Ekranai ne tik iš esmės pakeitė žmonijos elgesį praeitame amžiuje – jie užima vis daugiau vietos ir mūsų gyvenime – paros laiko tarpas, praleidžiamas prie televizoriaus, kompiuterių monitoriaus, vaizdo žaidimų ir mobiliųjų telefonų ekranų vis ilgėja – šiuo metu statistiškai vidutinis darbingas žmogus iki 70 procentų savo dienos laiko stebeilijasi į kokį nors ekraną (ir, manoma, kad šis skaičius vis didės)...
Be abejo, kartais mus ir aplinkinius erzina šių prietaisų kultas, ir labiausiai žmonėms nepatinka nenatūrali sąveikos su ekranais natūra. Tačiau iš esmės reikia pripažinti, kad ekranai vis dėlto praturtino mūsų gyvenimą, plečia akiratį ir didina darbingumą. Ir ateityje naujos vaizdų ekranuose technologijos vis didins žmonijos galimybes bendrauti, privačioje ar darbinėje aplinkoje. Todėl ir dabartinių vaizdų technologijų kūrimo procesuose pastebima tendencija kiek įmanoma mažinti kliūtis ir diskomfortą, siekiant padaryti ekranų pasaulį kuo natūralesnį ir sveikesnį.
Pavyzdžiui, pamenate, kai mama liepdavo įsijungti kambaryje šviesą žiūrint televizorių? Šiandien tą patį liepiate savo vaikams? Ir Jūsų mama, ir Jūs, be abejo, esate teisūs. Kaip ir natūraliame gyvenime, taip ir ekranuose keičiantis tamsiems bei šviesiems vaizdams, mūsų akių vyzdžiai, reaguodami į juos, traukiasi arba išsiplečia. Kai vaizdai keičiasi itin greitai (pavyzdžiui, žiūrint kovinį filmą), vyzdžiai derinasi prie jų kitimo greičio, ir, savaime suprantama, greičiau juda, tuo pačiu akys greičiau pavargsta ir silpsta. Problemą gali išspręsti nedidelis papildomos šviesos srautas kambaryje, kuris mažina akies vyzdžio raumens judėjimą, todėl ir akys mažiau pavargsta. JAV Kino ir televizijos inžinierių asociacijos teigimu, optimalus kambario apšvietimas turi būti 10 procentų šviesesnis už ekrane rodomus vaizdus.
Tačiau... Papildomas šviesos šaltinis neišvengiamai atsispindi ekrane, kuris tuo pačiu rodo ir jus, žodžiu, kelia papildomų rūpesčių. Juoba tenka pripažinti, kad televizoriaus ekrano apšvietimas dažniausiai būna atsitiktinis ir pritaikytas visai kitkam. Sukurti apšvietimo šaltinį, pritaikytą būtent televizoriaus žiūrėjimui buvo bandyta jau prieš 50 metų, pačioje televizijos suklestėjimo pradžioje. Tada amerikiečių konstruktoriai siūlė įmontuoti apšvietimą televizoriaus ekrano apvade, buvo manoma, kad tokia „aureolė“ „minkština“ vaizdą ekrane ir mažiau vargina akis. Tačiau ši technologija neprigijo.
Bet nebuvo ir užmiršta.
Prieš trylika metų didžiausia Europos buitinės elektrotechnikos gamintoja, Nyderlandų kompanija „Philips“ pristatė naujo tipo plokščiaekranį televizorių su ekrano apšvietimo funkcija – „Ambilight“, kuri ne tik sukurė ypatingai estetišką interjero vaizdą, tačiau turėjo ir praktinę reikšmę – mažiau kenkė akims ir ryškino rodomą vaizdą.
„Philips“ konstruktoriams tiesiog kilo mintis papildomą šviesos šaltinį įmontuoti užpakalinėje televizoriaus pusėje, apšviečiant sieną, esančią už jo. Taip ekrano vaizdas buvo sujungtas su televizorių apgaubiančia šviesos aureole, kuri, (dėl mokslui žinomų priežasčių) mažina akies vyzdžio darbą, bet ir (dėl nežinomų mokslui priežasčių) ir sukuria geresnį vaizdą ekrane. Vizualiai „sulietas“ ekrano vaizdas su siena padarė tą patį vaizdą daug ryškesnį, spalvingesnį ir aiškesnį. Taip pat ir platesnį – dar prieš dvidešimt metų „Nokia“ inžinieriai pastebėjo, kad išplėtus kvadratinį ekraną į šonus, vaizdas nenukenčia, o netgi tampa detalesnis, mat, kiekvienas žmogus mato 30 % daugiau į plotį nei į aukštį (tai vadinama „periferiniu regėjimu“) – štai ir paaiškinimas, kodėl ekranai yra išplėsti į šonus. „Ambilight“ efektas tokį periferinį regėjimą išplečia dar labiau.
Žinoma, galima paklausti, ar ne paprasčiau pačiam pastatyti lempą už televizoriaus sukuriant papildomą ir paslėptą šviesos šaltinį? Tačiau apšvietimas irgi privalo būti reguliuojamas. Šiuo metu jau šeštos kartos OLED „Ambilight“ davikliai patys reguliuoja savo apšvietimą, nustatydama reikalingą šviesos srauto stiprumą, tonus ir intensyvumą. Praktiškai apšvietimas keičiasi kiekvieną sekundę, keičiantis vaizdams ekrane.
„Ambilight“ davikliai automatiškai nustato, kiek šviesos yra kambaryje, ir, atsižvelgdami į tai, patys kontroliuoja šviesos srauto intensyvumą. Be to, „Ambilight“ taip pat siejasi ir su išorinio apšvietimo davikliu, kuris automatiškai nustato ekrano ryškumą. Tamsioje patalpoje veikiančio televizoriaus ryškumas mažesnis, šviesoje – didesnis. Taip slopinami papildomi šviesos šaltiniai, mažinant kambaryje esančių objektų atspindžius televizoriaus ekrane. Arba apšvietimo tonas gali būti pritaikytas kambariui bendrai – kai televizorius yra išjungtas, „Ambilight“ tiesiog tampa kambarine lempa, puikiai deranti prie bet kurios svetainės interjero.