Televizorių gamintojai kartais stengiasi iššokti aukščiau savo bambos pristatydami naujausias
technologijas ir prognozuodami joms puikią ateitį. Pastarųjų metų TV technologijų bangos parodė,
kad kai kurios technologijos yra populiarios tik reklamos ir ryšių su visuomene akcijų dėka, o ne dėl
to, kad jos iš tikrųjų reikalingos vartotojams.
Televizorių gamintojai kartais stengiasi iššokti aukščiau savo bambos pristatydami naujausias technologijas ir prognozuodami joms puikią ateitį. Pastarųjų metų TV technologijų bangos parodė, kad kai kurios technologijos yra populiarios tik reklamos ir ryšių su visuomene akcijų dėka, o ne dėl to, kad jos iš tikrųjų reikalingos vartotojams.
Prieš pora metų lenkti ekranai buvo pristatomi kaip technologinė revoliucija, tačiau praėjus kuriam laikui pasirodė, kad jie niekuo nesiskiria nuo paprastų ekranų. 3D technologija taip pat buvo pristatyta pompastiškai, bet iki šiol žinių ir TV laidų nežiūrime su akiniais. Tai darome labai retai, nors televizoriai ir turi tokias galimybes. „Smart TV“ technologija netapo šeimos pramogų ir susibūrimo vieta, kaip buvo rodoma reklamose – kova pralaimėta planšetiniams kompiuteriams ir naujausioms žaidimų konsolėms. 4K raišką jau dabar keičia 8K nespėjus pirmajai net apsiprasti. Kitaip tariant, televizorių gamintojai pristato vieną technologiją po kitos, kurios po labai trumpo laiko pasirodo, kad nėra tokios vertingos.
Ekspertai sutinka, kad minėtos technologijos – mados dalykas. Šiais metais itin akcentuojama nauja technologija – HDR (High Dynamic Range).
HDR technologija yra skirta geresniam kontrasto valdymui. Vaizdas yra sudarytas iš taškų (pikselių). Kuo jų daugiau, tuo televizoriai rodo aiškiau. Bet kartais juoda spalva pašviesėja į pilkumo pusę, o baltą – patamsėja. Tokiu būdu vaizdas išeina ne toks ryškus. HDR technologijos tikslas – baltus taškus rodyti tikrai baltai, o juodus – tik juodai. Toks kontrasto gerinimas sukuria ryškesnį vaizdą ir jis kur kas malonesnis akiai.
HDR technologija turi pora rimtų problemų, kurių neteisingas sprendimas gali šią iš tikrųjų žiūrovui reikalingą technologiją paversti eiline televizorių „mada“.
Pirmoji problema – turinio trūkumas. Kol kas nėra labai daug filmų ir televizijos programų, kurie būtų transliuojami HDR10 formatu. Tai daro didieji transliuotojai, pavyzdžiui „Netflix“, tačiau dar gana retai. „Blue-Ray“ diskų leidėjai taip pat dar privengia leisti diskus ir HDR kokybe, nes poreikis tokiam turiniui kol kas nėra didelis.
Antroji problema – formatų karai. HDR10 formatas, kuris yra naudojamas HDR televizoriuose šiuo metu konkuruoja su kitu „Dolby Vision“ formatu. Abu formatai dirba su kontrasto pagerinimu, tik HDR televizoriai kainuoja tūkstančius, o „Dolby Vision“ – šimtus dolerių. Nuo šių dviejų formatų priešpriešos priklausys HDR ateitis. Tiesa, „Dolby Vision“ naudoja nedaug gamintojų ir kino studijų, leidžiančių filmus ir TV programas. Internetiniai transliuotojai tokie kaip „Netflix“, „Vudu“ ir t. t. gali transliuoti abiem formatais.
HDR technologija televizoriuose nėra tas pats, kas HDR režimas išmaniojo telefono kameroje. Išmaniajame telefone HDR režimu yra fotografuojami keli kadrai ir sujungiami, kad būtų gaunamas ryškesnis vaizdas. Išmaniųjų telefonų HDR veikimo principas yra kitoks, nors tikslas tas pats – rodyti ryškesnį ir kontrastingesnį vaizdą.
