Kodėl susitikę elektromobilių vairuotojai nesisveikina? Ogi todėl, kad jie jau buvo susitikę prie krovimo stotelės. Taip galima perfrazuoti seną anekdotą apie nepatikimumu garsėjančių markių automobilių šeimininkus.
Rašydamas šias eilutes, rymau šalia vienintelės Vilniaus centre esančios greitojo įkrovimo stotelės. Ir laukiu, kol savo akumuliatorių įkraus šalia esantis „Nissan Leaf“. Paprastai tenka palaukti kokią dešimtį minučių ir atsiradęs savininkas šypsodamasis perleidžia išganingąjį kištuką. Taip nutiko ir dabar.
Galiu dirbti bet kur, kur yra internetas ir kompiuteris, o elektromobilis gali šildyti ir stovinčio automobilio saloną.
Kadangi Vilniuje tėra viena greitojo įkrovimo stotelė, čia susitinka visi miesto elektromobilininkai.
O jų yra ne vienas: atvažiuoja keletas „Nissan Leaf“, šiuo metu intensyviai eksploatuojami gamintojo atstovybės komerciniai „Nissan e-NV 200“ ir mažytis „Peugeot iOn“. Turbūt yra ir daugiau, o tai reiškia, kad elektromobiliai iš fantastikos srities tampa kasdienybe.
Čia galiu prisiminti, kad automobilizmo aušroje benziną tekdavo pirktis vaistinėse. Dabar panašiai jaučiuosi ir aš. Aš taip pat turiu progą pamatyti naują aušrą.
Prisimenu istoriją apie 1888 metais Karlo Benzo žmonos Bertos surengtą pirmąją istorijoje kelionę vyro sukurtu automobiliu. Ji nuvažiavo 106 kilometrus, pakeliui įveikdama eilę iššūkių: kalvėje remontavo pavaros grandinę, stabdžius, plaukų smeigtuku išvalė degalų tiekimo vamzdelį, patvarkė pažeistą elektros laido izoliaciją.
Gerbiu ponią Bertą už ryžtą. Tai turėjo būti neeilinė moteris.
Man viskas kur kas paprasčiau. Jeigu turėčiau galimybę akumuliatorius įkrauti per naktį arba darbo vietoje, įkrovimo klausimas visai nekvaršintų galvos. Kadangi gyvenu daugiabutyje, elektrą „siurbiu“ iš minėtos greitojo įkrovimo stotelės miesto centre. Tai nėra stebuklingai patogu, bet yra ir gera žinia: greitojo įkrovimo stotelė krauna tikrai greitai. Ekranėlyje rodomi įkrovos procentai kyla tiesiog akyse. Per maždaug pusvalandį „Leaf“ akumuliatorius buvo įkrautas 78 procentais, kurių teoriškai pakanka maždaug 100 kilometrų atstumui.
Kodėl tik teoriškai? Ogi todėl, kad važinėju, elektros netausodamas nei salono šildymui, nei greitėjimui. Be to, sumontuotos žieminės padangos ir vyrauja šaltukas, „vagiantis“ akumuliatoriaus resursus. Kol kas man pusvalandžio trukmės įkrovos užtenka maždaug 80 kilometrų keliui. Energijos kaštai tokiai kelionei siekia vos apie 8 litus, skaičiuojant brangiausiu elektros tarifu. Konkrečias sąnaudas paskaičiuosiu ilgainiui, pildydamas nuostabaus tinklalapio Spritmonitor.de statistiką.
Norėdami pamatyti, kaip energiją eikvoti „sekasi“ man ir kitiems „Nissan Leaf“ savininkams, galite, paspaudę šią nuorodą. O paspaudę čia pamatysite, kaip sekasi man.
Kol kas tiek, mano akumuliatorių įkrova jau pasiekė 80 procentų. Galiu dumti toliau. Tyliai ir švariai.