Šį apžvalginį straipsnį apie karinių robotų kūrimo ir vystymo tendencijas paskatino parašyti daugiausiai į ateities karus ir ginkluotę investuojančios valstybės JAV gynybos departamento nauji strateginiai sprendimai, atsisakant šio dešimtmečio pradžioje iškeltų grandiozinių projektų, turėjusių iš esmės atnaujinti ir sukurti visiškai naujos koncepcijos JAV kariuomenę.
Labai dažnai šiuolaikinės karinių technologijų naujienos žiniasklaidoje apima robototechnikos sritis – kuriami arba bandomi nepilotuojami žvalgybiniai ar koviniai lėktuvai, pėstininkus remia savaeigiai antžeminiai robotai, haubicos šaudo „protingus“ sviedinius – atrodo, jog koviniai robotai ir kitos kibernetinės technologijos tobulėja valandomis, o iki tikrųjų fantastinių jų karų belieka „suskaičiuotos valandos“. Ar tikrai karinės robotų vystymo programos pažengė tiek toli?
Šį apžvalginį straipsnį apie karinių robotų kūrimo ir vystymo tendencijas paskatino parašyti daugiausiai į ateities karus ir ginkluotę investuojančios valstybės JAV gynybos departamento nauji strateginiai sprendimai, atsisakant šio dešimtmečio pradžioje iškeltų grandiozinių projektų, turėjusių iš esmės atnaujinti ir sukurti visiškai naujos koncepcijos JAV kariuomenę, paremtą įvairiausios paskirties ir galimybių kariniais robotais. Panašu, jog po beveik dešimt metų trukusio projekto nuspręsta, kad peršokti nuo tradicinės ginkluotės prie filme „Terminatorius“ vaizduojamų mūšio scenų vis gi nepavyks, tad labiau verta išnaudoti technologijų pažangą dabartinės technikos atnaujinimui ir pritaikymui realiems poreikiams, o ne ruoštis ateities „robotų karams“.
Šios istorijos pradžia, o tiksliau, Pentagono ryžtas tinkamai pasiruošti ateities karams, prasidėjo tuomet, kai dešimtmečio pradžioje buvo „palaimintas“ labai ambicingas projektas „Future Combat Systems“ (FCS). Projektas turėjo apimti visą eilę įvairaus dydžio ir apimties programų, kurių tikslas – pilnas JAV kariuomenės perginklavimas ateities ginkluote, išnaudojant visas įmanomas robotizacijos ir automatizacijos galimybes ir susiejant tokios ginkluotės valdymo ir kontrolės sistemas į bendrą armijos tinklą, kaip galima labiau sumažinant gyvosios jėgos panaudojimą – ją kompensuojant automatizuotais koviniais, žvalgybiniais ir transportiniais robotais.
Bendrai paėmus, pagal apimtis tai buvo vienas iš pačių stambiausių Pentagono projektų, turėjusių garantuoti kokybiškiausią ginkluotę bei jos valdymo galimybes ateities „futuristiniuose“ karuose. Pagal apimtis ir kainą jis nusileido nebent priešraketinio skydo kūrimui ir bandymams. Projekto įgyvendinimui buvo numatyta 15 metų – pirmieji jo rezultatai visos kariuomenės mastu planuoti 2015 metais.
Kaip projekto metu įgyvendinta centralizuota ryšių ir valdymo sistema turėjo atrodyti „realybėje“, galima peržiūrėti šiame video siužete:
Norint pasiekti efektyvias „nuotolinių“ karų galimybes, buvo būtina sukurti daugiau universalios autonominės arba per nuotolį valdomos karinės technikos, apimant ne tik dabar jau įprastus žvalgybinius lėktuvus ar antžeminius robotus, bet ir realią kovinę galią turinčią techniką. Galbūt šis grandiozinis projektas kaip pats toks ir nebuvo skaitytojams labai žinomas, tačiau jo eigoje sukurta įdomesnė ginkluotė ne kartą aprašyta įvairiose naujienose. Galime priminti GPS sviediniai šaudančios haubicos sukūrimą ir pirmuosius bandymus, labai sėkmingai pasirodžiusius nepilotuojamas kovines skraidykles „MQ 9 Reaper“, kurios išbandytos ir pritaikytos ne tik Afganistano misijoje, bet ir žvalgybinėm operacijom prieš Somalio piratus. Nors dabar šios skraidyklės jau gaminamos ir tobulinamos ne FCS projekto rėmuose, tačiau jų prototipas – „MQ-1 Predator“ ištobulintas būtent vykdant FCS projektą.
„MQ-1 Predator“
Ne ką mažiau įdomus ir universalus buvo per nuotolį valdomos transportinės-kovinės mašinos projektas „Multifunction Utility/Logistics and Equipment“ (MULE). Šešiaratis krovinis transporteris turėjo užtikrinti provizijos bei šaudmenų tiekimą pėstininkams mūšio lauke, taip pat sužeistųjų išgabenimą iš aktyvios mūšio zonos. Tolimesnėje ateityje tokius transporterius tobulinant ir apginkluojant, buvo planuota juos panaudoti ir aktyviems mūšio veiksmams arba bent jau žvalgybai. Transporterio „evoliucijos viršūnė“ galėjo būti kažkuo panaši į štai šį, kol kas tik animacijoje, sutinkamą robotą.
MULE projektavusi „Lockheed Martin“ kompanija šių robotų galimybes įsijungti į aktyvius kovinius veiksmus, ypač vykstančius miestų sąlygomis, įsivaizdavo panašiai taip:
Tiesa, jų efektyvumas realiose kovose taip ir liko atviru klausimu – kol kas tokios mašinos pernelyg lėtos ir tuo pačiu labai jau „patrauklios“ įvairiems minosvaidžiams ar prieštankinėms minoms. Tiesa, reklaminiuose MULE panaudojimo siužetuose priešininkai nieko panašaus neturi, tad mašina kuo puikiai vykdo visas jau skirtas užduotis.
Vizijos vizijoms, o realybėje MULE transporteris nors ir sukurtas bei bandytas lauko sąlygomis, tikrų mūšių vis dar neregėjo. Vis dėlto reikia pripažinti, jog pravažumo prasme kaip transporteris tai yra pakankamai imponuojantis gaminys.
Taigi, FCS projekto eigoje imta kurti įvairi automatizuota ginkluotė, turėsianti pakeisti įprastinį arsenalą. Nežiūrint to, jog pirminė programos vizija, nors ir didinga, tačiau atrodė pakankamai reali panaudojant dabartinių technologijų galimybes. Nežiūrint to, visas didžiulis FCS projektas, kartu su visomis vidinėmis programomis praėjusiais metais buvo sustabdytas.
Oficialiai paskelbta, jog vienas iš pagrindinių FCS programos uždarymo priežasčių tapo stipriai išaugę finansiniai kaštai. Kuomet programa startavo 2003 metais, jos biudžetas kariškių vertinimų turėjo siekti $92 milijardus. Pagal paskutinius neoficialius projekto vertinimus, jo sąmatą pasiekė $200 milijardų ribą. Tokie skaičiai ir gaunami rezultatai nuvylė JAV gynybos ministrą Robertą Geitsą. Jo nuomone, JAV ginkluotės tendencijos jau beveik 10 metų juda netinkama kryptimi – kuriamos automatizuotos ir robotizuotos ginkluotės sistemos, turėsiančios atlaikyti galingų ir pavojingų priešų atakas, tačiau kol kas visą laiką JAV veda karus tik su partizaninio karo dalyviais. Tad ir kariuomenės tobulinimas turėtų būti nukreiptas visų pirma šiomis kryptimis.
Tuo tarpu FCS programa, ir jos užbrėžti tikslai šiuo metu yra vis dar neefektyvūs ir pernelyg brangūs. Be to, ministro nuomone, projekto eigoje kuriamos autonominės kovinės mašinos yra neefektyvios partizaninio karo atveju, kuomet jas lengvai sunaikina minosvaidžiai. Padidinus jų šarvų kiekį, labai išauga krūvis važiuoklei ir varikliui, todėl didėja techninių gedimų.
Tad ateities karams turėjęs paruošti „Future Combat Systems“ projektas pripažintas kaip nesavalaikis ir neduodantis jokios apčiuopiamos naudos JAV kariuomenei, vykdančiai aktyvius veiksmus Irake ir Afganistane. Gynybos ministro nuomone, ginklus reikia kurti tokius, kurie būtų naudojami jau dabar, o ne kažkada ateityje kilsiančiuose hipotetiniuose konfliktuose.
Nepriklausomai nuo vidinių vykdytų „Future Combat Systems“ programų pažangos, projekto finansavimas pernai metais buvo visiškai sustabdytas. Tačiau tai nereiškia, jog visas įdirbis, įskaitant aukščiau paminėtą karinę techniką, buvo „išmestas už borto“. Nelikus bendro projekto ir vientisos ateities ginkluotės kūrimo programos, labiausiai pažengusios technologijos arba pačios pigiausios imtos vystyti kaip atskiri projektai. Ir toliau tęsiasi nepilotuojamos žvalgybinės skraidyklės XM156 Class tobulinimo darbai, planuojama pabaigti mobilių raketų sistema NLOS-LS, taip pat tęsiami kai kurie smulkesni projektai.
Tačiau yra ir žymesnių „netekčių“ – sustabdytas autonominių transporterių projektas MULE bei nepilotuojam sraigtasparnio MQ-8B Fire Scout darbai. Pastarojo likimas kol kas visiškai neaiškus, o MULE projektas bus reorganizuotas pagal naująją programą „Ground Combat Vehicle“ (GCV).
Apie šios programos startą pranešta 2009 metų pabaigoje – ji turėtų apimti kai kurias nepasiteisinusio projekto „Future Combat Systems“ programas, tame tarpe ir MULL transporterį. Pagal dabar deklaruojamus tikslus, GCV projektas rems modernių antžeminių transporto priemonių kūrimą, skirta pėstininkų palaikymui. Jo rėmuose kuriamos transportinės ir kovinės mašinos turės būti manevringos ir aprūpinti karius visomis būtinomis kovingumo ir gyvybės palaikymo priemonėmis. Kaip vienas svarbiausių reikalavimų nurodyta, jog šių transporto priemonių gabaritai ir forma leistų jas pristatyti į mūšio vietą standartiniais lėktuvais, laivais bei geležinkelių transportu. Pabrėžiama, jog visiškai nesvarbus važiuoklės principas – tai gali būti ratinės, vikšrinės ar žingsniuojančios transporto priemonės. Svarbu jų patikimumas ir mobilumas miesto šturmų sąlygomis.
Žinoma, kalba eina apie nuotolinio valdymo mašinas, tačiau jau nebekeliamas jų „evoliucijos“ tikslas iki tikrų ateities kovinių robotų sujungiant valdymo ir komunikacijų mazgus į centralizuotą sistemą – vieningos, realiu laiku valdomos kariuomenės visų atskirų padalinių vizija palikta ateičiai. Šiam kartui užteks ir kokybiškos karinės technikos.
Pėstininkų karininkai siekia, jog naujojo projekto GCV konkursą laimėjusios kompanijos pagamintų veikiantį ir lauko sąlygų bandymams tinkamus prototipus, o po to kariškiai jau patys juos išbandytų ir nuspręstų, kuris iš gaminių yra vertas tolesnio tobulinimo. Planuojama, jog projektas užtruks ne mažiau kaip 7 metus.
Pagal šią koncepciją MULL projekte nutraukiamas finansavimas vystant lengvą autonominį robotą ir susitelkiama į šarvuotos transportavimo versijos tobulinimą. Na, bent jau kol kas.
Galbūt atsisakius grandiozinių kariuomenės „kibernetinių“ reformų su pilnai automatizuota ginkluote, šis projektas išgyvens ilgiau nei jo pirmtakas FCS, tačiau panašu, jog tikrų „robotų karų“ dar teks palaukti. Žinoma, per nuotolį valdomi robotai, o tiksliau nepilotuojamos skraidyklės arba transporteriai, labai patrauklūs žvalgybai, transportavimui ir kitoms papildomoms misijoms atlikti. Tokia ginkluotės „bumas“ stebimas visame pasaulyje – karinių robotų kūrimo programas turi daugiau nei 40 valstybių. Net Libane veikianti teroristų grupuotė „Hezbollah“ per 2006 metų karą prieš Izraelį panaudojo 4 Irane pagamintus nepilotuojamus lėktuvus.
Kai JAV 2003 metais įsiveržė į Iraką, kariuomenė teturėjo tik saujelę nepilotuojamų lėktuvų. Šiandien JAV turi apie 7 tūkst. nepilotuojamų orlaivių ir dar 12 tūkst. įvairių antžeminių nuotolinio valdymo robotų, kurie naudojami tokioms užduotims kaip žvalgyba ar bombų nukenksminimas.
Labai aktyviai JAV pėdsakais bando sekti ir Izraelis, siekiantis robotizuoti savo kariuomenę. Kaip teigia vienos didžiausių Izraelio ginklų gamybos kompanijų „Rafael Advanced Defence Systems Ltd.“ viceprezidentas Gioras Katzas, po 10–15 metų trečdalis Izraelio karinių mašinų bus valdomos nuotoliniu būdu.
Nežiūrint šių prognozių, panašu, jog peršokti savotiško ginkluotės „evoliucijos“ laiptelio nepavyks – pirmiausia turi įsitvirtinti nuotolinio valdymo pagalbinės automatizuotos sistemos ir tik vėliau bus pereinama prie tikrųjų „kibernetinių“ technologijų – pilnai autonominių ginklų, centralizuotos kariuomenės ryšių ir valdymo struktūros.
Parengta pagal: Wired.Com / Danger Room.
