Artimiausiu metu galima tikėtis išvysti masinio įvairių robotų modelių pasirodymo. Visi jie turės įvairiausio pobūdžio „nervinių sistemų“ – jų pagrindą sudarys taip vadinamos neuroninės mikroschemos, itin jautrūs davikliai ir ypač kompaktiški bei pigūs sprendimai, skirti „Daiktų internetui“. Ir šie robotai galės iš žmonių perimti didžiąją dalį sunkau, purvino bei rutininio darbo. Tik štai problema – kas robotus išmokys visa tai daryti?
Artimiausiu metu galima tikėtis išvysti masinio įvairių robotų modelių pasirodymo. Visi jie turės įvairiausio pobūdžio „nervinių sistemų“ – jų pagrindą sudarys taip vadinamos neuroninės mikroschemos, itin jautrūs davikliai ir ypač kompaktiški bei pigūs sprendimai, skirti „Daiktų internetui“. Ir šie robotai galės iš žmonių perimti didžiąją dalį sunkau, purvino bei rutininio darbo. Tik štai problema – kas robotus išmokys visa tai daryti?
Karelo Čapeko pjesėje „R.U.R.“ (būtent jos dėka žmonės pradėjo plačiai vartoti terminą „robotas“), mašinos būdavo mokomos sandėlyje, į kurį atveždavo iš gamyklos „šviežiai iškeptus“ dirbtinius darbuotojus. Sandėlyje vykdavo jų galutinis paruošimas: ten jie „mokosi kalbėti, rašyti ir skaičiuoti… O vėliau juos rūšiuoja ir išsiunčia užsakovams.“
Į vartotojo rankas patekęs robotas turėdavo būti panašus į idealų dvaro patarnautoją, su kuriuo galima kalbėti natūralia kalba ir duoti jam paprastus nurodymus.
Tačiau visa tai – fantastikoje. Juo labiau, paremtoje socialine filosofija. Realybėje robotą (ar jis būtų suvirintojas gamykloje, ar krovėjas sandėlyje) reikia užprogramuoti. Panašiai kaip įmantrias stakles. Tačiau masiniam vartotojui programavimas – reikalas nedėkingas, o juo labiau svetimas. Galbūt Estijoje, kurioje programavimo mokoma nuo mažų dienų, visa tai ir prigis, tačiau Lietuvoje kol kas nesiūloma tikrinti abiturientų raštingumo programavimo srityje…
Turime tam tikrą prieštaravimą. Tarsi ir paruoštas naujas vartotojiškas produktas, kuris gali sulaukti didžiulės sėkmės. Tačiau tuo pačiu metu masinio vartotojo raštingumas neleidžia tam pačiam vartotojui naudotis nauju produktu. Vis tik problema verčia ieškoti jos sprendimo. Būtent tuo ir užsiėmė saulėtoje Kalifornijoje įsikūrusios kompanijos „Brain Corporation“ specialistai.
Minėtos kompanijos tikslas – padėti vartotojams išvengti būtinybės programuoti robotus. Reikia leisti ne programuoti, o mokyti panašiai, kaip šunis. Iš pradžių panaudoti pultelį tam, kad robotas išmoktų keleto besikartojančių veiksmų, pavyzdžiui, išnešti šiukšles. O vėliau jis viską galės atlikti savarankiškai.
Šiuo metu sukurta operacinė sistema „BrainOS“, kuri dabar yra Beta testavimo stadijoje. Jos galimybių užtenka tam, kad robotas, kuri turi ratus ir stereoskopinę matymo sistemą (tam reikalui įdiegtos kelios kameros) galėtų sekti žmogaus gestus. Mašina noriai prisliuogdavo prie šeimininko.
Iš pradžių planuojama „BrainOS“ platinti tarp firmų, kurios nori, jog nebrangūs robotai įgautų naminio gyvūnėlio intelektą. Kiek vėliau, maždaug po metų, partneriams bus pradėti tiekti „borto kompiuteriai“, t. y. į sistemines plokštes, panašias į tas, kurios naudojamos išmaniuosiuose telefonuose, bus diegiama „BrainOS“, galinti veikti kaip roboto „smegenys“.
Centrinio procesoriaus vaidmenį atliks kompanijos „Qualcomm“ mikroschema, kuri, kaip nekeista, yra investavusi į minėtą startuolį. Būtent „Qualcomm“ sprendimas leidžia robotui atpažinti gestus, susieti juos su atitinkamais veiksmais ir ateityje reaguoti į juos kaip dresuojama gyvūnui.
Viskas atrodo gana paprastai. Tačiau po paprastais, iš pirmo žvilgsnio, veiksmais slypi didžiulis potencialas. „Brain Corporation“ įkūrėjas Eugene M. Izhikevich savo laiku sukūrė didžiausią galvos smegenų žievės modelį, kuris sugebėjo atkartoti eilę realių smegenų savybių. Jis taip pat aktyviai bendradarbiavo su „Qualcomm“, kuriant neuromorfinį kristalą.
Šiuo metu dabartinė „BrainOS“ versija testuojama sistemose, kurios naudoja klasikinius, daug branduolių turinčius procesorius. Matyt, pasirinktas kelias leis kaip įmanoma greičiau išleisti serijinį produktą. Perspektyvių neuromorfinių procesorių naudojimo galima tikėtis artimiausiu metu. Taip bus galima smarkiai padidinti robotų „intelektines“ galimybes.
Tačiau viena yra kalbėti apie darbą su matematiniais modeliais, ir kita – visa tai panaudoti realiame gyvenime. Robotai, bandydami atsitiktinius elgesio algoritmus, kenkia patys sau, mano „Brain Corporation“ įkūrėjas: „Po metų žvejys neiškentė ir puolė iš valties į vandenį, prieš tai aprišdamas kojas virve, kad netyčia nepradėtų plaukti. Slapčia jis apskritai netikėjo mirtimi, tačiau svarbiausia, kad jis norėjo pažiūrėti – kas gi ten: galbūt daug domiau gyventi ten, o ne kaime ar ant ežero pakrantės…“ Taigi vis tik kartais geriau daryti tai, ką ir kiti daro. Tai galioja ir robotams.
Robotų apmokymas, taikant principą „Daryk taip, kaip aš“, gali žymiai paspartinti masinį robototechnikos techninį aptarnavimą. Užteks vieną kartą parodyti mašinai, kaip reikia daryti, ir toliau ji pati viską atliks savarankiškai. Aišku, ir čia reikia būti atsargiems, nes dar Markas Tvenas rašė: „Kino paprastai nereikia ko nors mokyti du kartus. Jis labai greitai viską išmoksta. Jei netyčia supykęs šeimininkas savo tarno kino akyse sudaužytų stalą ir jo šipulius mestų į židinį, tai jo tarnas kinas ateityje visuomet židinį kūrens baldais“. Kad tik taip nenutiktų ir su robotais…
