Ankstesnis straipsnis apie paklydimus ir apgaules vaizdo technikos reklamoje sukėlė karštas diskusijas. Šis klausimas yra tikrai neišsemiamas: visada bus apie ką pakalbėti. Šiandien mes turime daug raidžių 4K, galingus procesorius ir „stebuklingas“ spalvas – kaip gi be jų.
Ankstesnis straipsnis apie paklydimus ir apgaules vaizdo technikos reklamoje sukėlė karštas diskusijas. Šis klausimas yra tikrai neišsemiamas: visada bus apie ką pakalbėti. Šiandien mes turime daug raidžių 4K, galingus procesorius ir „stebuklingas“ spalvas – kaip gi be jų.
Ankstesnio straipsnio komentaruose daug sužinojome ezoterinę skaitmeninio signalo prigimtį, o tai reiškia, kad rinkodaros pastangos nenuėjo veltui. Buvo pasisakymų, kad HDMI kabelis turi būti pasirinktas pagal „prietaiso klasę“, o ne vadovaujantis sveiku protu ir fizinėmis savybėmis. Mes taip pat sužinojome, kad duomenų srautas gali tapti geresniu, jei už kabelį sumokėsite daugiau nei kiti. O ką daryti jei paprasčiausias HDMI kabelis sėkmingai perduoda signalą? Niekas nežino… Kai kurie atkakliai nemato skirtumo tarp analoginio ir skaitmeninio signalo, ignoruodami bet kokius argumentus. Mes, savo ruožtu, toliau pasakojame, kodėl tiek daug įsitikinimų yra grindžiami ne faktais, bet nežinojimu ir nedorumu.
4K keturis kartus aiškiau
4K formatas jau seniai girdėtas, tačiau pastaruoju metu ypač išūžė ausis. Bet kurios bendrovės atstovas su malonumu jums pasakys, kad 4K televizoriaus vaizdas daug geresnis nei bet kurio „Full HD“. Ir 4K televizoriai turi didesnį ženklinimą, niekam nei žodžio! Apskritai, daugelis mano, kad kai banalus raiškos didinimas iškart suteikia gerokai aukštesnę vaizdo kokybę – ar tai būtų 65 colių televizorius, ar 5 colių išmanusis telefonas. Viskas būtų gerai, tačiau čia nebuvo atsižvelgta į vieną nedidelę, bet labai svarbią detalę: žiūrovo atstumą nuo ekrano (žr. paveikslėlyje).
Ne paslaptis, kad vaizde matomos detalės turi tam tikrą priklausomybę nuo atstumo. Visų regėjimas skirtingas, tačiau eksperimentiškai buvo nustatyta tokia riba: optimalus atstumas iki 55 colių „Full HD“ televizoriaus yra apie du metrus. Atitinkamai, 4K televizoriui jis jau yra apie vieną metrą. Atsisėskite toliau ir su kiekvienu centimetru detalių suvokimas mažės, o dviejų metrų atstumu jūs jau nelabai atskirsite vaizdą nuo „Full HD“.
Kada mes ruošėme pirmojo Rusijoje 4K televizoriaus „SONY KDL-84X9005A“ apžvalgą, aš atkreipiau dėmesį į gamintojo rekomenduojamą atstumą: 1,6 metrai 84 coliams. Pusantro metrų iki didžiulio dviejų metrų televizoriaus. Dvimetrinio, Karlai!
Gauname paprastą formulę: tam, kad 4K tikrai būtų keturis kartus aiškiau, prie televizoriaus turėtumėte sėdėti maždaug du kartus arčiau. Visa tai su sąlyga, kad jūs turite tokios ypač aukštos rezoliucijos turinį. Tačiau daugelis bando atsisėsti kiek įmanoma toliau, kada kalbama apie 50 colių ir didesnius televizorius. Tai reiškia, kad pirkti 4K televizorių su mažesne nei 55 colių įstrižaine beveik beprasmiška – jie yra per maži, kad atskleistų visas detales. Jūs tiesiog permokėsite už įsivaizduojamą naudą.
Lūkesčiai: nusipirksiu 4K televizorių ir iš karto pamatysiu daug naujo. Galų gale, jis rodys keturis kartus aiškiau!
Tikrovė: viskas priklauso nuo televizoriaus dydžio ir žiūrėjimo atstumo. Sėdėdami trijų metrų atstumu nuo 55 colių televizoriaus, jūs visiškai nepajusite skirtumo. Realiai naudai reikia labai didelio ekrano.
Visagalis 4K
Kol diskai ir „Ultra HD Blu-Ray“ įranga dar tik ruošiami išleidimui, o 4K transliacijos vystosi tik užsienyje, vienintelis išsigelbėjimas „Ultra HD“ televizoriui yra „apskeilingas“. Tai yra tradicinio HD vaizdo mastelio didinimas iki „gimtosios“ „Ultra HD“ rezoliucijos. Nieko ypač blogo čia nėra: mes tai jau matėme pirmuosiuose HDTV. Tačiau nuoširdų sumišimą iššaukia tai, kas jis pristatomas kaip „Ultra HD“ televizorių pranašumas. Žiūrėti bent keturis kartus „ištemptą“ turinį – sakykim, ne svajonių viršūnė…
Gamintojai nesikuklina ir tiesiog pareiškia: „mūsų televizorius taip „kietai“ keičia bet kokio vaizdo mastelį, kad jūs jo neatskirsite nuo 4K“. Iš tiesų, bet kuriuo atveju, vaizdas bus blogesnis nei originalas, o kiek – tikrai priklauso nuo apdorojimo kokybės.
Norint suprasti, kodėl bet kokios manipuliacijos su vaizdo masteliu negali padaryti jo aiškesniu, pakanka pažvelgti į žemiau esančią galeriją. Mes bandėme imituoti palyginimą: viršuje yra pradinis 1:1 mastelio vaizdas, apačioje – kaip jis atrodytų po keturių kartų padidinimo tokio pat ekrano dydžio televizoriuje. Nepriklausomai algoritmų kokybės, nuostoliai yra neišvengiami.
Lūkesčiai: paimsiu televizorių su 4K – na ir kas, kad mano namuose yra tik „Full HD“ šaltiniai. Televizorius juk protingas, su 128 branduolių procesoriumi: ką nors sugalvos!
Tikrovė: jūsų „Full HD“ vaizdo šaltiniai pradėjo atrodyti blogiau tokios pat įstrižainės televizoriuje. Atsakymas paprastas: „gimtoji“ rezoliucija yra visada geriau už pakeistą.
Keturi „Quattron“ atspalviai
Taip jau atsitiko, kad ekranuose naudojamas RGB spalvų modelis. Atspalviai, gaunami maišant pagrindines spalvas, visiškai patenkina akis – trispalvis modelis yra pritaikytas žmogaus regėjimui. Bent jau taip visi manė, kol kažkas „Sharp“ bendrovėje nusprendė atverti mums akis. Pasirodo, kad geltona spalva (raudonos ir žalios derinys) yra gyvybiškai svarbus televizoriaus gamai. Tokie reikalai. Susipažinkite: nauja, iki šiol nematyta technologija „Quattron“!
Bendrovė pradėjo atkakliai gaminti ir aprūpinti savo LCD televizorių ekranus su keturiais subpikseliais: prie standartinės RGB triados pridėjo tą patį „nepakeičiamą“ geltoną Y. Tačiau kaip tai paveikė vaizdą? Juk bet kuriame vaizdo šaltinyje saugoma informacija susideda iš trijų komponentų (Y’CbCr), kuri konvertuojama į RGB atkūrimui ekrane. Patinka jums tai ar ne, bet visur yra tik trys komponentai.
Iš kur atsirasti ketvirtam komponentui, jei iš pradžių jo nebuvo? Geras klausimas! Geltonos spalvos vaizdo signalas nuo seno yra raudonos ir žalios derinys.
Sujungus standartinį signalą su papildomu geltonu komponentu nieko gero nesigavo: vaizde atsirado rimti ir nenuspėjami iškraipymai. Visa paletė tiesiog „susisuka“ „stebuklingos“ geltonos kryptimi ir tai ne visada galima ištaisyti spalvų nustatymais. Televizoriai su „Quattron“ matricomis tapo tikru galvos skausmu specialistams, o ypatingo vartotojų susižavėjimo nesukėlė.
Lūkesčiai: „puikus spalvų atvaizdavimas“, „spalvos geresnės už realybę“, „kiti prekės ženklai to neturėjo ir neturės“.
Tikrovė: iškraipytas vaizdas, kurio neįmanoma sureguliuoti. Ketvirtoji spalva televizoriui reikalinga kaip šuniui penkta koja.
LED ir SUHD televizoriai
Daugelis iš jūsų yra pripratę, kad visi televizoriai plokščiu ekranu yra suskirstyti į dvi stovyklas: LCD ir „Plazmą“. Ir taip buvo, kol skystų kristalų televizoriai neperėjo prie šviesos diodų (LED) apšvietimo. Tuo metu gamintojai suprato, kad reikia kažkokio pavadinimo tam, kad atskirti „senuosius“ LCD televizorius nuo „naujų“. Sumanumo stebuklus parodė bendrovė „Samsung“, kuriai pavyko iš karto nušauti du zuikius vienu taikliu rinkodaros šūviu. Jie pradėjo vadinti LCD televizorius su šviesos diodais „LED televizoriais“.
LED TV: dar niekada „naujos kartos televizoriai“ neatrodė tokie pažįstami
Viena vertus, šis reklaminis pavadinimas skamba šviežiau nei „LCD-TV“ ir yra techniškai teisingas. Kita vertus, pavadinimas „LED-TV“ yra labai panašu į iš tiesų naujos kartos technologiją – OLED. Idealus būdas iš esmės nieko naujo nedaryti, bet sukurti norimą iliuziją pirkėjui.
Ploni „LED televizorių“ korpusai suviliojo šimtus milijonų piniginių, nors iš tikrųjų tai yra tik senas geras LCD. Gerai sužaista, „Samsung“!
Žinoma, per tuos metus mes jau įpratome prie šio neteisingo pavadinimo, nes jis iš karto „prilipo“ visiems LCD televizoriams su LED apšvietimu. Bet dabar kažką panašaus bando prasukti su „Ultra HD“ televizoriais, jiems sugalvoję „ypatingą“ pavadinimą SUHD. Įdomu ar istorija ko nors moko apsnūdusius pirkėjus?
Lūkesčiai: aš čia nusipirkau naują LED SUHD televizorių – tai jums ne seni LCD.
Tikrovė: tarp LED ir OLED vis dar yra praraja, nepaisant panašaus pavadinimo.
Galingesnis procesorius – geresnis vaizdas?
Nuo tada, kai televizoriai gavo etiketę „Smart TV“, specifikacijose pradėjo nurodyti daugiabranduolinius procesorius. Jei anksčiau tai buvo tik kodinis platformos pavadinimas, pavyzdžiui, „Super HD Processor Pro“ (visi sutapimai yra atsitiktiniai), tai dabar matome: 2 branduolių, 4 branduolių, 8 branduolių. Na, tiesiog kaip kompiuteriuose ir išmaniuosiuose telefonuose!
Techniškai „pasikaustę“ vartotojai mato šį parametrą ir padaro išvadą: kuo daugiau branduolių ir galios, tuo geresnis vaizdas. Sveikiname, marketologai būtent to ir tikėjosi.
Tikrovėje skaičiavimo galia netinka vaizdo apdorojimui „gyvai“, o yra naudojama tik meniu ir „Smart TV“ vartotojo sąsajai. Bet kurioje televizoriaus lusto schemoje galima pastebėti, kad už vaizdo transliacijos apdorojimą yra atsakingi kiti aparatūros blokai, nesusiję su bendrųjų skaičiavimų ARM procesoriumi. Kitu atveju tokios funkcijos kaip, pavyzdžiui, „vaizdas-vaizde“ arba tarpinių kadrų interpoliacija būtų tikras galvos skausmas.
„Panasonic UniPhier“ schemoje aiškiai matyti, kad vaizdo apdorojimas vyksta atskirai nuo procesoriaus
Per HDMI gaunamas signalas – tai gigabitai duomenų per sekundę. Už sudėtingus algoritmus atsako atskiri DSP procesoriai, nors jie gali būti surenkami į vieno lusto sistemą su tais pačiais ARM procesoriais. Taigi, jei televizoriuje yra net 8 branduolių procesorius – tai nereiškia, kad vaizdas bus geresnis. Viską lemia labai specializuoti sprendimai ir algoritmai.
Lūkesčiai: man kažko nepatinka televizoriaus vaizdas. Turbūt dviejų branduolių jam per mažai – reikėjo imti keturių branduolių brangesnį modelį!
Tikrovė: tiesioginio ryšio tarp televizoriaus procesoriaus galios ir vaizdo kokybės nėra. Bendri skaičiavimai ir vaizdo apdorojimas vyksta atskirai.
