X-47B pavadintas eksperimentinis lėktuvas pirmą kartą į orą turėtų pakilti dar iki šių metų pabaigos. Tačiau dar prireiks šiek tiek laiko, kad jis būtų išmokytas savarankiškai kilti ir leistis ant lėktuvnešių denių – tai planuojama pasiekti iki 2011 metų.
JAV bendrovė „Northrup Grumman“ šalies karinio jūrų laivyno užsakymu kuria nepilotuojamą lėktuvą, kuris galės savarankiškai leistis ant lėktuvnešių.
X-47B pavadintas eksperimentinis lėktuvas pirmą kartą į orą turėtų pakilti dar iki šių metų pabaigos. Tačiau dar prireiks šiek tiek laiko, kad jis būtų išmokytas savarankiškai kilti ir leistis ant lėktuvnešių denių – tai planuojama pasiekti iki 2011 metų.
Pasak „Northrup Grumman“ atstovų, X-47B yra pirmasis nepilotuojamas orlaivis, turintis pademonstruoti, kad radarų nematomas, uodegos neturintis lėktuvas gali būti naudojamas JAV karinio jūrų laivyno lėktuvnešiuose. Laivyno operacijų vadas admirolas Gary Rougheadas prieš kelias dienas pareiškė sieksiantis, kad laivyne būtų naudojama daugiau nepilotuojamų lėktuvų. Pasak admirolo, jis norėtų, kad ginkluotėn būtų priimtas ir robotizuotas atakos lėktuvas, galintis kilti ir leistis ant lėktuvnešių.
„Northrup Grumman“ iliustr.
Jei „Northrup Grumman“ vykdomas X-47B kūrimo projektas bus sėkmingas, laivynas gali pasirinkti tokį lėktuvą dabartiniams „F/A-18 Hornet“ pakeisti, teigia leidinys. X-47B sparnų ilgis yra vos kiek didesnis nei 18,6 metrų, maksimalus veikimo nuotolis – daugiau nei 3200 kilometrų, jis gali gabenti apie 2250 kg bombų ir torpedų.
Leidimasis ant lėktuvnešio laikomas vienu sunkiausių dalykų aviacijoje, rašo „Wired“. Tiesa, Amerikos laivyno inžinieriai jau gana seniai sukūrė pirmąsias autonomines lėktuvų tupdymo sistemas, padedančias pilotams saugiai nusileisti ant lėktuvnešių. Pirmieji leidimosi autopilotai, vadinamosios ACLS (Automatic Carrier Landing System) sistemos, JAV aviacijoje pasirodė dar 6-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Nors tokios nusileidimo sistemos ilgainiui ištobulėjo ir dabar sugeba autonomiškai valdyti lėktuvą iki pat tos akimirkos, kai jo važiuoklės ratai paliečia lėktuvnešio denį, dauguma pilotų visgi linkę savo lėktuvus tupdyti patys. Pagrindinė priežastis – tai, kad ACLS patikimai veikia tik puikiomis oro sąlygomis. O kai jos prastos, pavyzdžiui, kai lėktuvnešį supa stipraus vėjo sukeltos bangos, leidimosi autopilotu galima pasitikėti tik iki tam tikros ribos. ACLS gali patikimai valdyti lėktuvą jam artėjant prie lėktuvnešio, tačiau kelios paskutinės sekundės iki nusileidimo, kai jo denis kilnojasi ir sukiojasi, yra pačios svarbiausios, todėl paprastai pilotai lėktuvo valdymą prieš nusileidimą perima į savo rankas.
„Northrup Grumman“ iliustr.
Tuo tarpu X-47B kūrėjai ėmėsi tikrai ambicingo inžinerinio iššūkio: jie siekia, kad nepilotuojamo lėktuvo leidimąsi ant lėktuvnešio nuotolinėmis priemonėmis valdytų ne laive esantis operatorius, o autonominė valdymo sistema, tai yra, kad X-47B sugebėtų nusileisti pats, be niekieno pagalbos, bet kokiomis oro sąlygomis. Beje, kilimas nuo lėktuvnešio denio nėra laikomas techniškai sudėtingu.
„Northrup Grumman“ tikisi, kad po to, kai pavyks įrodyti, jog nepilotuojami lėktuvai gali saugiai kilti ir leistis lėktuvnešiuose, JAV karinis jūrų laivynas pasirinks labiausiai tinkamą tokio lėktuvo projektą, ir pirmieji serijinės gamybos lėktuvai – robotai tarnybą Amerikos laivyne pradės maždaug 2025 metais.
