„Atsiskyrėlio kario-drono mitas jau gerai žinomas ir greitai gali tapti toks pat populiarus, kaip teisėsaugos sergėtojo, ant balto žirgo, su sidabrine kulka, legenda, bylojanti apie „blogiukų“ gaudymą Laukiniuose Vakaruose“, – rašo žurnalistas Pratap Chatterjee ir skuba priminti nepilotuojamų oro transporto priemonių veiksmus prieš al-Qaeda teroristus.
Visgi realybė nuo mitų bei legendų skiriasi. Tikrovėje dronai nėra vieniši ir atsiskyrę. „Pagalvokite apie struktūrą, kuri sudaro Vašingtono dronų-žudikų programą, užpildytą šimtais darbuotojų, o jos sudėtingumas yra toks painus, kad niekas iš tiesų net negali įžvelgti vientiso vaizdo“, – teigia P. Chatterjee. Apie atsakomybės poreikio nebuvimą, jo nesuvokiant kalba ir kiti įtakingi asmenys. JAV Oro pajėgų veteranas Cian Westmoreland nuomonę išsako be užuolankų: „Veiksmų grandinėje yra begalė žmonių, todėl tampa vis sunkiau suprasti tikrąjį mūsų sprendimų poveikį. Atsakomybės difuzija, priimant savarankiškus sprendimus, atitraukia žmones nuo moralinių pasekmių“.
Be to, publikacijos autoriaus manymu, kovinių dronų programos integracija yra nuolat veikiama „streso“ – pasiklydusi tarp teigiamų ir neigiamų aspektų, dažnai pagrįstų mitais.
Nepilotuojamos oro transporto priemonės pilotavimas
Vienas iš tokių mitų yra dronų valdymas. Diskutuojant apie karinius oro robotų veiksmus, neretai pamirštama paminėti jų kontrolės ypatumus.
Bepiločiai lėktuvai nėra nepilotuojami. Priešingai, „dronų operacijų pagrindas yra pilotas ir kameros operatorius, veikiantys kartu, tačiau esantys tūkstančius kilometrų nuo zonos, kurioje yra dronas. Beje, skrydžio operatoriaus veiklą prižiūri skrydžių vykdymo vadovas ir misijos žvalgybos koordinatorius, pastarieji atsiskaito jungtinių oro pajėgų ir kosmoso komponento vadovui. Visų sprendimų priėmimą prižiūri saugumo stebėtojai ir karo advokatai. Būtent ši „įgula“, neretai esanti kitame kontinente, nulemia autonomiškai funkcionuojančios mašinos veiksmus ir, tikėtina, pasekmes. Pagrįsdamas faktą, straipsnio autorius rašo apie Air Force bazes, esančias Nevadoje ir Naujoje Meksikoje. Pastarosiose stotyse kontroliuojami Predator bei Reaper bepiločiai lėktuvai misijas atlieka Afganistane, Irake, Pakistane, Somalyje, Sirijoje, Jemene ir t. t. Beje, neverta pamiršti ir kitų „drono komandos“ narių – tyrėjų, kurių tikslas – analizuoti fiksuojamus vaizdus ir pateikti susidariusios problemos sprendimo variantus ir pan.
Taigi, akivaizdu, kad „nepilotuojamos oro transporto priemonės“ yra pilotuojamos – griežtai bei atsakingai. Air Force atstovų manymu, dronai – ne nepilotuojami, o nuotoliniu būdu valdomi aviacijos mechanizmai.
Vis dėlto Cian Westmoreland mano, kad šiuo metu egzistuojanti dronų „valdymo hierarchija“ neturi pusiausvyros ir nėra pakankamai stabili, jog būtų absoliučiai patikima. Kadangi už veiksmų pasekmes yra atsakingi dešimtys žmonių, kas iš tiesų tampa atsakingas, jeigu kažkas įvyksta ne pagal planą?
Dronų pilotavimas karo zonose – trauma operatoriams
Neapibrėžtų pasekmių sąrašą papildo ir dar viena problemą; apie ją vis dažniau prabyla psichologai, manantys, kad kovinių dronų misijose dalyvaujantys asmenys patiria rimtas psichologines traumas. Šią prielaidą pagrindžia ir faktas, kad pilotai masiškai palieka darbo vietas.
„Įmanoma, jog jie išugdo palankumą asmenims, kuriuos seka, pradeda išgyventi netektį, matydami mirusius žmones ant žemės bei ima patirti sielvarto ar gailesčio būseną, kai misijos pasisuka netikėta linkme ir nebeįmanoma išvengti tragiškų pasekmių bei žudynių,“ – spaudai sakė psichologas Dr. Wayne Chappelle, teigdamas, kad operatoriai, pilotuojantys oro robotus pavojingose misijose (ir tiesioginės transliacijos metu žvelgiantis į katastrofinius įvykius) patiria stresą bei emocines traumas.
Verta paminėti, kad vasaros pradžioje, Ženevos žmogaus teisių organizacija „Alkarama“, kuri specializuojasi Arabų šalių teisių gynime, publikavo specialų pranešimą „Traumatizing Skies“ (liet. Traumuojantis dangus), analizuojančiame dronų įtaką Jemene. Anot pranešimo, Jemeno gyventojai patiria nuolatinį stresą dėl nuolatos patruliuojančių kovinių oro robotų. Taip pat nustatyta, kad didžiausią nerimą patiria moterys ir mergaitės (užfiksuoti miego sutrikimai, stresas, nuolatinės baimės jausmas ir t. t.).
Akivaizdu, kad dronų integracijos procesams tampant vis aktyvesniems, taip pat intensyvėja ir pasekmės. Kas bus toliau numanyti sunku, tačiau „Project Red Hand“ projektą įkūrę veteranai skatina neužsimerkti ir siekti tiesos bei pokyčių.