Mūsų miestų gatvėse vis daugiau zuja mažų ir vikrių dviračių transporto priemonių – motorolerių. Lietuvoje jie jau išsikovojo savo vietą tam tikrose transporto nišose – didžiuosiuose miestuose nemažai žmonių jais važinėja į darbą, jie naudojami lokaliems pervežimams (išvežiojamas maistas, juos naudoja kurjerių tarnybos), nestinga jų ir provincijoje, kur prie motorolerio vairo galima pamatyti ir senolį, ir į mokyklą skriejantį paauglį.
Mūsų miestų gatvėse vis daugiau zuja mažų ir vikrių dviračių transporto priemonių – motorolerių. Lietuvoje jie jau išsikovojo savo vietą tam tikrose transporto nišose – didžiuosiuose miestuose nemažai žmonių jais važinėja į darbą, jie naudojami lokaliems pervežimams (išvežiojamas maistas, juos naudoja kurjerių tarnybos), nestinga jų ir provincijoje, kur prie motorolerio vairo galima pamatyti ir senolį, ir į mokyklą skriejantį paauglį. Gaila, nėra tikslios statistikos apie motorolerių skaičių mūsų šalyje – anksčiau mažesnio tūrio aparatai nebuvo registruojami.
Tiesa, čia dar ne Pietų Europa, kur miestų gatves motoroleriai užpildę tarsi vabzdžiai. Ir kaltas čia ne tik šaltesnis klimatas, bet ir vietinės nuostatos. Dažnas skeptikas teigia, kad už kelis tūkstančius litų jis gali nusipirkti visiems metų laikams tinkamą naudotą automobilį, tad dviratė transporto priemonė šiame kontekste neatrodo taip patraukliai. Tiesa, situacija pasikeičia atkreipus dėmesį į išlaikymo kaštus. O kur dar patogumas kamščiuose. Todėl nenuostabu, kad motorolerių Lietuvoje vis daugėja.
Šiek tiek istorijos
Pirmieji motoroleriai rinkoje buvo pasiūlyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. JAV ekonominės krizės metu juos buvo bandoma pozicionuoti kaip alternatyvias transporto priemones. Tiesa, pats pirmasis motoroleris („Marks Motoscooter“) buvo sukurtas dar 1917 metais. Jis svėrė 44 kilogramus, turėjo 155 kubinių centimetrų darbo tūrio variklį ir neturėjo pasostės – važiuoti juo tekdavo stovint. Motoroleriai gali pasigirti ir šiokia tokia karine istorija – britų „Welbike“ buvo svaidomas iš lėktuvų drauge su parašiutininkais, o civiliai net ir turtingoje Amerikoje motorolerius pilietiškai birbino taupydami kurą Europos frontui.
Tačiau tikrai masinių motorolerių istorija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo ir čia pirmuoju smuiku sugrojo italai – būtent Italijoje motoroleriai įgijo dabartines formas, klasikinių itališkų motorolerių stilius dabar išgyvena renesansą. Italijoje motoroleris ne tik padėjo atstatyti šalį po karo, bet ir sulaužė barjerus, kurie egzistavo iki tol. Motoroleris kaimui atvėrė kelius į miestą. Nors skamba ir drąsiai, tačiau galima teigti, kad motoroleris surinko žmones draugėn, platino idėjas ir kultūrą ir pavertė Italiją modernia šalimi. O to modernumo simboliu tapo „Vespa“ ir „Lambretta“.
Tiesa, septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje motorolerių rinka apmirė – atsigavus ekonomikai europiečiai mieliau pirko automobilius, o ne motorolerius. Tuo laiku savo egzistenciją negailestingame verslo pasaulyje baigė gausybė motorolerių gamintojų. Atrodė, kad motorolerių era pasibaigė, kaip trumpas blyksnis. Tačiau dar po gero dešimtmečio juos naujam gyvenimui prikėlė japonai. Naudodami lengvą įvairių formų plastiką ir ryškias spalvas, o taip pat pasikinkę naujesnes technologijas, šia transporto priemonę jie pavertė ne tik praktiška alternatyva automobiliui, bet ir stilingu žaisliuku. Žinoma, skoniai keičiasi – dabar ryškus japonų plastikas populiarus paauglių pasaulyje, o solidesnio amžiaus motorolerių gerbėjai dabar vėl renkasi klasikinių itališkų formų aparatus.
Ką renkamės?
Po ilgesnių ar trumpesnių svarstymų pagaliau nutarę pirkti motorolerį pagaliau susiduriame su klausimu, ką Lietuvoje galima rasti ir ką pasirinkti. Tenka pastebėti, kad situacija pastaraisiais metais akivaizdžiai pagerėjusi – Lietuvos rinkoje yra nemažas naujų motorolerių pasirinkimas. Pigiausi ir paprasčiausi – tai kuklūs, paaugliams skirti Kinijoje pagaminti motoroleriai.Visai neblogų yra ir tarp jų. Tokių aparatų galima rasti pagrindiniuose prekybos centruose ir tai visai padorus pasirinkimas perkant pirmą tokią transporto priemonę savo atžalai. Tiesa, dalis jų nėra ilgaamžiai, o jei perkate tokį aparatą sau, tuomet vertėtų atidžiau paanalizuoti techninius duomenis – yra gamintojų, kurie riboja vairuotojo svorį iki 50 kilogramų.
Teisybės dėlei tenka pripažinti,kad net ir naujų motorolerių rinkoje jau galima rasti vertų dėmesio ir nebrangių naujų motorolerių. Štai pigiausias „SYM“ motoroleris ( šio gamintojo motoroleriai vertinami dėl patikimumo ir kantrumo) kainuoja 3300 litų.
Šis „Honda Ruckus“ po perdirbimo tapo panašus į čoperį
Tačiau nemažai motorolerius pasirenkančių žmonių dairosi į dėvėtus aparatus. Perkant naudotą motorolerį patartina rinktis gerą reputaciją turinčio gamintojo gaminį. Tai būtų „Vespa“, „SYM“, „Yamaha“, „Aprilla“, „Benelli“, „Peugeot“ ar „Gillera“. Jei pasiseka surasti gerą egzempliorių, tokio tipo motorolerį galima laikyti visai šauniu pasirinkimu.
Kaip nenusipirkti vogto?
Daugelyje Europos šalių 50 kubinių centimetrų klasė motorolerių nereikia registruoti, todėl jie yra puikus masalas vagims. Tikrai daug tokių „kriminalinių“ motorolerių atkeliauja ir į Lietuvą. Spėjama, kad vos ne pusė mūsų miestų gatvėmis važinėjančių motorolerių yra vogti Vakarų Europos valstybėse. Policininkams sunkokai sekasi rasti tokius vogtus motorolerius, tačiau prisiminkite, kad tokiu atveju, jei policininkai įtartų jūsų motorolerį esant vogtu, jūs galite netekti savo naujo žaisliuko.
Todėl pirkdami motorolerį atkreipkite dėmesį, ar nėra laužtos spynelės, ar motoroleris yra su originaliais raktais. Savaime suprantama, pirkdami motorolerį nepamirškite pasirūpinti ir jo įsigijimo dokumentais, patikrinkite, ar sutampa duomenys popieriuose ir ant motorolerio rėmo.
Beje, pasirūpinkite ir tuo, kad jūsų naujoji transporto priemonė netaptų lengvu grobiu vagims. Populiariausia priemonė – prirakinimo grandinės. Tačiau pirkdami grandinę netaupykite, nes pigiausios, keliolika litų kainuojančios grandinės tėra blizganti butaforija. Rimtų apsauginių grandinių kaina svyruoja nuo 200 iki 300 litų. Daugelį motorolerių galima aprūpinti ir signalizacija. Mūsų meistrai motoroleriams pritaiko net ir automobilines signalizacijas ir jos yra pigesnės už skirtas specialiai motoroleriams.
Pinigų reikia ir motoroleriui
Nemanykite, kad nusipirkę motorolerį galėsite džiaugtis kukliomis kuro sąnaudomis ir manevringumu už nieką daugiau nemokėdami. Visų pirma jums prireiks investuoti į šalmą – tai būtina detalė remiantis ir KET, ir sveiku protu. O geras šalmas kuriame galva neprakaituoja net ir karštą dieną, kainuoja apie 300 litų. O kur dar eksploatacinės išlaidos.
„Vieną kartą į sezoną tenka keisti nuo 40 iki 100 litų kainuojantį variatoriaus diržą ir jo svarelius. Iki 60 litų kainuoja ir stabdžių kaladėlės. Nepigus yra specialus tepalas. Litras tokio tepalo (jo užtenka 500-900 kilometrų ridai) gali kainuoti ir 40 litų. Rimtesni motorolerių vairuotojai pataria kartą per sezoną keisti ir galinę padangą. Neaiškios kilmės guma kainuotų apie 70 litų, o už kokybišką analogą galite pakloti ir 150 litų. Tačiau pačios didžiausios išlaidos – kas 10-20 tūkst. kilometrų būtinas kapitalinis variklio remontas. Pasitaiko atvejų (kai naudojamos kilmingos dalys), kad alkūninio veleno įdėklų ir cilindro keitimas piniginę paplonina vos ne tūkstančiu litų. Tiesa, šią operacija pačiam atlikti galima trigubai pigiau“, – pastebėjimais dalinosi motorolerius aptarnaujančių dirbtuvių vadovas Tomas Riauba.
Svarbiausia – saugumas
Net ir nepašalinus greičio ribotuvų, kuklus motoroleris su 50 kubinių centimetrų darbo tūrio varikliu yra pati greičiausia ir manevringiausia transporto priemonė. Ir visa tai naudojant tik 2–5 litrus degalų.
Svarbiausia važiuojant motoroleriu – nepamiršti savo saugumo, nes kiti eismo dalyviai į šiuos zyziančius eismo kaimynus neretai žvelgia iš aukšto. Todėl venkite pernelyg „nardyti“ automobilių sraute, nes taip labai paprasta atsidurti po ratais. Todėl laikykitės KET ir važiuokite net šiek tiek apsidrausdami. Pagrindinė taisyklė – net ir būnant teisiam, visuomet reikia būti pasiruošus gelbėtis iš nepavydėtinos padėties.
