Štai taip atrodo vienas liūdniausių žmogaus išradimų – Didysis Livenso galerinės liepsnos projektorius (Livens Large Gallery Flame Projector). Visų pasaulio liepsnosvaidžių motina ir tėvas, pelenais paverčiantis viską, kas šalia jo atsiduria 30–40 metrų atstumu. Kad jų kelyje laukia toks slibinas, vokiečių kariai sužinodavo tik tada, kai trauktis būdavo per vėlu.
Liūdnasis I-ojo pasaulinio karo slibinas Didysis Livenso galerinės liepsnos projektorius
Pirmą kartą šį baisų ginklą Pirmajame pasauliniame kare panaudojo britų pajėgos. Tam tikra prasme, Pirmasis pasaulinis buvo žiauresnis už Antrąjį, nors tokių dalykų lyginti, savaime suprantama, nėra jokios prasmės.
Šiurpūs cheminiai ginklai: garstyčių dujos, fosgenas, chlorinas. Visa tai – Pirmojo pasaulinio karo palikimas. Uždraustas nuo minėto karo pabaigos. Ko gero, nesunku nuspėti, kad gigantiškos liepsnos turėdavo visai nesunkiai priešo karius įvaryti į paniką ir paskatinti juos skuosti iš mūšio lauko kiek kojos neša.
Natūralaus dydžio įrenginį pamatysite Britų archeologijos TV programos „Time Team“ vaizdo siužete, pasakojančiame apie Glazgo universiteto (Škotija) archeologų atradimą 2010 m. Mamece (Prancūzija).
Kare buvo panaudoti tik keturi tokie eksperimentiniai slibinai. Vienas toks buvo 17 metrų ilgio, o svėrė apie 2,5 tonos. Į frontą tokį monstrą gabendavo mažiausiai 300 karių, o mūšio lauke juo operuodavo 8 žmonių įgula.
Didysis Livenso galerinės liepsnos projektorius (Livens Large Gallery Flame Projector)
Du tokie liepsnosvaidžiai buvo sunaikinti 1916 m. Somo mūšyje, dar nespėjus jų panaudoti. Kiti du buvo panaudoti prie Diksmuidės (Belgija) ir, kaip galima numanyti, vokiečių pėstininkams kėlė protą temdantį siaubą.
Įdomu tai, kad tokie megaliepsnosvaidžiai buvo įrengiami po žeme. Esminė detalė – ilga degalų kamera, 36 cm skersmens liepsnosvaidžio vamzdis ir vienintelė antžeminė dalis – liepsnas svaidanti tūta. Beje, pastaroji irgi būdavo slepiama po žeme iki atakos momento – tuomet pneumatiniu cilindru išlįsdavo iš žemės ir pradėdavo savo kraupų darbą.