Mokslininkai mano, jog robotai gali padėti diagnozuoti ankstyvus autizmo požymius, o taip pat juo sergančius vaikus mokyti socialinių įgūdžių. Ką jie sugeba tokio, ko nemoka žmonės, klausia naujienų portalas TheGuardian.Com.
Anthoniui Arceri septyneri ir jis serga autizmu. Jo rūbai padengti jutikliais ir jis stovi priešais Zeno, besišypsantį, dviejų pėdų ūgio robotą. „Koks tavo mėgstamiausias maistas?“ – Zeno klausia Anthonio. „Šokoladinis pienas ir gruzdintos bulvytės.“ „Aš mėgstu šokoladinį pieną“, – atsako Zeno. Robotas pakelia savo ranką ir Anthonis atkartoja jo judesius. Zeno patrina savo pilvuką, tą patį padaro ir Anthonis.
Visa tai atrodo smagiai ir Anthoniui iš tiesų tai patinka. Tačiau tyrėjai mano, jog tokie linksmi bendri Anthonio ir roboto užsiėmimai, gali padėti ankstyvai diagnozuoti autizmą ir jį gydyti. Zeno – tai Arlingtono Teksaso universiteto daktaro Dano Popa, kompanijos „Hanson RoboKind“, Dalaso Autizmo priežiūros centro bei Teksaso Instrumentų ir nacionalinių instrumentų korporacijos bendras kūrinys. Projekto sumanymas kilo Davidui Hansonui, „Hanson RoboKind“ kompanijos savininkui bei buvusiam „Disney“ projektų kūrėjui.
Vaikų autizmo diagnozė tradiciškai atliekama pasitelkiant socialinio bendravimo bei kalbos pratimus. Tai reiškia, jog kol vaikas neišmoko kalbėti, autizmo diagnostika jam netaikoma, arba tai padaryti yra labai sunku. Tačiau Zeno sugeba su vaiku bendrauti be žodžių, kūno judesiais bei veido išraiškomis. Tai pagreitina diagnozės procesą ir tampa įmanoma taikyti diagnostiką net dar kalbėti nemokantiems vaikams.
Zeno naudojamas ne tik diagnostikai. Kartais autizmu sergantiems vaikams bendravimas su kitais žmonėmis kelia neigiamus jausmus – tokie vaikai atsiriboja net nuo savo šeimos narių. Tokie robotai kaip Zeno, savo išvaizda primena žmones, bet akivaizdu, jog jie nėra žmonės. Tai vaikui bendravimą su robotu paverčia kiek mažiau gąsdinančiu ir mažiau komplikuotu procesu.
Anthonio motina, Pamela Rainville, sužinojo apie Dalaso Autizmo priežiūros centre naudojamą Zeno, ir pamanė, kad šis projektas gali pagelbėti jos sūnui. Rainville teigė, jog visada naudinga jį įtraukti į naujus užsiėmimus ir taip išvesti jį iš kasdienės rutinos. Tai puiki mokymosi patirtis.
Kol kas Anthonis turėjo du terapijos užsiėmimus su Zeno. Jo mama teigia, jog antrasis užsiėmimas buvo naudingesnis už pirmąjį. Ji tikisi, kad trečioji sesija vaikui bus dar pravartesnė. „Antrajame užsiėmime, Anthonis draugiškai kumštelėjo Zeno, o tai yra puiku. Tai rodo, jog jis šiek tiek labiau atsipalaidavęs“, – teigė Rainville.
Popa tiki, jog Zena, dėl savo bendravimo technikos ir negrėsmingo pavidalo, yra geras motyvacijos šaltinis vaikams. Vaikai klauso roboto. Daktaro teigimu, visa idėja, tai instruktuoti vaikus, suteikti jiems šiek tiek naudingų socialinių įgūdžių ir tuo pačiu stebėti jų reakcijas bei apskaičiuoti reakcijų laiką. Manoma, kad tai padėtų sukurti tam tikrą „autizmo skalę“.
Popa teigimu, yra trys būdai, kuriais terapeutai gali panaudoti Zeno robotą. Pirmasis jų – režisuoto bendravimo režimas, kurio metu robotas iš anksto užprogramuojamas atlikti konkrečius veiksmus. Antrajame režime, roboto veiksmus nuotoliniu būdu gali valdyti operatorius – robotas atkartoja instruktoriaus atliekamus kūno judesius.
Trečiajame režime, roboto valdymą gali perimti pats vaikas. Popa pažymėjo, jog šis Zeno valdymo būdas nėra visiškai saugus – vaikas gali pats sau trenkti ar kitaip susižeisti, todėl terapijos metu šis režimas dažniausiai naudojamas tik kaip pramoga mažiesiems.
Dabar Zeno turi ir brolį – Milo, o taip pat ir tarptautinę šeimą. Zeno buvo sukurtas pirmas ir pradžioje naudotas tyrimams. Vėliau sukurtas Milo su specializuotu tikslu – bendravimui su vaikais. Pasak Richardo Margolino, „Hanson RoboKind“ inžinerijos skyriaus vadovo, kurio komanda sukūrė abu robotus, kai kurie niekada tiesiogiai su suaugusiaisiais nekalbėję vaikai, prabilo kalbinami Milo roboto.
Milo savo išvaizda labai primena Zeno. Jo ekspresyvus veidas yra labai svarbi savybė, nes vienas iš autizmo požymių, tai nesugebėjimas pastebėti ir suvokti kito žmogaus emocijų. Vaikai yra prašomi identifikuoti Milo emocijas, naudodamiesi „iPad“ planšete, iš daugelio pasirinkimų. Milo akis atstoja kameros, įrašančios grįžtamąjį vaiko atsaką. Vaikui ant krūtinės pritaisomas jutiklis, kuris įrašo jo širdies plakimo dažnį, taip stebėdamas jo emocijas. Tipiškos šios robotinės terapijos metu Milo ir vaikas bendrauja akis į akį. Vaikas į roboto veiksmus atsako naudodamasis „iPad“ planšete, o šalia esantis terapeutas arba mokytojas esant reikalui padeda fiksuoti terapijos progresą arba sunkumus.
Vienas Zeno bei Milo giminaičių iš užsienio – tai robotas Kaspar, sukurtas Jungtinėje Karalystėje, Hertfordshiro universiteto Adaptyviųjų sistemų tyrimų grupės mokslininkų. Kitaip nei Zeno ar Milo, šis robotas yra maždaug vaiko ūgio. Kaspar turi neutralią veidą išraišką, todėl vaikai jo nuotaiką gali interpretuoti savo nuožiūra. Šiuo metu su šiuo robotu vykdomi tyrimai, kurie ateityje gali pagelbėti vaikams turintiems vystymosi sutrikimų, pavyzdžiui, Dauno ar hiperaktyvaus dėmesio sutrikimo sindromus.
Kitas šių robotų tolimas pusbrolis – Nao, sukurtas 2006-aisiais „Aldebaran Robotics“ kompanijos. Pradžioje nedidukas humanoidas kurtas kaip „namų robotas“. Tačiau palaipsniui Nao pritaikytas kaip švietimo įrankis Birminghemo universiteto Autizmo švietimo ir tyrimų cente. Robotas panaudotas padėti autizmu sergantiems vaikams. Tačiau kitaip nei Kaspar, Nao turi ekspresyvų veidą.
Kas atrodo unikalu, žvelgiant į Zeno ir Milu, tai jog jų ekspresyvumas griauna nusistovėjusias robotikos nuostatas. Sukurti kaip pirmieji tokie socialūs robotai pasaulyje, Zeno ir Milo gali pasitarnauti kur kas platesnėse srityse nei autizmo diagnostika ar terapija. „RoboKind“ įžvelgia šių robotų potencialą pritaikant juos mažų vaikų švietime. Anot jo kūrėjo, Zeno atstovauja robotikos ateičiai ir gali tapti „nuostabiu papildymu kiekvieniems namams.“