Šiandien ir vėl tęsiu straipsnių seriją apie robotus. Tie, kurie seka šį straipsnių ciklą žino – aprašau ne tokią ir naują (32 metų senumo), iš rusų kalbos išverstą knygelę „molodaja gvardija“. „Kodėl?“, – paklausit. Taip bandau paįvairinti kasdienybę ir atitrūkti trumpam nuo naujų „iPhone“, „BlackBerry“, „Windows“ versijų. Atsibodo tie greitai atsinaujinantys daikčiukai – neleidžia ramiai miegoti.
Šiandien ir vėl tęsiu straipsnių seriją apie robotus. Tie, kurie seka šį straipsnių ciklą žino – aprašau ne tokią ir naują (32 metų senumo), iš rusų kalbos išverstą knygelę „molodaja gvardija“.
„Kodėl?“, – paklausit. Taip bandau paįvairinti kasdienybę ir atitrūkti trumpam nuo naujų „iPhone“, „BlackBerry“, „Windows“ versijų. Atsibodo tie greitai atsinaujinantys daikčiukai – neleidžia ramiai miegoti.
Todėl ir paėmiau šią seną knygutę apie robotus. Tiesa, šiandienos tekstas gali pasirodyti ne visai apie robotus. Šįsyk ketinu papasakoti apie roboto pirmtaką, laikrodį.
Pirmasis robotas – vandens laikrodis klepsidra
Senovės graikų mokslininkas Heronas prieš porą tūkstančių metų užbaigė savo darbą, kuriame šlovingai aprašė Antikos mokslo laimėjimus. Be sverto, suktuvo, pleišto, sraigto ir kitų mechanizmų, buvo rašoma ir apie laiko „automatus“.
Manoma, jog šie „automatai“ buvo pagrįsti tokiais pat principais kaip ir šių laikų automatiniai įrenginiai. Vienas populiariausių – senų senovėje Kinijoje ir Indijoje pasirodęs vandens laikrodis, klepsidra.
Tai – vertikalus cilindras, įtaisytas keturkampiame stove. Ant stovo – dvi figūros. Vienoje vaizduojamas verkiantis vaikas, į kurį pripilama vandens. Vaiko ašaros teka į klepsidros stove esantį indą ir pakelia plūdę, kuri sujungta su kita figūra – moterimi, laikančia rodyklę. Moters figūra kyla, rodyklė slenka aukštyn cilindru, kuris ir rodo laiką.
Klepsidra buvo padalyta į 12 „dienos valandų“ ir tiek pat „nakties valandų“. Šis prietaisas taip paplito, kad Europoje buvo naudojamas iki XVIII a., t.y. beveik 3,5 tūkst. metų. Manoma, kad šis „automatas“ buvo pirmasis kūrinys, pagal savo veikimo modelį panašus į šiuolaikinį robotą.
Galilėjaus ir Heigenso indėlis
Mechaninis laikrodis – taip pat ilgaamžis automatas, tobulinamas ištisą tūkstantmetį. Pirmąkart mechaninis laikrodis minimas VI amžiuje. Iki XVI a. laikrodžiai turėjo tik valandinę rodyklę, o jų energijos šaltinis buvo nusileidžiantis svarstis.
XVII a. pradžioje, mokslo horizontuose pasirodė garsusis Galileo Galilėjus. Jis ne tik stebėjo žvaigždes. Galilėjus buvo ir talentingas laikrodininkas, supratęs, jog vienas svyruoklės judesys atliekamas per tą patį laiko tarpą, nepriklausomai nuo svyruoklės pločio.
Negalime pamiršti ir dar vieno mechaniko, olando Kristiano Heigenso. Nepaisant genialios Galilėjaus idėjos, svyruoklinis laikrodis turi vieną didelį minusą – jis labai jautrus padėties keitimui, sutrenkimams ir korpuso judinimui.
Būtent Kristianas Heigensas ir ištaisė šią padėtį. Vietoj svyruoklės jis pasiūlė „balansyrą-spiralę“, kuri nepriklauso nei nuo smūgių, nei nuo krestelėjimo. Dabar laiką galima „nešiotis“.
Kitoje dalyje skaitykite apie elektroninių skaičiavimo mašinų revoliuciją, momentą, kai pirmą kartą kompiuteris pranoksta žmogaus smegenis.
