Jei nesate visai jaunas žmogus, ko gero, esate girdėjęs ne tik CD, bet ir taip vadinamo „vinilo“ užkonservuotą muziką. Tada, ko gero, pajutote ir skambesio skirtumą. Nežiūrint į kai kuriuos vinilo triukšmus, šnaresius bei traškesius, vinilas muziką atgamina natūraliau! Būtent šis klausimas kamuoja daugelį audiofilų: kodėl šiuolaikiniai kompaktiniai diskai, užrašyti rimtose, gerai įrengtose skaitmeninėse studijose, natūroje skamba blogiau, negu 1960–80 metų vinilo diskai? Žmonės, brangios aparatūros savininkai, ima kaltinti savo aparatūrą, patį CD įrašymo principą, skaitmeninius – analoginius konverterius, akustiką ar galų gale audio laidus. Aparatūra, aišku, čia nėra paskutinėje vietoje, tačiau, kaip paaiškinti faktą, kad galima rasti įrašų, labai neblogai skambančių būtent su šia aparatūra? Ir yra daugybė įrašų, kurių tiesiog neįmanoma klausytis?
Štai čia ir norėčiau atkreipti dėmesį, kad nuo vinilo karaliavimo laikų praėjo apie 30–40 metų. Įžengėme į vartotojiškos visuomenės laikus. Stengiamasi gaminti daug ir pigiai – vidutiniam vartotojui. O įrašų studijos bei aparatūros gamintojai yra komercinės įmonės, kurios pagal marketingo dėsnius orientuojasi į vidutinį pirkėją. O vidutinis pirkėjas nėra specialistas. Kaip kad moterys renkasi automobilį pagal išvaizdą (nenoriu čia nieko blogo apie tai pasakyti), taip ir vidutinis pirkėjas perka pagal panašius kriterijus. Firmos – gamintojos stengiasi pagaminti ir parduoti ne objektyviai kokybišką įtaisą, bet kokį nematyto dizaino ir kosminės kainos aparatą. Pasaulinėje rinkoje savaime įdomus aparatūros pasiskirstymas. Labai brangi ir tikrai kokybiška aparatūra sudaro apie 0,5 % rinkos, brangi ir vidutinės kokybės aparatūra svyruoja tarp 2–5 %, o likusią liūto dalį sudaro taip vadinami centriukai, „BumBoxai“ ir namų kinas.
Ar teko kada paklausyti šiuolaikinį CD per studijinės aparatūros monitorius? Man yra tekę, ir ne kartą. Galiu pasakyti, kad skamba ypatingai bjauriai. Čia ką, studijinė aparatūra bloga? Nieko panašaus! „Tonmeisteriai“ nebemoka rašyti muzikos? Dažniausiai moka. Esmė tame, kad beveik visi šiuolaikiniai įrašai pritaikyti „BumBoxams“, reikia gi, kad gerai skambėtų pas vidutinį vartotoją, kad būtų patenkinta didžioji pirkėjų dalis, o likę 1–2 procentai muzikos mėgėjų, tikrųjų audiofilų, paliekami už borto. Apie kokią įrašo kokybę galime kalbėti, jei „tonmeisteriui“ tenka visą simfoninio orkestro dinaminį diapazoną suspausti kompresoriumi, kad jis bent kiek panašiau skambėtų per masinės gamybos aparatūrą? Tai, kad gyvo garso parametrai niekaip netelpa į šiuolaikinių garso nešėjų Prokrusto lovą, nieko nejaudina. O kenčia nuo viso šito tikrieji audiofilai. Senas terminas „Hi-Fi“, „High Fidelity“, t. y. aukštas atkūrimo tikslumas, kažkaip nežymiai keičiamas naujadarais – „maloniai skambantis“, „krištolinis skambesys“ ir panašiai. Aparatūros vertinimo kriterijus paprastas: tai kaina padauginta iš gamintojo vardo. Biznieriaus gyslelę turintys aparatūros gamintojai, tokie kaip Sidney Harmann, tiesiog poros metų bėgyje perorientavo savo inžinierius į tai, kad būtų siekiama kuo didesnio ekonominio efekto, o aparatūros kokybė – antroje vietoje. Kai kurie inžinieriai paliko tokias firmas ir bandė konkuruoti, kurdami kokybišką mažų serijų aparatūrą, tačiau daugumas jų bankrutavo.
Aparatūros aprašymuose terandame tuos parametrus, kurie praktiškai nieko nepasako apie jos kokybę. Svarbūs parametrai nutylimi. Prasideda kalbos apie tai, kuri konkrečiai aparatūra geriau tinka konkrečiam žanrui – simfoninei muzikai, džiazui ar rokui. O tai tesako apie vidutinišką tokios aparatūros kokybę. Techniškai kokybiška, aukštos klasės aparatūra yra universali ir jai visai vistiek, kokią muziką atkūrinėti.
Vėlgi, kaip sakoma, lazda turi du galus. Muzikos atkūrimo traktas yra ilgas, nesiriboja mūsų namų aparatūra. Jis prasideda įrašų studijoje. Dar viena priežastis, kodėl senieji įrašai skamba nepalyginamai geriau, yra tai, kad kardinaliai pasikeitė studijų įranga. Prieš 40–50 metų ten stovėjo lempinė aparatūra. O tai reiškia, kad signalo kelias buvo trumpas. Dabar signalas garso režisieriaus pulte, iki kol užrašomas, pereina šimtus operacinių stiprintuvų, įvairiausių apdirbimo procesorių, tokių kaip kompresoriai, ekscaiteriai maksimaizeriai ir panašiai. Ir po viso šito norime turėti natūraliai skambantį įrašą? O senoje lempinėje aparatūroje teko be visų šitų prieskonių apsieiti, įrašas gaudavosi žymiai tikresnis. Antra vertus, netgi tranzistorinė analoginė aparatūra darydavo nepalyginamai geresnius įrašus nei dabartiniai skaitmeniniai monstrai. Analoginį magnetinį įrašą, padarytą „Studer“ arba „Ampex“ studijiniais magnetofonais 38 cm/s greičiu, dabar tiesiog nebėra su kuo palyginti. Tiesiog stebina kai kurių šiuolaikinių garso režisierių meistriškumas, kaip jiems kartais pavyksta su tokia aparatūra „išsunkti“ vieną – kitą normalesnį įrašą.
Todėl kartais kelia šypseną aparatūros pardavėjų triukai su „žvaigždžių metalo“ laidais, jungiamaisiais kabeliais ir panašiai. Jiems tenka imtis tokių gudrybių dėl to, kad aparatūra jau senokai pasiekusi savo tobulumo ribą. O parduoti reikia. Kodėl niekur nematome tokių laidų studijinėje aparatūroje? Ogi todėl, kad studijose dirba specialistai. Jiems tokie triukai nepraeina.
O dabar, deja, šioje srityje matome stiprų regresą. Techniškai tobulai atkurti garsą buvo įmanoma jau prieš 50 metų. Svarbu yra turėti nepriekaištingą įrašą, kurį šiais laikais vis sunkiau surasti.