Kartą, prieš daugiau nei pusę dešimtmečio įsidarbinus naujoje redakcijoje, pašiurpau. Įsivaizduokite – 2007-ieji, jau atvira ir visiems pasiekiama (o vertinant tų laikų informacijos srautų kiekius – dar ir praktiškai neribota) „Gmail“ paslauga, o visi bendradarbiai visokią smulkią informaciją – pašnekovų vardus, pavardes, telefonų numerius ir kitokią smulkmę dalinasi lapeliais.
Kartą, prieš daugiau nei pusę dešimtmečio įsidarbinus naujoje redakcijoje, pašiurpau. Įsivaizduokite – 2007-ieji, jau atvira ir visiems pasiekiama (o vertinant tų laikų informacijos srautų kiekius – dar ir praktiškai neribota) „Gmail“ paslauga, o visi bendradarbiai visokią smulkią informaciją – pašnekovų vardus, pavardes, telefonų numerius ir kitokią smulkmę dalinasi lapeliais. Tais mažučiais kvadratiniais „ofisiniais“ lapeliais, ant kurių rašoma ranka.
Turbūt įsivaizduojate, kaip savaitės pabaigoje, kai į spaustuvę būdavo atiduodamas leidinys, atrodydavo darbo stalas. Šūsnys lapelių, krūvos popiergalių, o kas eina prie kokio straipsnio, bandydavai atskirti pagal kolegos rašyseną ar rašiklio spalvą.
Redaktoriui įsitikinus, kad tokia informacijos forma visiškai neefektyvi, jis sėkmingai praignoravo mano siūlymus visą tokią informaciją siųsti elektroniniu paštu (ten jau bent galima atsirūšiuoti pagal siuntėją) ir… įvedė spausdintą A4 lapo formą, kurią kiekvienas kolega turėdavo pildyti. Nuo ko, kam, ko reikia, kokiam straipsniui, kaip greitai ir t. t.
Laimei, ši sistema neprigijo, bet kartą ir visiems laikams atgrasė mane nuo popieriaus naudojimo organizaciniams reikalams.
Todėl nuoširdžiai tikėjausi, kad per tą pusę dešimtmečio biuro popieriaus ir spausdintuvų gamintojų mafija mirė, buvo užkasta, tada atkasta, tada jai, kaip įtariamam vampyrui, buvo nukirsta galva, padėta atskirai, ir vėl viskas buvo užkasta, kapas buvo gausiai sulaistytas benzinu ir galiausiai viskas buvo padegta. O po to per viską pirmyn ir atgal prajojo kazokų šimtinė, idant niekas nežinotų, kur tiksliai yra kapas.
Bet taip nenutiko. Šiemet gavau įsitikinti, kad spausdintuvai vis dar gaminami. Ir net kuriami nauji modeliai. Tiesa, jie jau patyrė evoliucines mutacijas ir nebėra panašūs patys į save – juk kas šiais laikais pirks vien tik spausdintuvą?
Tai ir pakalbėkime apie šitą naują rūšį, žinomą daugiafunkcių įrenginių pavadinimu.
XXI amžiaus spausdintuvas
Kam iš tiesų šiais laikais reikalingas spausdintuvas? Anais laikais – taip, atsirasdavo tokių, kurie norėdami perskaityti ilgesnį portalo straipsnį, jį atsispausdindavo, ir tik tada skaitydavo. Taip pat žmonės dar spausdindavosi knygas. Po 200–300 puslapių. Nes tokį kiekį skaityti ekrane buvo tikrai nepatogu, o jei dirbi didelėje bendrovėje, tai tų 200 puslapių niekas ir nepastebės… Kasdien po papildomų 40 puslapių, šalia darbinių dokumentų ir prašau – savaitgaliui namo nešiesi naują „knygą“.
Šiais laikais tam yra skaityklės. Su elektroniniu rašalu. Praktiškai neužimančios vietos. Sveriančios kelis šimtus gramų. Savyje talpinančios iki kelių tūkstančių knygų.
Tad buitinis spausdinimas tarsi ir prarado prasmę.
Išliko buhalterija ir kitas biurokratinis džiaugsmas. Sąskaitos, prašymai, ataskaitos, sutartys ir kiti kilogramai popierizmo, metų metus nejudinami dulkantys spintose, bet valstybė vis tiek reikalauja juos saugoti. Ir spausdinti. Nes, kaip dar prieš savaitę išgirdau iš vieno biurokrato, kas ne ant popieriaus, to neįrodysi.
Laimei, viskas po truputį elektronėja. Nuskenuoti dokumentai su parašais ir antspaudais daug kur turi tokį patį juridinį svorį, kaip ir originalai ar faksogramos. Todėl tas (tegul ir nedidelis) gargaras, vadinamas daugiafunkciu įrenginiu, laimei, šiais laikais jau turi įmontuotą skenerį. Ir gerą spiečių funkcijų, susietų su skenavimu.
Viename biure stebėjau, kaip elektroniniu paštu siunčiamas nuskenuotas dokumentas. Daugiafunkcis modernus – su jutikliniu ekranu, į visas puses kėpsančiais stalčiais, krūva lempučių ir švytinčių jutiklinių ikonų. Bet darbuotojas deda skenuojamąjį dokumentą ant daugiafunkcyje esančio skenerio, eina prie savo kompiuterio, įsijungia skenavimo programinę įrangą, nuskenuoja dokumentą, tada sukuria naują laišką, tada prikabina prie jo nuskenuotą laišką ir galiausiai viską išsiunčia.
O ant daugiafunkcio dangčio kaip tik švyti reklama – „Send to email“. Tai reiškia – jei viskas sukonfigūruota teisingai, vienu mygtuko ant paties aparato paspaudimu galima išsiųsti nuskenuotą dokumentą (žinoma, dar teks pamaigyti, kad įvesti gavėjo adresą). Dar paklausiau – o tai tiesioginio siuntimo funkcija pas jus neveikia? „Ai, nežinau, kažką ten kompiuteristas aiškino, bet aš jau dešimt metų taip darau, ir viskas veikia“.
Ir dešimt metų biurokratinėse įstaigose nenyksta eilės. Aišku, ne vien dėl daugiafunkcio funkcijų nežinojimo, bet vaikščiojimas nuo stalo prie įrenginio, tada vėl prie kompiuterio, tada laiško rašymas (dar gerai, jei tekstas renkamas ne vienu – rodomuoju – pirštu) laiko tikrai netaupo.
Nebūčiau nustebęs, jei tas pats daugiafunkcis – ant kurio išdidžiai mirga „WiFi“ ženkliukas – į vidinį įmonės tinklą dar būtų prijungtas ir LAN kabeliu. Vien dėl to, kad tokia jungtis įrenginyje dėl visa ko dar yra, o dar ir įmonės direktorius baiminasi bevielio ryšio skleidžiamos radiacijos…
Fotospauda
Kitas jaukas, kuriuo daugiafunkcių gamintojai bando suvilioti pirkėjus – nuotraukų spausdinimo galimybė. Suprask, spausdintuvas (nors vėlgi, dažniausiai tai yra daugiafunkcis) specialiai pritaikytas nuotraukų spausdinimui.
Aišku, koks nors modernumu trykštantis jaunuolis pašaipiai surauks nosį – ė, juk jau robotai jau kelerius metus sėkmingai ropoja po Marsą, ieškodami ten šokolado ir gyvybės pėdsakų, o dar kažkas kalba apie popierines nuotraukas? Kam to reikia? Visos mano nuotraukos debesyje ir mano „iPhone“!
Iš dalies modernusis jaunuolis bus teisus – tradiciniam vartotojui popierinė nuotrauka šiuo metu dabar atrodo tarsi atgyvena, bet va toks paprastas palyginimas – jei kas fotografavo dar juostelių laikais, tas greičiausiai galės parodyti savo pirmąją padarytą nuotrauką. O tuo tarpu ar Jūs galėtumėte parodyti savo pirmąją, nufotografuotą skaitmeniniu fotoaparatu? Juk greičiausiai ji guli kažkuriame standžiajame diske, buvusiame trečiajame Jūsų kompiuteryje, o pastarasis su tokia jugntimi, kuri jau penketą metų nebenaudojama. Arba dar geriau – esate įsitikinę, kad savo pirmąją gyvenime skaitmeninę fotosesiją įrašėte į archyvą CD ar DVD formatu, bet pabandykite – ar tuos diskus kompiuteris dar tikrai nuskaito?
Žodžiu, fotospausdintuvų gamintojai bergždžiai, bet vis dėlto teisėtai įrodinėja, kad spausdinta nuotrauka yra vertybė. Bergždžiai – net trigubai: vartotojas netiki, vartotojui tai brangiau, nei spausdintis fotoateljė ir namudinio fotospausdintuvo kokybė, deja, tikrai neprilygs fotolaboratorijos mašinai.
Kad nebūtų tai vien žodžiai, štai ir įrodymas iš vieno fotospausdintuvų testo:
1. Skaitmeninis nuotraukos originalas
2. Nuotrauka, spausdinta laboratorijoje.
3. Nuotrauka, spausdinta daugiafunkciu spausdintuvu.
Kainos – fotolaboratorijoje vienos 10×15 cm nuotraukos kaina – apie 60 centų. Spausdinant namudiškai, susumavus fotopopierių ir dažų kasečių kaštus – mažiausiai 85 centai, bet norint geros nuotraukos, tikrai rekomenduočiau naudoti gerą fotopopierių, o tada savikaina tampa jau virš lito.
Nemirėliai
Šiemet, išpakavęs testams gautą spausdintuvą, neištvėriau nešyptelėjęs: ant jo viršutinio skydelio tarp kitų išvardintų funkcijų matėsi „Fax“. Kolega, tai pamatęs, dar paironizavo – „o ką, „peidžerio“ funkcijos į spausdintuvus šiais laikais jau nebededa“? Kurį laiką ironijai apie mirusias technologijas pritariau ir pats, bet paskui vienas draugas papasakojo, kad vis dėlto fakso šiais laikais kartais ima ir prireikia.
Pavyzdžiui, dalyvaujant viešųjų pirkimų konkursuose. Nes ten vien elektroniniu formatu ten vis dar nepasitikima, ir reikia arba atvežti originalius popierius, arba siųsti faksą. Dėl kiekvieno konkurso į kitą miestą neprivažinėsi, tad…
Vis dėlto aš vis dar nuoširdžiai tebesitikiu kuolo į popieriaus vartojimo buhalterijoje širdį. Elektronika čia žymiai funkcionalesnė – į tradicinę buhalterinę spintą, kurioje darbuotojų sukvėpuojamomis dulkėmis palengva virsta popieriai ar spausdintuvo rašalas/lazerio milteliai, galima sukišti keletą serverių, kuriuos ne tik bus keliskart pradubliuojant saugoma visa įmonės apskaita, bet dar ir visa programinė infrastruktūra.
Elektronikoje ir ieškoti patogiau. Žinoma, tam jau reikia šiokio tokio kompiuterinio raštingumo, ir tetulės, įpratusios kilograminių segtuvų kilnojimu deginti kalorijas, gautas iš sausainėlių per kavos pertraukėles, turės aiškintis, ką reiškia paslaptingos klavišų kombinacijos „Ctrl+F“ ar „Alt+F7“.
O labiausiai svajoju, kad mirtų visos firmos, užsiimančios rašalo kasečių pildymu. Nes jūsų „spamas“, atsiprašant, užknisa.
Tad baigdamas tekstą, linkiu visiems kuo greičiau pereiti prie elektroninio parašo ir išlaisvinti lentynas, stelažus ir spintas nuo dūlančio popieriaus. Ne tik medžiai, bet ir valytojos jums padėkos!
