Pristatymas dronais Lietuvoje – norai ir realybės

Kas bendro tarp „Amazon“, DHL, „Google“, „Swiss Post“, „Alibaba“ ir daugelio kitų įmonių? Visos jos nori greičiau ir pigiau pristatyti siuntas savo klientams pasitelkdamos dronus. Ši idėja greitai populiarėja visame pasaulyje, taip pat greitai, kaip populiarėja ir vystosi patys dronai. Šiame straipsnyje pabandysime įsivaizduoti, ar siuntų pristatymas su dronais aktualus ir realus Lietuvoje: ar yra teisinis reguliavimas, ar yra pakankamai patikimų ir saugių technologijų, ar to reikia verslui ir žmonėms?

Kaip yra JAV?

Daugiausiai diskusijų apie pristatymą dronais yra JAV. Prekybos gigantas „Amazon“ dar 2013 metų pabaigoje paskelbė projektą „Prime Air“, o dabar net reikalauja iš FAA (JAV Federalinė aviacijos valdyba) ir Kongreso reglamentuoti šią sritį, tam kad galėtų pasiūlyti savo klientams pigesnį ir greitesnį prekių pristatymą. Pagal mokslininkų paskaičiavimus, tokio pristatymo kaina būtų vos ne 0,20 JAV dolerio. Aišku, kad taip būtų pristatomos tik nedidelės ir nesunkios siuntos. Be to, „Amazon“ svarsto, kad pristatymas galėtų veikti kaip „Uber“ ar „Lyft“ verslo modeliai, t. y. kai prekės pristatomos ne nuosavais „Amazon“ dronais, o kitų savininkų tuo metu laisvais dronais.

Praeitą savaitę, po eilinės diskusijos Kongrese, FAA pažadėjo per metus teisiškai reglamentuoti pristatymo dronais veiklą. „Amazon“ atstovai teigė, kad per metus galėtų pasiruošti ir ištestuoti mechanizmus, o po dviejų metų jau pristatinėtų prekes dronais. Taigi, laukti liko visai nedaug.

Pagal apklausą atliktą tarp JAV vartotojų, nemaža dalis jų tiki, kad per artėjančius metus, galės susilaukti pirmos siuntos pristatytos drono. Aišku, yra ir skeptikų (jų yra kiek daugiau negu trečdalis), kurie to pačio tikisi tik po 5 metų.

Kaip yra kituose šalyse?

Kinijos prekybos gigantas „Alibaba“ 2015 metų pradžioje pradėjo ribotą pristatymo su dronais projektą Pekine, Šanchajuje ir Guangžou. Iš savo sandėlių šiuose miestuose jie planuoja pristatyti 340 gramų svorio arbatos siuntinius 450 išrinktiems klientams. Kompanijos vadovai mano, kad tik tokios naujos technologijos padės pasiekti užsibrėžto tikslo – 2 mlrd. pirkėjų 2025 metais.

Indija taip pat nestovi vietoje ir net teigia, kad būtent šioje šalyje dronu buvo pristatyta pirmoji pica. Tačiau, picerijos savininkai greičiausia turės problemų su teisėsauga, nes reikiamų leidimų tam nebuvo gavę.

Jungtinėse Arabų Emiratuose 2014 metų pradžioje startavo svarbių siuntų pristatymo dronais projektas. Jei po testinio periodo jis bus pripažintas sėkmingu, servisas pradės veikti visoje šalyje. Projektas yra valstybinis ir jį palaiko pats Šeichas.

Šveicarijoje 2015 metų balandžio mėnesį Šveicarijos paštas kartu su JAV kompanija „Matternet“ testavo medikamentų pristatymą į sunkiai prieinamas vietoves. Dronas sėkmingai atliko 15 minučių visiškai autonominę kelionę.

Australijoje „Google“ korporacija testavo savo dronus pristatymui dar 2014 metų vasarą, tačiau laukuose, o ne miestuose. Pusantro metro sparnų pločio „Google“ dronas, galintis vertikaliai pakilti ir nusileisti, nuleisdavo siuntinį ant žemės specialiu trosu.

Dėl Rusijos teritorijos dydžio, pristatymas dronais irgi aktualus. Jau praeitais metais pristatyti picas su dronais bandė Syktyvkare, tačiau tokia veikla buvo sustabdyta, o verslo savininkas gavo baudą už kelių įstatymų pažeidimus. Visai neseniai Kabardino Balkarijoje, dronas pristatė mėginius į laboratoriją. Šį kartą teigiama, kad leidimai buvo gauti iš anksto.

Įvairiose šalyse reklaminiais ir pramoginiais tikslais dronais pristatinėjama kava ar kitos smulkmenos, tačiau kas kart dronus valdė pilotas – žmogus. Tokiu būdu veikiantis pristatymas tikrai nėra pigus, nes veikia neautonomiškai.

Situacija Lietuvoje

Lietuvoje yra nemažai kompanijų, kurios siūlo atlikti paslaugas pasitelkus droną. Mes suradome virš 20 tokių įmonių ar asmenų. Jie siūlo tokias paslaugas kaip filmavimą ir fotografavimą iš oro, objektų apžiūrą, topografiją arba reklamą. Paklausus, ar galima Lietuvoje organizuoti siuntų pristatymą dronais, užsimezgė diskusija. Du mūsų pažįstami ekspertai, turi skirtingas nuomones šiuo klausimu.

Kęstutis Urbonas, vadinantis save realistu, mano, kad tai nerealu artimiausiu metu nei Lietuvoje, nei kituose šalyse. Mūsų redaktorius Jonas, pasivadinęs optimistu ir svajotoju, galvoja kad trūksta visai nedaug, kad per 2–3 metus pristatymą dronais pamatytume ir Lietuvoje.

Kęstutis: Pirmiausia, reikia kalbėti apie saugumą – žmonių saugumą ir bepiločių saugumą. Populiarėjant bepiločiams (dronais jų vadinti negalima, nes dronas yra JAV kariuomenės bepilotis), žmonės dar nesuvokia jų keliamo pavojaus. Esama daug pavyzdžių, kai žmonės smarkiai susižaloja, įkiša pirštus į besisukančius propelerius. Paskutinis viešai užfiksuotas nutikimas per Enrique Iglesias koncertą vykusį Meksikoje, kai dainininkas bandė suimti bepilotį ir susižalojo ranką. Todėl manau pirmiausia turi būti išspręstas žmogiškasis faktorius, leidžiantis užtikrinti saugumą.

Kitas klausimas – bepiločio saugumas. Ne paslaptis, kad autonominio bepiločio kaina siekia 3000–5000 eurų. Įsivaizduokite be priežiūros paliktą tokios vertės kilnojamą turtą Lietuvoje.

Jonas: Sutinku, kad saugumas, ko gero, pati svarbiausia kliūtis šiai dienai. Aukštai ore skrendantis daiktas, kuris gali nukristi kam nors ant galvos, propeleriai, kurie gali sužaloti rankas, padaro dronus nelabai priimtinu pristatymo būdu. Tačiau tas pats buvo ir su didžiąja aviacija, bei automobilių industrija, kai viskas tik prasidėdavo. Žmonės bijojo.

Dabar aviacijos saugumas užtikrinamas reglamentuojant viską, nuo skrydžio laiko, aukščio, greičio ir pilotų kvalifikacijos, iki papildomos saugumo zonos prie oro uostų, kur neįleidžiami pašaliniai žmonės. Faktiškai, daug ką galima nukopijuoti tik mažesniu mastu. Propeleriai gali būti apsaugoti grotelėmis, o atsitikus ekstremaliai situacijai dronas galėtų nusileisti su parašiutu.

Kęstutis: Visose Jūsų išvardintose srityse tiesiogiai dalyvauja žmogus, kuris imasi priemonių priklausomai nuo susidariusios situacijos. Net milijardus kainuojantys JAV kariuomenės dronai skrenda ne autonominiu rėžimu, bet valdomi žmonių, kad būtų tinkamai reaguojama į išorinę aplinką ir jos faktorius.

Jonas: Jei kalbama apie siuntinio ar pačio drono saugumą, nuo vagių ar vandalų, tai galima būtų užtikrinti papildomu jų žymėjimu ir draudimu. Nemanau, kad pavogtas „Amazon“ dronas, pažymėtas jų simbolika būtų labai paklausi prekė net „eBay“.

Jums leidus, aš vistiek vadinsiu nedidelius bepiločius dronais, nes kolegos priskyrimas prie dronų tik karinius bepiločius jau paseno. Jau kurį laiką visi bepiločiai, galintys atlikti autonomines funkcijas, vadinami dronais. O šiuolaikiniai, net biudžetiniai skraidymo aparatai gali autonomiškai pakilti, išlaikyti poziciją ar skristi pagal nurodytą maršrutą. Todėl, kodėl jie ne dronai?

Kęstutis: Dronais nederėtų vadinti dėl to, kad žmonės yra pratę vartoti žodį „Dronas“, kai kalbama apie sudėtingą, milijardus kainuojančią karo mašiną. Prasidėjus bepiločių vartojimui visuomenės reikmėms, iškilo daug problemų dėl visuomenės nesupratimo, kad tie du skirtingi bepiločių tipai neturi nieko bendro tarpusavyje, išskyrus kad skrenda ir kad gali skristi autonomiškai. Problemų atsiradimui pasitarnavo žiniasklaida, kuri vaikydamasi populiarumo buitinius, žaislinius prietaisus pradėjo vadinti karo pramonei skirtais pavadinimais. Pasekmes matome: žmonės piktinasi skraidančiais aparatais, kartais juos net numuša. Tai nenutiktų, jei karo (žudymo) bei meno sritims skirti bepiločiai nebūtų pavadinti vienu vardu.

Kas dėl savaiminio valdymo ir kliūčių vengimo? Stebiu bepiločių naujienas. Esu skaitęs apie kelių kompanijų kuriamus produktus. Vieną realiausių valdymo platformų kuria Intel kompanija. Ši platforma pranaši tuo, kad skrisdama įsimena teritoriją. Taip laikui bėgant, ji galėtų skristi optimaliu greičiu tarp esamų stacionarių kliūčių. Tačiau mobilios kliūtys išlieka. Įsivaizduokit koks būtų bepiločio elgesys, jeigu skrendant 50 km/h greičiu jis savo davikliais užfiksuoja artėjantį paukštį. Gerai, jeigu tai ne plėšrus, tačiau yra pavyzdžių, kai bepiločius užpuola ereliai arba jie susiduria su šikšnosparniais. Tokių atvejų pasekmės yra nuostolingos, tad kiek turėtų kainuoti siuntos pristatymas, kad atpirktų tokius nuostolius? Kaip žinia, po nukritimo bepiločio nebelieka, o kur dar siuntos vertė, sugaištas laikas, duženų surinkimas bei išvežimas?

Jonas: Taip, autonominis valdymas irgi yra labai svarbus, bet jį užtikrinti paprasčiau teisiškai ir investuojant į infrastruktūrą. Pakilimas ir nusileidimas jau dabar daugumoje aparatų gali būti atliktas autonomiškai. Maršrutas, jeigu jis bus pakankamai aukštai, kad netrukdytų namai, ir pakankamai žemai, kad pats dronas netrukdytų lėktuvams, tai teoriškai tiesioji linija. Išskyrus dronams tam tikro aukščio ir pločio koridorius, galima užtikrinti tam tikrą tvarką. Be to, galima leisti skristi daugiausiai virš miškų, parkų, vandens telkinių ar kitų mažai apgyvendintų vietų, kad atsitikus nesklandumams aparatas nieko nesužalotų. Pvz. po incidento prie Baltųjų Rūmų, visuose kompanijos DJI autopilotuose įrašytos neskraidymo zonos, kur bepilotis negali skristi net pilotui ji ten nukreipus. Panašiai galėtų būti pažymėtos visos konkretaus miesto neskraidymo ar pavojingos zonos.

Kęstutis: Kalbu apie techninius dalykus, o jie tikrai nėra susiję su teisiniu reglamentavimu ar investicijomis į infrastruktūrą. Skridimas nuo taško A iki taško B jau šiandien įmanomas. O štai autonominis pakilimas ar nusileidimas galimas tik pasirinkus saugią vietą, atsižvelgus į oro sąlygas, medžius, paukščius ir t. t. Tik tokiomis sąlygomis šiuo metu bepilotis gali kilti ar leistis autonomiškai. Nėra duomenų, kad būtų sukurta technologija, leidžianti dronui pačiam nuspręsti, kur leistis. O net jei ji tokia ir būtų sukurta, pabandykime įsivaizduoti, kiek ji galėtų kainuoti, kas vėl įtakotų pristatymo kaštus.

Jonas: Kaip minėjote, šiuo metu bent dvi kompanijos siūlo sistemas, kurios suteikia dronams skaitmeninį matymą, kuris leis išvengti daugumą kliūčių. Tai sprendimas „RealSense“, kuri kartu su Intel sukūrė „Ascedning Technologies“ ir „Guidance“ iš bepiločių gamybos lyderio DJI. Esu tikras, kad po kelių metų šie įrengimai bus dar gudresni, be to pasirodys naujų. O paukščius dar galima atbaidyti specialiais garsais, kaip tai jau daroma Vilniuje Katedros aikštėje ir kitose vietose.

Kęstutis: Tarkime, kad išspręstos visos techninės kliūtys. Tačiau išlieka klausimas, kaip suderinti siuntos perdavimą. Žinoma, įmanoma suderinti, kad siuntos gavėjas būtų sutartoje vietoje, paimtų siuntą. Tačiau neišvengiamai pasitaikys atvejų, kai gavėjas nepaims siuntos. Tokiu atveju bepilotis turės skraidint siuntą atgal, kas sudarys dvigubai didesnes energijos sąnaudas. Neįmanoma išvengti ir vaikų priėjimo prie bepiločio, kas vėlgi, sugrąžina prie saugumo klausimų.

Jonas: Sutinku, kad tai sudėtingiausia dalis. Bet nereikia galvoti, kad kas nors apskritai leis dronams skraidyti patalpose, numesti krovinius su parašiutu ar įskristi pro langą. Greičiausiai, tai bus specialios atitvertos aikštelės ant namų stogų, krepšiai ar kiti išoriniai įrengimai balkonuose, kurie leis dronams lengvai juos aptikti, identifikuoti ir saugiai nuleisti krovinį, išvengiant kontaktų su žmonėmis. Vieną iš tokių sprendimų galima pamatyti čia:

Aišku, tai bus ganėtinai brangus malonumas sukurti tokią infrastruktūrą, bet naujos statybos namai galės būti iš anksto tuo aprūpinti. Tai atsitiks ne iš karto, o po tam tikro laiko.

Beje, grįžtant prie teisinio reguliavimo? Negi nematote tame problemų?

Kęstutis: Nematau jokios problemos. Bus poreikis, atsiras ir teisinis reguliavimas.

Jonas: Bet svarbu prisiminti, kad nesenai buvo skelbiama, jog Lietuvoje bus kuriamos specialios sąlygos bepiločių orlaivių bandymams ir komerciniam naudojimui. Tarpžinybinė ministerijų ir kitų suinteresuotų šalių darbo grupė parengė atitinkamus siūlymus dabartinei situacijai keisti. Pagal juos jau 2015 metais turėtų būti nustatyti laikini reikalavimai išimtiniams bepiločių skrydžiams už matomumo zonos ribų gauti ir nustatyta išimčių dronų skrydžiams tvarka.

Kęstutis: Vertinu tai kaip populiarumo vaikymąsi. Bepiločių tema šiuo metu yra ypatingai populiari pasaulyje, todėl ieškoma būdų kaip tapti bepiločių šalimi.

Reziumuojant, mano žiniomis dar nei viena platforma neturi galimybių visiškai autonomiškai pristatinėti siuntas. Neegzistuoja nei vienas video įrašas, kuris pateiktų nepaneigiamus faktus, kad nors vienas bepilotis pristatė siuntą autonomiškai ir saugiai. Kiekvienas verslas turi nešti finansinę naudą, tačiau šiuo metu tai neįmanoma. Įvertinus bepiločio kainą, infrastruktūros kūrimo kainą, padalinus iš numatomos siuntos kainos, gausime, kad atsipirkimas galimas po labai ilgo laikotarpio. Šia tema tiesiog spekuliuojama siekiant žinomumo ir reklamos.

Dubajaus Šeichas yra paskyręs 1 000 000 (vieno milijono) JAV dolerių premiją tam, kas pirmas pristatys realiai veikiančią platformą. Užduotis – dokumentų pristatymas, t. y. nėra svorio. Deja, dar nei viena kompanija nėra pristačiusi tokios platformos. Įdomu, kodėl gi?

Jonas: Ši premija man priminė tokio pat dydžio premiją vyrui, kuris galės pagimdyti vaiką… Šiame versle tai per maži pinigai, pvz. JAV karinio drono „MQ-9 Reaper“ programa kainavo apie 12 mlrd JAV dolerių, o „Amazon“ galėtų sutaupyti 3–4 mlrd dolerių kasmet, pristatymams naudodami dronus.

Kęstutis: Premija yra ne apmokėjimas už atliktą darbą. Juo labiau, kad mažoms kompanijoms, kurios taip pat sėkmingai dirba šioje sferoje, tai būtų dideli pinigai tęsti pradėtus darbus, gauti naujus verslo užsakymus ir pan.

Jonas: Tenka pripažinti, kad tai neįmanoma šiandien ir greičiausiai nebus įmanoma per artimiausius pora metų. Yra per daug kliūčių, kurias mes aptarėm. Bepiločių smegenys dar pakankamai „vaikiškos“, o žmonės dar nepasiruošę. Bet nuo pirmo kompiuterio iki „iPhone“ praėjo visai nedaug laiko, tad aš tikiu, kad dar asmeniškai išvysiu tuos laikus, kai dronai pristatinės prekes.

Dėkoju, Kęstuti, už įdomią diskusiją.

Ką mano Lietuvos verslas?

O kam Lietuvoje galėtų būti įdomi ši naujovė? Užklausėme keletą didžiausių šalies e. parduotuvių ir Lietuvos paštą dėl pristatymo dronais.

Lietuvos pašto Verslo vystymo departamento vadovas Mikas Jovaišas pažymėjo, jog bendrovė domisi naujausiomis technologijomis ir svarsto apie jų pritaikymą kasdienėje veikloje. Galimybė siuntas ateityje pristatyti bepiločiais orlaiviais taip pat nagrinėjama ir šioje srityje konsultuojamasi su tarptautiniais operatoriais, kitomis siuntų bendrovėmis.

Bepiločiai orlaiviai ateityje galėtų būti naudojami kaip papildoma logistikos priemonė bendroje siuntų pristatymo grandinėje, t. y. šis būdas papildytų siuntų pristatymo automobiliais ar kitomis transporto priemonėmis. Kol kas į šias galimybes žiūrime kaip į ateities projektą, tačiau atidžiai stebime situaciją tarptautinėje rinkoje bei nagrinėjame pokyčius Lietuvos teisinėje bazėje.