose.
Kur panaudoti?
Stabilizatoriai naudojami daug kur. Dažniausiai filmuojant judančius vaizdus. Pavyzdžiui, važiuojate dviračiu kalnuota vietove ir norite nufilmuoti save iš šono. Taip pat tinka bėgiojant, važiuojant automobiliu. Aišku, kino kūrėjai tikrai žino, kaip tai panaudoti kuriant vestuvių video ar reklaminius vaizdo klipus. Panaudojimo galimybės tikrai didelės.
Šiuolaikiniai fotoaparatai yra nesunkiai pritvirtinami prie tokių stabilizatorių. Jei naudojami išmanieji telefonai, juos galima ir valdyti spaudant mygtukus ant stabilizatoriaus, o ne ant telefono. Tai labai smagus išradimas, kuris nuolatos pinga ir gali tapti toks pat populiarus, kaip asmenukių lazda.
