Japonų mokslininkai sukūrė buitinėms vaizdo kameroms skirtą technologiją, kuri leis identifikuoti kino salėje slapčiomis filmus įrašinėjančius asmenis. Taip tikimasi pažaboti „vaizdo kamerų piratus“, iškart po premjeros naujus filmus perkeliančius į internetą.
„Vaizdo kamerų piratais“ vadinami asmenys, slapčiomis į kino teatrą įsinešantys vaizdo kamerą ir filmuojantys ekrane demonstruojamą filmą. Itin maži šiuolaikinių vaizdo kamerų matmenys ir gera jų vaizdo kokybė sparčiai didina šio piratavimo būdo populiarumą, nors nelegali filmo kopija toli gražu neprilygsta originalui. Tačiau viską atperka tai, kad naujas filmas internete pasirodo iškart po premjeros (o neretai – dar ir prieš ją, „išsprūdęs“ iš kokio nors išankstinės peržiūros seanso kviestinei publikai), ir, suprantama, už jį nereikia mokėti.
„Vaizdo kamerų piratavimas“ JAV neteisėta veikla buvo paskelbtas 2005 m. , kai Šeimos pramogų ir autorių teisių įstatymu buvo uždrausta kino teatruose naudoti vaizdo bei garso įrašymo techniką. Nepaisant to, kino studijas vienijančios organizacijos „Motion Picture Association“ duomenimis dėl „vaizdo kamerų piratų“ kasmet šalyje patiriama 6,1 mlrd. dolerių nuostolių.
Inžinieriai jau seniai stengiasi sukurti tokį piratavimo būdą apsunkinančias technines priemones. Paprastai tai būna kino filmo demonstravimo metu įterpiami vadinamieji vaizdo vandenženkliai – slaptos žymos, informuojančios, kada ir kokiame kino teatre buvo rodyta šio filmo kopija. Jei šis filmas būtų slapta nufilmuotas ir paskelbtas internete, jo įrašo vandenženkliai leistų identifikuoti konkretų kino teatrą ir seanso laiką, o kino teatro administracija galėtų imtis papildomų saugumo priemonių ar bandyti nustatyti neteisėtai kopiją padariusį asmenį (kino teatrų salėse naudojamos žiūrovus stebinčios vaizdo kameros). Tačiau iki šiol vaizdo ženklinimo technologijos buvo nepajėgios nustatyti konkrečią pirato buvimo vietą.
Vis dėlto nauji techniniai pasiekimai ima piratus speisti į kampą, praneša „Physorg.com“. Osakos universiteto (Japonija) mokslininkai Yuta Nakashima, Ryuki Tachibana ir Noboru Babaguchi sukūrė naują garso žymų, įterptų į demonstruojamo kino filmo garso takelį, technologiją, kuri leidžia lokalizuoti pirato buvimo vietą salėje 1 metro tikslumu. Tai reiškia, kad ją naudojant bus įmanoma nustatyti konkrečią nelegaliai filmą nukopijavusio asmens vietą kino salėje. Naujojo tyrimo rezultatai bus paskelbti naujausiame žurnalo „IEEE Transactions on Multimedia“ numeryje.
Ši japonų specialistų išrasta „kino salės GPS“ sistema remiasi vadinamaisiais pirminiais signalais – skirtingais garso takelio kanalais. Garso „vandenženklio“ įterpimo įrenginys kiekvienam pirminiam signalui sugeneruoja po tokią audiožymą, taip sukurdamas pažymėtąjį pirminį signalą (WHS, watermarked host signal). Jį transliuoja skirtingi kino salės garsiakalbiai, o kino salėje veikianti buitinė vaizdo kamera įrašo visų WHS mišinį kaip bendrą garso signalą.
Įrašytame garso signale pažymėtieji pirminiai signalai iš kiekvieno garsiakalbio yra šiek tiek uždelsti – tai priklauso nuo atstumo tarp garso šaltinio (konkretaus garsiakalbio) ir vaizdo kameros mikrofono. Specialus įrenginys, vadinamasis vandenženklių detektorius, apskaičiuoja šį atstumą įvertindamas kiekvieno WHS signalo stiprumą.
Pasak Osakos universiteto mokslininkų, šis garso vandenženklių metodas gali būti naudojamas kartu su įprasta vaizdo žymėjimo technologija. Tai leistų iš internete paskelbto piratinio kino filmo įrašo nustatyti konkretų kino teatrą, seanso datą bei laiką ir konkrečią vietą kino salėje, kurioje sėdėjo filmavęs asmuo. Pasitelkus vienokį ar kitokį identifikavo būdą – kino teatrų bilietų sistemą ar vaizdo stebėjimo įrangą žiūrovų salėje – būtų galima nustatyti pirato tapatybę.
Nors ši sistema jau išbandyta, jos kūrėjai ketina toliau ją tobulinti, rašo „Physorg.com“. Mokslininkai nori užtikrinti pakankamai aukštą garso kokybę įvairiomis aplinkos triukšmų sąlygomis ir sukurti efektyvią apsaugą nuo tyčinių „garso atakų“, kurios priverstų sistemą klaidingai identifikuoti pirato vietą. Taip pat norima sukurti specialiai skleidžiamus akustinius trukdžius aptinkančią ir jų šaltinį nustatančią sistemą.