„Manipuliatoriai yra plieninės rankos, kurios paima degtukų dėžutę, ją atidaro, išima degtuką ir jį uždega“ – I. Artobolevskis
Straipsnių ciklo pirmoje dalyje pristačiau ganėtinai keistoką iniciatyvą – apdulkėtoje knygų lentynoje suradęs seną, 1977-iais parašytą knygą „Susipažinkime – robotai“ (ru. molodaja gvardija), nusprendžiau parašyti sutrumpintą šios knygos versiją.
Be nedidelės įžangos užsiminiau ir apie tai, kaip 156 garsiausi technikos ekspertai desperatiškai ieškojo „roboto“ apibrėžimo, bet nieko geresnio už „sistemas, gebančias mokytis“ taip ir nesugalvojo.
Šiandien tęsiu pasakojimą apie robotus ir jų atsiradimą. Mokslininkai išskiria tris priežastis, nulėmusias robotų susikūrimą:
Priežastis nr. 1 – atominė energija
1938 m. du Vokietijos mokslo vyrai – Otas Hanas bei Frydrichas Štrasmanas – atrado naują fizikinį reiškinį, pavadintą „grandinine reakcija“. Jiedu suprato, jog „bombarduojant“ neutronus išskiriamas didžiulis kiekis energijos. „Grandininė reakcija“ tapo atominės energijos pamatu.
Praslinkus vos septyneriems metams Japonijos miestai kentėjo nuo pirmųjų atominių bombų. Dar po dešimties metų – pirmoji atominė elektrinė. Dar vėliau – pirmasis atominis ledlaužis. Atominės energijos reikšmė išaugo.
Galiausiai, atradimas „pagimdė“ energetikos problemą. Jai išgauti reikėjo (ir tebereikia) darbo jėgos, kuri dirbtų pavojingus darbus: šachtininkai, naftos transportuotojai. Ne visus darbus gali padaryti žmonės, tad reikia ir technikos. Reikia mechaninių rankų, arba kitaip – robotų.
Priežastis nr. 2 – povandeninis pasaulis
1955 m. sausio 17 d. po vandeniu paniro pirmasis povandeninis laivas „Nautilus“. Nuo tada buvo galima plaukioti po vandeniu praktiškai visą laiką. O plaukioti tikrai yra dėl ko: 80 mln. tonų žuvies, 150 tūkst. skirtingų gyvūnų rūšių, o kur dar pats povandeninis grožis..
Vis dėlto ir čia neišvengta bėdų. Narui leidžiantis ir kylant į paviršių, slėgis vidinėse žmogaus organizmo ertmėse turi susilyginti su išoriniu vandens slėgiu. Dėl šios priežasties narui pabuvus vandenyje dvi valandas 40 metrų gylyje, jo iškėlimo į paviršių laikas siekė net 4 valandas (priminsiu, jog knyga parašyta prieš 32 metus).
Tačiau žmogus smalsus – nori pasiekti nors ir tūkstančio metrų gylį. Problemai išspręsti reikėjo įrenginio, galinčio atlikti visus žmogaus judesius. Atsakymas – robotas.
Priežastis nr. 3 – kosminė erdvė
1957 m. spalio 4 d. į kosmosą paleistas pirmasis satelitas, o 1968-iais pirmasis žmogus pabuvojo Mėnulyje. Dabar kosminėje erdvėje skraido tūkstančiai palydovų – dirbtinių dangaus kūnų.
Kosmosas – dar viena viliojanti vieta, kur norėtų pabuvoti žmogus. Bet ir be šių svajų žmonija turi problemų.
Tuo metu kosmose skraidė tūkstančiai palydovų, kurie sensta, kuriuos reikėjo taisyti. Reikėjo kažkaip pratęsti tų „kūrinių“ gyvenimą – apžiūrėti, suremontuoti, pakeisti kai kurias dalis, mazgus ir pan. Tikriausiai dabar jau patys įvardinsit kas galėtų atlikti šiuos darbus. Ogi robotas!
Apie roboto pirmtakus – Ievą su Adomu, saulės laikrodį, nešiojamąjį laikrodį ir elektroninė skaičiavimo mašiną – trečioje šio straipsnių ciklo dalyje.