Lietuvoje įprasta sieti televizijos ir televizorių istorijos pradžią su pokario laikotarpiu. Šis stereotipas susiformavo dėl to, kad mūsų šalyje televizija atsirado tik 1957 metais. Iš tiesų, TV istorija prasidėjo gerokai anksčiau, tarpukario metais. Kai lietuviai pirko pirmuosius nespalvinius televizorius, Jungtinėse Valstijose daugiau nei pusė šeimų jau mėgavosi šiais įrenginiais, o kai kurie netgi rodė spalvinį vaizdą.
Lietuvoje įprasta sieti televizijos ir televizorių istorijos pradžią su pokario laikotarpiu. Šis stereotipas susiformavo dėl to, kad mūsų šalyje televizija atsirado tik 1957 metais. Iš tiesų, TV istorija prasidėjo gerokai anksčiau, tarpukario metais.
Kai lietuviai pirko pirmuosius nespalvinius televizorius, Jungtinėse Valstijose daugiau nei pusė šeimų jau mėgavosi šiais įrenginiais, o kai kurie netgi rodė spalvinį vaizdą. Televizorių protėviai parduotuvėse pasirodė kartu su pirmosiomis televizijos transliacijomis 1928 metais Didžiojoje Britanijoje, JAV, neužilgo Prancūzijoje, Tarybinėje Rusijoje ir nacistinėje Vokietijoje.
Vienas iš pirmųjų televizorių pasauyje
Kelių colių ekranai
Pirmieji televizoriai buvo mechaniniai. Juose buvo naudojami besisukantys diskai, kurie padėjo formuoti vaizdą miniatiūriniame, pašto ženklo dydžio ekranėlyje. Vaizdas buvo toks mažas, kad jį reikėdavo stebėti per du kartus didinantį stiklą. Televizorių protėviai buvo gremėzdiški įrenginiai, kuriuos sudarė dvi dalys: radijo imtuvas, kuriuo būdavo priimami TV signalai ir vaizdą formuojanti dalis. Pirkėjai galėjo įsigyti šias dalis atskirai ir susikonstruoti veikiantį aparatą patys. Trumpu, kelis metus trukusiu mechaninės televizijos laikotarpiu buvo populiarūs ir savadarbiai televizoriai, kuriuos pasigamindavo radiolelektronikos žinių turintys entuziastai.
1928–1934 metais televizija buvo daugiau eksperimentinė, nei rimta žiniasklaidos priemonė. Transliacijos vyko nereguliariai, po kelias valandas per dieną. Televizoriai kainavo brangiai, tad nieko nuostabaus, kad tuo laikotarpiu visame pasaulyje jų buvo parduota tik keli tūkstančiai. Padėtis pasikeitė, kai atsirado pirmieji kineskopiniai modeliai.
Televizoriai su „patrankomis“
Televizorių istorija neįsivaizduojama be kineskopo. Tai stiklinis elektrinis įrenginys, kurio pagrindą sudaro elektroninė patranka ir fluorescencine medžiaga padengtas ekranas. Esminis jo veikimo principas yra paprastas: veikiama elektros, „patranka“ skleidžia elektronus, o šie, atsitrenkę į ekraną, trumpam įžiebia tašką. Žinoma, televizoriaus kineskope yra daugiau elektrinių ir magnetinių dalių, be kurių būtų neįmanoma sukurti judančių paveiksliukų.
Rusijoje iki 1960 m. gaminto televizoriaus KVN 49 – ekrane vaizdą reikėjo žiūrėti per padidinimo stiklą (Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.)
Kineskopas buvo išrastas XIX ir XX amžių sandūroje, o televizoriams gaminti jis pradėtas plačiau naudoti nuo 1934 metų. Būtent tais metais Vokietijoje pasirodė pirmieji kineskopiniai įrenginiai. Labai greitai, vos per kelis metus, jie išstūmė iš rinkos mechaninius televizorius ir ilgam įsitvirtino viso pasaulio gyventojų namuose. Šiais laikais kineskopiniai televizoriai jau turbūt nebegaminami, didžiuma gamintojų nutraukė jų gamybą prieš kelis metus. Tačiau gremėzdiškieji ekranai vis dar stovi daugelio žmonių namuose, rodo TV programas ir laukia savo gyvenimo pabaigos.
Kiek jie kainavo
Pirmieji televizoriai buvo laba brangus pirkinys. Net tada, kai jų gamyba tapo masinė, pigiausius modelius galėjo įsigyti tik turtingieji. Pavyzdžiui, 1938 metais pigiausias modelis su 8 cm įstrižainės ekranu buvo parduodamas už 125 JAV dolerių. Papildomai pirkėjas dar turėjo įsigyti radijo signalų imtuvą. Už modelį su didesniu ekranu (30 cm įstrižainės) tekdavo pakloti ne mažiau kaip 445 JAV dolerius. Tarpukaryje dolerio vertė buvo kur kas didesnė nei dabar. Automobilį buvo galima nusipirkti už 700, o namą – 6400 dolerių. Automobilis ar televizorius? Šiais laikais tokį klausimą galima kelti tik perkant patį pažangiausią televizorių arba visišką surūdijusią mašiną.
Didelis šuolis – tik po karo
Iki antrojo pasaulinio karo televizorių visame pasaulyje buvo parduota kelios dešimtys tūkstančių, daugiausiai Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Antrojo pasaulinio karo metu televizija buvo užmiršta, tačiau labai greitai prisiminta įsigalėjus taikai. TV pardavimai Vakarų šalyse pradėjo sparčiai augti kartu su kylančia ekonomika. Šį augimą vaizdžiai parodo toks faktas: 1946 metais televizorius turėjo mažiau nei vienas procentas JAV namų ūkių, tačiau pakako aštuonių metų, kad šis skaičius išaugtų iki 50–60 procentų, o 1962 metais teletransliacijas galėjo žiūrėti didžioji dalis šios šalies gyventojų (90 proc. namų ūkių). Didžiojoje Britanijoje iš karto po karo televizorių buvo priskaičiuota apie 15 tūkstančių, 1952 metais – 1,4 milijono, o 1968 metai – jau 15,1 milijono. Iš prabangos prekės „žydrieji ekranai“ virto būtinu kiekvieno namų ūkio atributu.
Lietuvoje pirmieji mėgėjiški bandymai buvo atliekami dar tarpukaryje, dalis šiaurės Lietuvos rajonų gyventojai galėjo matyti Rygos televizijos laidas nuo 1955 metų, tačiau oficialiai televizijos gimimo mūsų šalyje diena laikoma 1957 metų balandžio 30 diena. Tuo metu šalyje buvo apie 30 televizorių, tačiau metų pabaigoje jų skaičius išaugo iki 1,5 tūkstančio. Po keliolikos metų, 1970-aisiais televizorių parkas išaugo iki 403 tūkstančių
Vargai, vargeliai su prijungimu
Ilgą laiką televizoriai buvo įnoringi, nuolatos gendantys įrenginiai. Kol nebuvo sukurta kabelinė televizija, antžemines vaizdo transliacijas tekdavo priimti antenomis. Antenų, jų prijungimo prie televizoriaus ir visos aparatūros derinimo procedūros neretai būdavo sudėtingos ir kartais netgi pareikalaudavo detektyvo įgūdžių „gaudant“ kokybišką TV signalą. Didžiausių bėdų turėdavo atokiau nuo didelių miestų, kaimuose gyvenantys žmonės. Juos pasiekdavo silpnesnis signalas, dėl to tekdavo statyti didesnes antenas, jas iškelti aukščiau, naudoti radijo bangų stiprintuvus. Net ir didmiesčių bei sostinės gyventojai nebūdavo apsaugoti nuo problemų, nes gelžbetoninės kambarių sienos, greta stovintys namai „užstodavo“ signalą ir dėl to televizorius rodydavo prastą vaizdą. Didelis privalumas buvo kolektyvinė, ant daugiabučio namo stogo iškelta antena, bet net ir ji neužtikrindavo šimtaprocentinės kokybės garantijos.
Legendinių „Šilelių“ iki šiol galima įsigyti per skelbimus
Lietuvos TV žiūrovus kamavo dar ir kita bėda – labai prastos kokybės tarybinė televizinė technika. Televizoriai ir stiprintuvai gesdavo ir išsiderindavo nuolatos. Dėl to daugelis kaimų, miestelių, daugiabučių kooperatyvų turėjo etatinį televizorių ir radijo imtuvų remontininką, kurio vizito dėl susidariusių eilių kartais tekdavo laukti kelias dienas.
Anteninės televizijos eroje buvo įprasta nekreipti dėmesio į smulkius vaizdo ir garso defektus. „Išplaukęs“ arba susidvejinęs vaizdas? „Bėgančios linijos“ ekrane? Kartais žmonės džiaugdavosi net ir tokia transliacija. Vaizdo ir garso kokybei turėjo įtakos ir oras. O kokia būdavo tragedija, kai per svarbias „Žalgirio“ krepšinio rungtynes pradėdavo lyti ir žaibuoti arba prasidėdavo pūga...
