„Pamirškite Tiuringo ir Lovelace testus taikomus dirbtiniam intelektui, aš noriu pamatyti robotą, išlaikantį Framptono testą. Bet prieš tai, leiskite paaiškinti kodėl roko legenda Peteris Framptonas įsitraukė į dirbtinio intelekto debatus… Ilgą laiką visuomenė analizavo teorijas, apibrėžiančias idėją kas skiria žmones nuo gyvūnų, tačiau dabar „senosios“ teorijos įgavo naujas kryptis – analizuojame kas skiria žmones nuo mašinų. Kompiuterijos pradininkas ir kodų laužytojas britas Alanas Tiuringas anksčiau siūlė taikyti „imitacijos žaidimą“, dar žinoma kaip Tiuringo testą, kaip priemonę įvertinančią, ar mašinos gali padaryti tai, ką žmonės daryti be galo mėgsta – plėtoti įdomų pokalbį“, – straipsnyje publikuotame „The Conversation“ rašo kompiuterių mokslo ekspertas Davidas Lovellas.
Visgi svarbiausia yra tai, jog A. Tiuringo pasiūlyta idėja apibendrino ne tik robotų potencialą kalbėti, bet taip pat ir galvoti. Robotams pavyksta išlaikyti testą? Teisėjams neatskyrus mašinos nuo žmogaus – robotas bandymą išlaiko. Vis dėlto ilgainiui mokslo idėja iš tiesų susipynė su žaidimu. Pasak straipsnio autoriaus, Tiuringo testas paskatino kompiuterių programuotojus sukurti mechanizmus galinčius apgauti žmones-teisėjus, o ne plėtoti realų dirbtinį protą, galintį palaikyti sumanų pokalbį. Apgaulė kulminaciją pasiekė 2014 metų birželio 4 dieną, kai Eugene Goostman įtikino teisėjus, kad jis yra trylikametis Ukrainos moksleivis. Tačiau realybė buvo kita – Eugene tėra kompiuterinė programa, sukurta bendrauti su žmonėmis.
Kur kas ankstesnis siekis išbandyti robotų galimybes sumanytas vos įžengus į dvidešimt pirmąjį amžių. Mokslininkai Selmeris Bringsjordas, Paulas Bello ir Davidas Ferrucci, 2001 metais, pasiūlė novatoriško testo, matematikės ir pirmosios programuotojos devynioliktame amžiuje Ada Lovelace garbei pavadintu Lovelace, idėją. Testas reikalavo sukurti kažką kūrybiško, pavyzdžiui, istoriją arba poemą. Vėliau Markas Riedlas pasiūlė sistemą atnaujinti ir pristatė „Lovelace 2.0“, pateisinusią kūrybinių iššūkių lygį.
„Naujame bandyme mes turime žmogų-teisėją, sėdintį prie kompiuterio. Teisėjai žino, kad bendrauja su dirbtiniu intelektu, todėl tiksliai nurodo užduotis su dvejais komponentais. Pirma, jie paprašo kūrybinio artefakto, pavyzdžiui, istorijos, poemos, nuotraukos. Antra, jie pateikia kriterijų. Pavyzdžiui: „Pasakyk man istoriją apie katę, kuri tapo heroje“ arba „Nupiešk man paveiksliuką, kuriame vyras laiko pingviną“ ir taip toliau…“, – teigia M. Riedlas, kalbėdamas apie tai, kaip reikia suvokti „Lovelace 2.0“ kūrybingumo aspektus bei jų išbandymą.
Vis dėlto kad ir koks sudėtingas bei efektyvus būtų „Lovelace 2.0“ bandymo metodas, kūrybos ir robotų sąveika yra ginčytina sritis. Rugpjūčio mėnesį daktaras Jaredas Donovanas, profesorius Michaelis Milfordas bei choreografė Kim Vincs „Robotronica 2015“ renginyje surengė debatus apie robotų galimybes šiandien ir ateityje. Diskusija palietė tokias temas, kaip pasaulio pabaigos baimė dėl robotų invazijos ir t. t. Tačiau aktualiausiai analizuotos robotų kūrybiškumo savybės, o vėliau užduoti klausimai, kokių ypatybių žmonės norėtų dirbtinio intelekto emocijose? Ar mes iš tiesų norėtume, kad robotai būtų kūrybingi, meniški, o gal net svajingi? Ar tai įmanoma?
Empatija – unikali ir būtina savybė žmonių pasaulyje. Anot diskusijoje pateiktų nuomonių, jeigu robotai taptų absoliučiai autonominiai, gerumas bei galimybė suprasti kito asmens jausmus būtų vienos svarbiausių ypatybių, kurių visuomenė tikėtųsi mašinose.
„Taigi aš siūlau Framptono testą, užduodant kontrolinį klausimą, kurį iškelia roko legenda Peteris Framptonas 1973 metais sukurtoje dainoje „Do you feel like we do?“. Tai šiek tiek ironiška, tačiau įsivaizduoju, kad norėdamas išlaikyti Framptono išbandymą dirbtinis intelektas, remdamasis emocijomis, turėtų įtikinamai ir tinkamai reaguoti į situaciją, kuri sukeltų daug įvairių jausmų žmonėms“, – teigia Davidas Lovellas, siūlydamas robotų klausti „Ar tu jautiesi taip pat kaip ir mes?“.
Vis dėlto empatijos robotuose klausimas provokuoja daug argumentų, ypač autonominių ginklų aspektais. Be to, prieš „diegiant“ bet kokius jausmus į mašinas, verta susimąstyti ir apie galimas negatyvias pasekmes, kurias šiandien numatyti daugeliui vis dar sudėtinga.