JAV išleido jau daugiau nei trilijoną dolerių kuriant naujos kartos universalų kovos lėktuvą, kuris turėtų būti iš esmės nematomas, kai skrenda virš priešiškos teritorijos. Tik kad štai rezultatas nevisai toks, kaip tikėtasi. „F-35 Joint Strike Fighter“ – lėktuvas, kurį Pentagonas vertina kaip karinių oro pajėgų ateitį – turi galybę įvairiausių trūkumų. Ir rimčiausias iš jų gali būti toks, jog Rusijoje ir Kinijoje sparčiai randasi radarai, kurie gali kuo puikiausiai užfiksuoti šiuos lėktuvus.
JAV išleido jau daugiau nei trilijoną dolerių kuriant naujos kartos universalų kovos lėktuvą, kuris turėtų būti iš esmės nematomas, kai skrenda virš priešiškos teritorijos. Tik kad štai rezultatas nevisai toks, kaip tikėtasi.
„F-35 Joint Strike Fighter“ – lėktuvas, kurį Pentagonas vertina kaip karinių oro pajėgų ateitį – turi galybę įvairiausių trūkumų. Ir rimčiausias iš jų gali būti toks, jog Rusijoje ir Kinijoje sparčiai randasi radarai, kurie gali kuo puikiausiai užfiksuoti šiuos lėktuvus. F-35 neturi ir ypatingų gebėjimų blokuoti priešo radarų signalus. Kitaip tariant, tai reiškia, jog trilijoną dolerių už sukūrimą ir daugiau nei šimtą milijonų dolerių už kiekvieną egzempliorių kainuojančius lėktuvus į mūšį turės lydėti dar ir specializuotas radarus blokuojantis lėktuvas, ginsiantis šiaip jau radaruose kaip lemputė šviečiančius lėktuvus.
Ši F-35 problema nėra slapta: nors jis iš tiesų yra sunkiai įžiūrimas rentgeno spindulių ruože, jį galima nesunkia pamatyti ultratrumpų bangų (UTB) ruože. Ir tai nėra kritika lėktuvo kūrėjams – jie padarė viską, ką užsakė Pentagonas, rašo thedailybeast.com žurnalistas Billas Sweetmanas.
Teiginys, jog F-35 yra nematomas UTB ruože yra toks pats teisingas, kaip ir teiginys, kad dangus nėra mėlynas. Beje, abu šie teiginiai yra tiesiogiai susiję, nes jų pagrindas yra tas pats fizikinis reiškinys. XIX–XX a. sandūroje gyvenęs britų fizikas Johnas Williamas Struttas, arba Lordas Relėjus, savo titulo pavadinimu įvardino ir reiškinį, kuomet elektromagnetinę spinduliuotę išbarsto objektai, mažesni už elektromagnetinės spinduliuotės bangos ilgį. Tai galioja oro dalelėms, išbarstančioms regimo spektro šviesą bei F-35 stabilizatoriams ir sparnų galiukams, kurie yra maždaug tokio paties ilgio, kaip ir UTB bangos.
UTB gebėjimas aptikti objektus, kuriuose panaudotos „stealth“ technologijos, žinomas jau ne vieną dešimtmetį. Apie tai sužinota pačiame nematomumą lėktuvams suteikiančių technologijų apyaušryje, 1983 metais, kuomet Masačusetso technologijų instituto (JAV) Lincolno laboratorija užsakė 50 metrų skersmens radarą, atkartojantį sovietinę „P-14 Oborona“ ankstyvo įspėjimo sistemą. Apie tai turėtų būti puikiai žinoma F-35 programos vykdytojams bendrovei „Lockheed Martin“ – jie instituto užsakymu pagamino ir radarą.
Norint, kad lėktuvas būtų nematomas ir UTB ruože, visų pirma reikia atsikratyti lėktuvo uodegos – kaip tai padaryta B-2 bombonešiuose. Tačiau kuriant F-35 specifikacijas nebuvo žinoma, kaip tai galima būtų padaryti su judriu, kovai ore skirtu viršgarsiniu lėktuvu.
1995 metais neegzistavo ir plataus bangų ruožo aktyvaus radarų blokavimo technologija nematomiems lėktuvams. Nematomumo technologijų šalininkai ne tik tikėjosi, jog radarų blokavimo technologijos nebus vystomos – jie įžvelgė akivaizdžią ir (kaip atrodė tuomet) neišsprendžiamą problemą: naudojant radaro blokavimą reikėjo būti tikriems, kad radaras lėktuvą užfiksavo. Antraip bandymas blokuoti radarą tik atskleistų lėktuvo poziciją priešui ir netgi būtų aiškus ženklas, kad skrenda slaptumo technologijas naudojantis lėktuvas, mat priešas gali pastebėti signalą, bet ne jo atspindį.
Į F-35 radaro blokavimo technologijos nebuvo diegiamos net ir jas ištobulinus – jei tik į šio lėktuvo numatomų parametrų sąrašą po programos pradžios būtų įtraukta bent viena papildoma eilutė, projekto šalininkai tikrai bandytų ant jos suversti visą kaltę už išaugusią kainą ir nuolatinius atidėliojimus.
Bet F-35 turės šiokią tokią radaro blokavimo priemonę, vadinamą „elektronine ataka“ (EA), o taip pat išmetamą „masalą radarui“ – „BAE Systems“ sukurtą „ALE-70“. Abi šios priemonės naudotinos kaip paskutinė gynybos linija, siekiant apsisaugoti nuo taikinį sekančios raketos atakos, bet ne nuo stebėjimo radarais. Praėjusio amžiaus pabaigoje F-35 projekto planuotojai buvo beveik teisūs manydami, jog nematomumas nedideliame radaro spektre ir ribotų galimybių EA funkcija, kartu su pasyviomis elektroninio stebėjimo priemonėmis, turėtų būti pakankami lėktuvui pradedant pilnavertę tarnybą karinėse oro pajėgose. Deja, jie tikėjosi, jog F-35 masinės gamybos fazę pasieks 2010 metais, be to, niekas negalėjo tikėtis, kad Kinija imsis tokios galingos kariuomenės modernizavimo programos.
Deja, šio dešimtmečio pabaigos, kuomet F-35 turėtų pradėti tarnybą pagal šiandieninius planus, grėsmės bus kokybiškai kitokios, nei planuota praėjusio amžiaus gale. Senų UTB radarų naudingumą ribojo skirtumai tarp aptikimo ir stebėjimo galimybių: tuometinė technika negalėjo užtikrinti pakankamai tikslaus analoginių, mechaniškai skenuojančių radarų nukreipimo į taikinį. Tuo tarpu šiuolaikiškesnė įranga – Aktyvus elektroniškai skenuojantis masyvas (AESA), didelės galios UTB radarai ir decimetrinių bei centimetrinių bangų stebėjimo įranga – yra kur kas sunkiau apmaunami.
Praėjusių metų rugpjūtį Rusija viešai pademonstravo naują, labai mobilią radarų sistemą specialiai lėktuvams su „stealth“ priemonėmis aptikti – ji jau dabar keliauja į Rusijos kariuomenės rikiuotę. Pagrindinis radarų sistemos elementas buvo 30 metrų pločio visiškai skaitmeninė UTB AESA įranga, tačiau sistemoje taip pat buvo ir galingi didesnio dažnio radarai, galintys stebėti mažesnius taikinius po to, kai juos užfiksuoja UTB radaras.
JAV Kariniam jūrų laivynui ne mažiau susirūpinimo kelia ir nauji Kinijos karo laivai su „Type 517M“ UTB radaru, kuris, gamintojų teigimu, yra su AESA.
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, jog „stealth“ technologijos neturi perspektyvos – nėra protinga tikėtis, kad pelės ir katės žaidimas tarp lėktuvų slėpimosi galimybių ir radarų aptikimo galimybių kada nors liausis.
