Kad ir kaip karštligiškai ieškotume būdų problemoms spręsti, visiems didžiųjų miestų gyventojams vos ne kasdien didesnę ar mažesnę laiko dalį tenka praleisti kamščiuose. O stovint kamštyje taip lengva suprasti, kodėl beveik 90 proc. JAV eksploatuojamų automobilių turi automatines pavarų dėžes.
Automobilį su „automatu“ vairuoti daug paprasčiau ir saugiau – mažiau patyręs vairuotojas daugiau dėmesio gali skirti keliui, nes nereikia kas kartą perjungti pavarų. Net nesvarbu, kokio tipo pavarų dėžė sumontuota automobilyje.
„Automatas“, variatorius, robotizuotos dėžės ir t. t.
Į šiuolaikinius automobilius montuojamo gan įvairių tipų automatinės, belaipsnės ar pusiau automatės pavarų dėžės. Pats dažniausias variantas – tai klasikinė automatinė pavarų dėžė su hidrotransformatoriumi. Sportiškuose automobiliuose vis dažniau galima pamatyti pavarų dėžes su daugiadiskėmis sankabomis. Pavyzdys – „Volkswagen“ sportiškų modelių „DSG“ pavarų dėžė. Išnaudojant visą automobilio potencialą pavaras galima perjunginėti svirtimis, esančiomis prie vairo, o važiuojant kasdieniškai – pavarų perjungimą kontroliuoja automobilio elektronika.
„VW Lupo 3L“ buvo aprūpintas robotizuota pavarų dėže. V. Vert nuotr.
Dar viena kategorija – robotizuotos paprasčiausios pavarų dėžės. Čia nėra sankabos pedalo, pavaras perjungia nesudėtingas elektromechaninis blokas. Jos veikia grubokai, tačiau yra pigios, todėl dažnai montuojamos į kompaktiškus miesto automobiliukus. Vienas iš pavyzdžių – amžių sandūros taupumo rekordininkas „VW Lupo 3L“, jame buvo montuojama tokia robotizuota pavarų dėžė. Dar didesnė egzotika – belaipsniai variatoriai. XX a. antroje pusėje su jais daug eksperimentavo olandų „DAF“ (o vėliau ir „Volvo“, kurie įsigijo „DAF“ lengvųjų automobilių padalinį), o šiame amžiuje tokį sprendimą labiausiai populiarino Japonijos automobilių inžinieriai – tobulesni ir jau patikimi variatoriai prigijo dėl kompaktiškumo ir nedidelio svorio.
„DAF“ pirmieji savo automobiliuose pradėjo montuoti belaipsnius variatorius. (nuotr. Gamintojo)
Taigi, kasdienėje kalboje trumpiniu „automatas“ vadinamos labai įvairios pavarų dėžės, kurioms bendra tik tai, kad keičiant perdavimo skaičius čia nereikia vairuotojo įsikišimo. Kadangi mūsų šalyje vyrauja nenauji automobiliai, šiame straipsnyje mes aptarsime tik tradicinius automatus – pavarų dėžes su hidrotransformatoriais. Jos yra dažniausios tarp amžių sandūroje ir anksčiau pagamintų populiarių automobilių.
Kaip veikia tradicinis „automatas“?
Naujausios automatinės pavarų dėžės – gan sudėtingas mechanizmas. Čia gausu elektronikos, dabar automatinėse pavarų dėžėse nieko nestebina ir 6–7 pavaros, inžinieriai XXI amžiuje jau sumažino nuostolius, tad naujausiais „automatais“ aprūpintos mašinos jau nepasižymi didesniu apetitu kurui. Tačiau pagrindiniai veikimo principai, kaip teigia mus konsultavęs automobilių inžinierius Žydrūnas Janušauskas, liko tokie patys, kaip ir paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai dažniau pradėjome „čiupinėti“ automobilius su tokio tipo pavarų dėžėmis.
Tipinės automatinės pavarų dėžės su hidrotransformatoriumi schema
„Paprasčiausią automatinę pavarų dėžę sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmiausia, derėtų paminėti hidrotransformatorių. Jis „skysčiu“ perduoda variklio sukimo momentą pavarų dėžei ir gali jį sklandžiai keisti. Po hidrotransformatoriaus stovi planetinė pavarų dėžė. Ją sudaro krumpliaratiniai planetiniai mechanizmai su daugiadiskėmis sankabomis ir diskiniais ar juostiniais stabdžiais. Viso šio „ūkio“ darbą kuruoja hidraulinė valdymo sistema“, – sako inžinierius Ž. Janušauskas.
Svarbiausia – nedaryti nesąmonių
Mūsų konsultantas pastebi, kad tvarkingas ir teisingai eksploatuojamas „automatas“ yra patikimas mechanizmas ir gali pergyvent net ir patį automobilį.
„Paprasčiausia mechaniškai sugadinti automatinę pavarų dėžę keičiant darbo režimus dar nesustojus. Daugelyje modelių galima fiksuoti pavaras, kad jos nepersijungtų aukštyn, Pvz. svirtį iš D į 3 galima pervesti ir važiuojant, tai ne nuodėmė, tačiau svirtį pervesti iš D į R ar atvirkščiai galima tik visiškai sustojus automobiliui. Kitaip gali tekti sužinoti, kiek kainuoja tokių dėžių remontas. Šį patarimą prisiminkite ir užklimpę – „įsiūbuoti“ automobilį su „automatu“ pavojinga jo geležinių vidurių „sveikatai“.
Beveik šventa tema – tepalas
Viena iš dažniausių „automato“ gedimo priežasčių – sumažėjęs alyvos lygis, pvz., dėl nehermetiškų ir tepalą leidžiančių riebokšlių.
„Kai pavarų dėžėje trūksta tepalo, hidraulinėje sistemoje sumažėja slėgis. Tada frikcionai greičiau pradeda buksuoti ir mechanizmas, kaip sako specialistai, „sudega“. Tokių pasekmių nesunku sulaukti net ir tada, kai pavarų dėžės karteryje trūksta tik kokių niekingų 100–200 gramų alyvos. Todėl patarčiau senuose automobiliuose tepalo kiekį „automatuose“ tikrinti bent kartą per mėnesį. Kategoriškai.“ – sako Ž. Janušauskas.
Ekspertai sako, kad automatinės transmisijos „sveikatą“ labai paprasta nustatyti pagal alyvos būklę, t. y. spalvą ir kvapą. Šviežiai pakeistas tvarkingos automatinės transmisijos tepalas yra rausvos spalvos. Jei pavarų dėžės karteryje teliūskuojasi pageltonavusi ar net pajuodusi alyva, ją reikia keisti. Skubi pagalba dėžei reikalinga ir tuomet, kai net neseniai keista alyva yra pajuodusi ir turi charakteringą svilėsių kvapą. Tai rimtas ženklas, kad frikcionai buksuoja. Dažniausiai, tokiais atvejais automobilis įsibėgėja vangiai, pavaros persijungia pavėluotai. Bet kokie papildomi garsai ar netolygūs persijungimai įspėja, kad pavarų dėžei reikalingas skubus patikrinimas.
Verdiktas toks – mažos išlaidos gali apsaugoti nuo didelių praradimų. Venkite prastų meistrų, pilkite tik tokį tepalą, kokį siūlo gamintojas ir pavaras junginėkite tik taip, kaip siūlome automobilio naudojimo instrukcijoje. Automobilis senas? Neturite instrukcijos? Jei skaitote šį straipsnį, reiškia turite prieigą prie interneto. Todėl galite surasti net rečiausio automobilio vartojimo instrukciją...