Kadaise, kai žmonės Rusijoje mėgo auginti didelius ūsus ir kartas nuo karto išsiųsdavo kitus žmones į Sibirą, tokie prietaisai kaip GPS ir mobilieji telefonai neegzistavo. Tačiau tada jie turėjo atominius švyturius, kuriais apšviesdavo savo Arktinių regionų jūrų pakrantes. Dabar šie statiniai daugiau primena radioaktyvius vienišus vandenų vaiduoklius.
Kadaise, kai žmonės Rusijoje mėgo auginti didelius ūsus ir kartas nuo karto išsiųsdavo kitus žmones į Sibirą, tokie prietaisai kaip GPS ir mobilieji telefonai neegzistavo. Tačiau tada jie turėjo atominius švyturius, kuriais apšviesdavo savo Arktinių regionų jūrų pakrantes. Dabar šie statiniai daugiau primena radioaktyvius vienišus vandenų vaiduoklius.
Atominiai jūrų švyturiai jau nebenaudojami, tačiau radiacija iš jų niekur nedingusi
Rusijos šiaurinė pakrantė yra didžiulė teritorija, nusidriekusi bent keletą tūkstančių kilometrų, iš kurių didžioji dalis yra už Poliarinio Rato. Dėl ilgų poliarinių naktų Saulės šviesos čia tenka laukti pakankamai netrumpą laiko tarpą – diena keičia dieną be jokio ženklo, kad Saulė pakilo virš horizonto. Kai kuriose šio regiono vietose poliarinė naktis trunka ilgiau kaip 100 dienų.
Tačiau išilgai šiaurinės šalies pakrantės sėkmingai plaukioja krovininiai laivai, kurie taip gali greičiau patekti iš rytinės Rusijos dalies į vakarinę. Dabar, atsiradus palydovinei navigacinei įrangai, tokiai kaip GPS, tokia kelionė yra pakankamai nesudėtinga, tačiau sovietų eros metu tokių technologijų dar niekas neturėjo.
Taigi Sovietų Sąjungos valdžia nusprendė pastatyti jūrų švyturių grandinę, kurie nurodytų laivams kelia tamsios poliarinės nakties metu plaukiant pro negyvenamus imperijos krantus. Kaip tarė, taip ir padarė - švyturių buvo „išleista“ visa serija. Tiesa, dėl didelio atstumo iki gyvenamų vietų (šimtų šimtai kilometrų) juos teko padaryti visiškai autonominius. Peržvelgus visas idėjas kaip juos priversti veikti ilgus metus be jokio aptarnavimo ir be jokio išorinio energijos šaltinio, inžinieriai nutarė šioms struktūroms panaudoti atominę energiją. Tam buvo pagamintas ribotas kiekis specialių mažų gabaritų lengvų atominių reaktorių, kuriuos vėliau reikėjo nugabenti į Poliarinio Rato žemes ir sumontuoti ten pastatytuose švyturiuose. Tokie maži reaktoriai nepriklausomi galėjo veikti daugelį metų ir jiems nereikėjo jokio žmogaus įsikišimo – tai buvo labai patogu tokioje situacijoje kaip ši. Tai buvo tarsi robotizuoti švyturiai, kurie patys apskaičiuodavo metų laiką ir dienos trukmę, ir kai reikėdavo įjungdavo savo šviesas bei siųsdavo radijo signalus netoliese esantiems laivams, perspėdami juos apie galimas kliūtis. Visa tai primena ištrauką iš mokslinės fantastikos knygos puslapių, tačiau tai buvo realybė.
Užrašas rusiškomis raidėmis „RADIACIJA“
Tiksliau kalbant apie energiją švyturiams tiekusių reaktorių ypatumus būtina paminėti, kad tai nebuvo tie patys reaktoriai, kurie naudojami atominėse jėgainėse. Tai buvo radioizotopiniai termoelektriniai generatoriai (sutrumpintai RTG, angl. Radioisotope thermoelectric generator) – tokios klasės elektros generatoriuose energija išgaunama radioaktyviuoju skilimu. Įtaise šiluma, gauta skylant radioaktyvioms medžiagoms, termoporose konvertuojama į elektros energiją pasinaudojant Zėbeko (Seebeck) efektu. RTG generatoriai yra naudojami kosminiuose zonduose, ypač kai nutolus nuo Saulės nepakanka Saulės baterijų teikiamos elektros energijos. Pirmąjį radioizotopinį termoelektrinį generatorių panaudojo JAV 1961 m. RGT generatorius naudojo „Pioneer 10“, „Pioneer 11“, „Voyager 1“, „Voyager 2“, „Galileo“ ir kitos automatinės kosminės stotys; jie taip pat naudoti įvairiose žmogui sunkiai pasiekiamose ir mažai Saulės šviesos gaunančiose Žemės vietose. RTG paprastai ir dabar yra vienas geriausių automatinių ar neaptarnaujamų energijos šaltinių, kai tiekiamos energijos reikia ilgesnį laiko tarpą nei kad gali užtikrinti kuro elementai, baterijos ir kitokio tipo generatoriai. Atominių švyturių RTG generatoriuose kaip kuras buvo naudojamas radioaktyvus izotopas Stroncis-90, kurio skilimo pusamžis yra 28,8 metų.
Vėliau, po Sovietų Sąjungos žlugimo neaptarnaujami automatiniai švyturiai dar kurį laiką veikė, tačiau dar po kelių metų veikti nustojo. Daugumos darbas sutriko dėl brangiųjų metalų, tokių kaip varis bei kitų vertingų daiktų „medžioklės“. Tiesa, lengvo uždarbio ieškotojams tikriausiai nerūpėjo, arba galbūt jie net nežinojo tokio dalyko kaip radiacinis pavojus, o į apie tai perspėjančius užrašus jie tiesiog nekreipė dėmesio, juos ignoruodami įsilauždavo į vidų ir sunaikindavo ten stovinčią įrangą. Kad ir kaip šiurpiai ir neįtikėtinai tai skambėtų, žmonės sugebėjo įsilaužti ir į pačius reaktorius, dėl ko visos tokio tipo struktūros buvo užterštos radioaktyviomis medžiagomis.
Šios nuotraukos padarytos kelionės į vieną tokių pastatų metu, kuris yra artimiausias Rusijos Tolimųjų Rytų apgyvendintoms vietovėms. Dabar čia didelėmis baltomis raidėmis užrašyti žodžiai „RADIACIJA“ pasitinka visus atvykėlius, tačiau tai nesustabdo apleistos egzotikos mėgėjų.
Nuotraukoje parodyto švyturio buvimo vieta – Pietų Sachalinskas (Rusija).
