Per metus Lietuvoje saugiai surenkama 12–14 tūkst. tonų elektroninių atliekų. Deja, nemaža jų dalis vis dar patenka į sąvartynus, arba piktavališkai išmetama į gamtą. Irdami elektroniniai prietaisai į aplinką išskiria pavojingas medžiagas, o šios per vandenį, orą dirvožemį ir maistą pasiekia mūsų organizmą.
Per metus Lietuvoje saugiai surenkama 12–14 tūkst. tonų elektroninių atliekų. Deja, nemaža jų dalis vis dar patenka į sąvartynus, arba piktavališkai išmetama į gamtą. Irdami elektroniniai prietaisai į aplinką išskiria pavojingas medžiagas, o šios per vandenį, orą dirvožemį ir maistą pasiekia mūsų organizmą.
„Išmesdami elektronikos atliekas į sąvartynus ar gamtą tam tikra prasme „užminuojame“ savo gyvenamąją aplinką. Po kelerių ar keliolikos metų pavojingos medžiagos pasieks mus tiesiogiai – per orą, vandenį, arba netiesiogiai, per dirvoje, vandenyje išaugintą maistą. Kartu su daržovėmis, žuvimi, mėsa, pieno produktais „gardžiuosimės“ beskonėmis, tačiau ypač pavojingomis medžiagomis. Dar po kelerių metų iš gydytojo išgirdę liūdnas žinias apie savo sveikatą galėsime tik pripažinti, jog veikiausiai tapome savo pačių neatsakingo elgesio aukomis“, – sako asociacijos EEPA direktorius Mantas Varaška.
Saugaus elektros ir elektronikos atliekų tvarkymo priežiūra Lietuvoje besirūpinančios organizacijos „EEPA“ ir „Ekošviesa“ pristato aštuonias elektronikos įrenginiuose esančias chemines medžiagas, žalojančias mūsų sveikatą, jei elektroniniai prietaisai yra netinkamai išmesti.
Beveik visuose elektros ir elektronikos įrenginiuose naudojamas Aliuminis. Stambiagabaritėje elektros įrangoje (skalbimo mašinose, šaldytuvuose, viryklėse) jo kiekiai itin dideli. Nors aliuminis yra vienas svarbiausių mikroelementų, reikalingų žmogaus gyvybinėms funkcijoms palaikyti, tačiau per dideli jo kiekiai gali kauptis organizme ir neigiamai veikti kaulinį audinį bei pakenkti centrinei nervų sistemai.
Arsenas, net ir labai mažais kiekiais, naudojamas visuose prietaisuose ir įrangoje, kurioje yra elektronikos plokštės. Arsenas gali sukelti odos, plaučių, šlapimo pūslės bei inkstų vėžį. Arseno kaupimasis organizme taip pat gali iššaukti alergines reakcijas, pažeisti odą bei kepenis, pakenkti kraujagyslėms, sukelti plaukų slinkimą, nagų sunykimą, pažeisti nervų ir raumenų sistemas.
„Keista, bet dar ir dabar žmonės imasi atsargumo priemonių tik sudaužę gyvsidabriu užpildytus termometrus, nors taip pat atsargiai reikia elgtis ir su energiją taupančiomis lemputėmis, kurias gaminant naudojamas gyvsidabris“, – teigia viešosios įstaigos „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė. Anot jo, sudužus tokiai lemputei, patalpas reikia vėdinti 15 minučių. Deja, kai lemputės išmetamos kartu su buitinėmis atliekomis ir kaupiasi sąvartynuose, gyvsidabrio tarša aplinkai tampa nekontroliuojama. Žmogaus sveikatai gyvsidabris labiausiai kenkia patekęs per kvėpavimo takus. Jis žaloja centrinę nervų sistemą bei inkstus.
Švinas dažniausiai naudojamas akumuliatoriuose ir gali sudaryti net iki 80 proc. jų svorio. Ši medžiaga kaupiasi žmogaus organizme – kauluose, kepenyse, inkstuose, kaulų čiulpuose ir kt., pažeidžia nervų sistemą, kraujo gamybos bei virškinimo funkcijas. Dažnai žala organizmui pastebima tik po kelių dešimčių metų. Ypač jautrūs švino poveikiui yra vaikai – net labai mažos šios medžiagos dozės sukelia neurotoksinius efektus, pasireiškiančius protinio vystymosi sulėtėjimu.
Nors ir nedideliais kiekiais, daugelyje elektronikos prietaisų naudojami retieji cheminiai elementai. Patekę į aplinką, jie taip pat kenkia mūsų sveikatai. Stibis sukelia galvos skausmus, kosulį, anoreksiją, miego sutrikimus, kenkia regos nervui, yra siejamas su spontaninių abortų išsivystymu. Nikelis didina nosies pertvaros ir plaučių vėžio riziką. Kadmis žaloja inkstų, kvėpavimo ir kaulų sistemas, skatina vystytis plaučių vėžį. Baris yra svarbus žmogaus mitybos elementas, tačiau per didelės dozės sukelia kraujagyslių susitraukimą, virškinamojo trakto sutrikimus, raumenų nusilpimą, širdies ritmo sutrikimus.
