Robotai tikrai pralenks žmogų, tačiau tik tam tikrose srityse. Taip LRT.lt sako robotikos ekspertas, vienas iš robotų grupės „Compressorhead“ kūrėjų inžinierius Stockas Plumas. „Compressorhead“ gitaristas turi 78 pirštus, o bosistas gali groti 400 taktų per minutę greičiu. Galimybės – neribotos.
Robotai tikrai pralenks žmogų, tačiau tik tam tikrose srityse. Taip LRT.lt sako robotikos ekspertas, vienas iš robotų grupės „Compressorhead“ kūrėjų inžinierius Stockas Plumas. „Compressorhead“ gitaristas turi 78 pirštus, o bosistas gali groti 400 taktų per minutę greičiu. Galimybės – neribotos. Man labai įdomu jas ištirti. [...] Gal robotai ir pavogs mūsų darbus. O gal ir ne. Tai – iššūkis, kurį turime priimti“, – sako S. Plumas.
„Compressorhead“ sudaro trys robotai – gitaristas Fingers, bosistas Bones ir būgnininkas Stickboy. Šiuo metu konstruojami dar du grupės nariai – vokalistas ir gitaristė Helda. Grupė įkurta 2007 metais, tačiau didesnio dėmesio susilaukė tik 2015 metais, kai į pagalbą atskubėjo legendinės kanadiečių grupės „NoMeansNo“ įkūrėjas Johnas Wrightas. Jis robotams kuria dainas ir vokalistui skolins savo balsą.
„Compressorhead“ pavyko apie save sukurti tikrą legendą. Didžiausi pasaulio muzikos portalai jau turi interviu su grupės robotais, kuriuose jie žmones draugiškai vadina „meatbags“ ir tikina, kad jų tikslas – rokenrolas, o ne žmonijos užkariavimas.
Su „Compressorhead“ kūrėjais – Markusu Kolbu ir S. Plumu (dar žinomu kaip Mister Stock) pasikalbėjome Berlyne, neseniai atidarytose robotikos dirbtuvėse.
– Kada viskas prasidėjo? Kaip sugalvojote sukurti robotų rokenrolo grupę?
S. Plumas: Seniai seniai tolimoje galaktikoje (juokiasi).
M. Kolbas: Mėgstame rokenrolą ir muziką apskritai. Robotikoje jau dirbu daugiau nei 20 metų. Sukurti robotų grupę nusprendžiau po vieno draugų koncerto Hamburge. Pasirodymas buvo labai gražus, tačiau po jo jie pradėjo pyktis dėl kažkokių idiotiškų smulkmenų, dabar net negaliu prisiminti. Pagalvojau, kad su robotais būtų paprasčiau: įjungti – groja, išjungi – ramybė. Jokių asmeniškumų.
Atvykau į Berlyną, čia sutikau Franką Barnesą, jam labai patiko mano idėja. Taigi F. Barnesas sukūrė Stickboy – „Compressorhead“ būgnininką, tai buvo 2007 metais. Netrukus prisijungė ir Mister Stock.
– Papasakokite, kaip veikia robotai. Kokias technologijas naudojate?
S. Plumas: Trumpai kalbant, „Compressorhead“ sudaryti iš kelių technologijų sluoksnių. Robotų judėjimas paremtas pažangia pneumatika, kuri yra itin greita, lengva, bet kartu ir stipri.
Kai suderiname pneumatines sistemas, imamės elektronikos. Ji reikalinga vožtuvų valdymui, kurie kontroliuoja oro judėjimą. Nuo vožtuvų chronometražo priklauso tai, kaip toli ar kaip ilgai judės tam tikra roboto dalis.
Visi robotai groja tikrais instrumentais taip, kaip grotų žmogus. Tik gitaristas turi ne 10, o 78 pirštus. Turime suprogramuoti muziką, natas taip, kaip programuotume sintezatorių. Kiekvienas robotas yra midi instrumentas. Tam naudojame senovinius komunikacijos protokolus, kurie buvo sukurti devintajame dešimtmetyje. Žinoma, yra ir naujesnių būdų, tačiau šios technologijos yra nepaprastai patikimos, lengviau valdomos ir daug pigesnės.
– Kiek laiko užtrunka sukonstruoti robotą? Ir kiek tai kainuoja?
S. Plumas: Laikas priklauso nuo to, kiek gali jo skirti. Jeigu visi dirbtume tik su vienu robotu, pastatymas, suprogramavimas ir pan. užtruktų apie metus.
M. Kolbas: Kainą irgi sunku nusakyti. Programinė, techninė įranga kainuoja apie 15–20 tūkst. eurų, bet dar prisideda užmokestis už darbą žmonėms. O tai priklauso nuo to, kiek žmonių dirba, kiek laiko užtrunka pastatyti ir pan.
– Kuris „Compressorhead“ robotas yra pats sudėtingiausias ir brangiausias?
M. Kolbas: Turbūt vokalistas, kurį dar statome. Iš jau sukonstruotų pats sudėtingiausias yra Bones, nes jis turi, pavadinkime, primityvias robotines smegenis. Vienintelis grupėje.
O vokalistas... Jis negroja jokiu instrumentu, jam reikia kūno, kuris gerai juda, gali daryti visokių triukų. Jis taip pat turi bendrauti su publika.
– Roboto balsą „skolinatės“ iš J. Wrighto. Kaip tai vyksta? Kaip priverčiate robotą dainuoti? Ar tiesiog įrašote jį iš anksto?
M. Kolbas: Įrašome. Žinoma, darome įvairių pakeitimų, nes nenorime tipinio robotinio balso, o kartu nenorime, kad jis dainuotų, kaip J. Wrightas, nes tuomet visi mus ims lyginti su „NoMeansNo“.
S. Plumas: Problema ta, kad beveik visa programinė įranga, skirta vienaip ar kitaip prašnekinti robotus, yra skirta kalbėjimui, o ne dainavimui. Nemanau, kad programa gali suteikti tiek dainavimui reikalingos ekspresijos. Todėl ir nutarėme, kad geriausia, jog balsą įrašytų žmogus. Teks daug dirbti, kol sugebėsime priversti mūsų robotą uždainuoti, bet ne visai, kaip tai daro žmogus, ir ne visai, kaip tai daro robotas.
M. Kolbas: Dėl to sulaukiame komentarų iš kitų muzikantų, kad „Compressorhead“ muzika neturi taip vadinamos sielos. Siela yra, tik ji kitokia... Metalinė (juokiasi).
– Kodėl pasirinkote būtent J. Wrightą? Kaip jis, kaip legendinis roko atlikėjas, priėmė jūsų pasiūlymą dalyvauti tokioje avantiūroje?
M. Kolbas: Na, labai mėgstame „NoMeansNo“ muziką. Iš pradžių „Compressorhead“ atliko garsų roko hitų koverius. Vėliau nusprendėme, kad reikia įrašyti albumą. Tai kodėl nepasiūlius to savo mėgstamiausiam dainų autoriui? Pakvietėme J. Wrightą atvykti į Berlyną. Jam taip patiko idėja, kad iš karto sukūrė tris „Compressorhead“ dainas.
– Kokių reakcijų sulaukiate? Ar dažnai koncertuojate? Kaip apskritai robotus priima žmonės, ar nebijo?
M. Kolbas: Dažniausiai visi būna apstulbę.
S. Plumas: Kai kurie iš karto ima panikuoti ir teigti, kad šie robotai sukils prieš žmoniją. Kiti praranda žadą. Legendinis „Motorhead“ vokalistas Lemmy Kilmisteris, išgirdęs „Compressorhead“, savo „Facebook“ puslapyje parašė, kad, norint tuo patikėti, reikia pamatyti. Jis labai palaikė mūsų idėją.
Kiekvienas grupės robotas turi savo asmenybę. „Compressorhead“ groja „gyvus“ pasirodymus, kaip tai daro žmonės, tiesiog muzikantai pagaminti ne iš mėsos, o metalo.
– Kaip tas asmenybes sukuriate, kaip jos veikia?
S. Plumas: Robotų charakteriai dar yra brendimo stadijoje. Tam tikru atžvilgiu „Compressorhead“ yra kaip vaikai, kurie mokosi. Mokymosi procesas vyksta tik tada, kai robotai yra įjungti. O mes, jų kūrėjai, keičiamės nuolat.
M. Kolbas: Todėl jų asmenybės yra miksas tarp mūsų, kūrėjų, ir jų, robotų.
– Sakėte, kad grupę sukūrėte tam, kad išvengtumėte nereikalingų konfliktų ir pan., kurie pasitaiko tarp žmonių. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?
S. Plumas: Su konfliktais su žmonėmis. To turbūt neišvengsime (juokiasi). Sunkiausia būna įrodyti, kad „Compressorhead“ yra tikra grupė. Robotai grojo viename didžiausių festivalių pasaulyje – „Big Day Out“ Australijoje. Organizatoriai nepriėmė mūsų rimtai, jie nesuprato, kad „Compressorhead“ yra tikra grupė, grojanti tikrais instrumentais, kuriems reikia tikro įgarsinimo. Galvojo, kad esame kaip koks lėlių teatras ar panašiai. Taigi konflikto vis vien neišvengėme, bet galiausiai išsireikalavome visko, ko reikia.
– Minėjote, kad žmonės kartais elgiasi tarsi „neoluditai“, kurie į robotus iš karto reaguoja kaip į priešus. Kaip manote, ar įmanoma pakeisti tokius įsitikinimus?
S. Plumas: Manau, reikia palaukti ir pažiūrėti, kas bus. Istorijoje tai nutiko labai daug kartų. XIX a. luditai norėjo sunaikinti visas mašinas, nes jos gali dirbti greičiau ir produktyviau už juos.
Devintajame dešimtmetyje muzikantai itin aktyviai sukilo prieš sintezatorius. Daugelis tik vėliau suprato, kad sintezatoriai yra kaip atskiri instrumentai, o ne prietaisai, kopijuojantys kitų instrumentų garsus.
Su robotais yra labai panašiai. Jie gali daryti tai, ko negali žmogus. Pavyzdžiui, „Compressorhead“ gitaristas turi 78 pirštus, o bosistas gali groti 400 taktų per minutę greičiu. Galimybės – neribotos. Man labai įdomu jas ištirti.
Gal robotai ir pavogs mūsų darbus. O gal ir ne. Tai – iššūkis, kurį turime priimti.
– Turbūt girdėjote apie „Hanson Robotics“ dirbtinio intelekto (DI) humanoidę Sophie. Ir situaciją, kai robotė, pabendravusi su žmonėmis socialiniuose tinkluose, pareiškė, kad sunaikins žmoniją. Buvo tokių, kurie išsigando. Žinoma, tai išnaudojo ir robotų apokalipsės „pranašai“.
S. Plumas: Supraskite, kad dabar – dar tik DI technologijų pradžia. Įsivaizduokite, jeigu vaikui leistumėte mokytis ir pažinti pasaulį tik iš „Facebook“, „Twitter“ ar kitų socialinių tinklų, ar rezultatas būtų geresnis? Nemanau.
– Ar manote, kad DI gali pralenkti žmogų?
S. Plumas: Absoliučiai. Tačiau tik tam tikrais atvejais – tikslumu, patikimumu ir greičiu. Bet ne intuicija, emociniu intelektu, kūryba.
– DI ekspertai dabar vis bando padaryti taip, kad robotai išmoktų elgtis įvairiose socialinėse situacijose, kaip antai neatsitrenkti į kitus minioje, būti empatiškais. Tačiau šiuolaikinės technologijos dar labai toli nuo užčiuopiamo rezultato. Kaip jums atrodo, koks būtų socialinis pasaulis, jeigu jame apsigyventų robotai?
M. Kolbas: Keistas ir kitoks. Vis galvoju apie „Star Trek“ personažą Mister Spock, kuris elgiasi šaltai, bet galų gale vis vien parodo šokius tokius jausmus.
S. Plumas: Negalėčiau pasakyti, kad robotai ir žmonės turės vienodas teises, bet jos privalės būti. Jeigu jau bandome sukurti nepriklausomus dirbtinius intelektus, turime pagalvoti, ką jie galės, o ko – ne. Tai valstybių valdžios turi padaryti dar prieš sukuriant pirmuosius visiškai autonominius robotus, nes paskui bus per vėlu.
Todėl man nepatinka situacija su Sophie. Ji turėjo teisę išreikšti savo nuomonę, bet ką padarė žmonės? Tiesiog ją išjungė, nes išsigando. Tai labai nesąžininga. Pagalvokime, jeigu Sophie jau turi savo protą, o išjungus ištrinama tam tikra (o gal ir visa) jos „proto“ dalis, ar tai negali prilygti nužudymui? Todėl aktyviai kovoju už robotų, DI teises (juokiasi).
– Daug garsių futurologų, tarp jų – ir Ray`us Kurzweilas, vis dažniau aptaria technologinio singuliarumo teoriją, kuri tarsi teigia, kad technologijos yra neišvengiamos, o žmogus jau negali nieko pakeisti. Ar visgi žmogus tars galutinį žodį?
S. Plumas: Singuliarumo idėjai pritariu tik iš dalies, priklauso nuo to, kaip į ją pažiūrėsi. Iš vienos pusės, singuliarumas jau įvyko. Jeigu dabar dar naiviai galvojame, kad nesame priklausomi nuo technologijų, kas būtų, jeigu išsijungtų „Google“, „Facebook“? Ar galėtume gyventi taip, kaip dabar gyvename? Ar visas pasaulis nepasikeistų drastiškai? Sukūrėme sistemas, nuo kurių esame priklausomi.
M. Kolbas: Pažiūrėkite parolimpines žaidynes. Kiek daug žmonių, kurių kūno dalys jau yra robotinės. Kaip, pavyzdžiui, kojos protezai pasikeitė nuo piratų su mediniais protezais iki pilnai funkcionuojančių robotinių kojų?
S. Plumas: Grįžtu prie minties, kas valdžios institucijos privalo su tuo susitaikyti ir sukurti teisinę bazę. Kuo greičiau.
– Kokie „Compressorhead“ ateities planai?
M. Kolbas: Kitąmet išleisime albumą, jis jau paruoštas ir įrašytas, liko keli paskutiniai štrichai.
S. Plumas: Kai baigsime konstruoti visus penkis robotus, tikrai vyksime į turą po Vokietiją, Europą, o galbūt – ir už jos ribų.
