Kalifornijos universiteto mokslininkai kartu su Europos pietine observatorija (ESO) astronomais pranešė, jog jiems pavyko gauti pačias ryškiausias per visą mokslo istoriją Jupiterio nuotraukas, darytas su antžeminiu teleskopu. Observatorija sėkmingai sumontavo ir išbandė antžeminiame teleskope VLT Melipal naują adaptyvios optikos sistemą MCAO – „Multi-Conjugate Adaptive Optics Demonstrator“.
Kalifornijos universiteto mokslininkai kartu su Europos pietine observatorija (ESO) astronomais pranešė, jog jiems pavyko gauti pačias ryškiausias per visą mokslo istoriją Jupiterio nuotraukas, darytas su antžeminiu teleskopu.
Priminsime, jog antžeminiai teleskopai turi vieną didelę problemą – dangaus kūnus jie gali stebėti tik per Žemės atmosferą. Kuomet tenka tyrinėti tolimus ir neryškius Visatos objektus, šis paprasta akimi nematomas „šydas“ teleskopams įneša didelius iškraipymus, todėl mokslininkai jau senai įvairiais metodais bando išspręsti šią problemą. Vieni naudoja adaptyvias optikas, leidžiančias sumažinti atmosferos triukšmą, kiti naudojasi orbitiniais teleskopais – tokiais kaip „Hubble“, tačiau į orbitą negalima iškelti didelio skersmens optikos, todėl orbitinių teleskopų optiniai parametrai žymiai prastesni nei antžeminių.
Multi-Conjugate Adaptive Optics Demonstrator
©ESA
Pastaruoju laiku labai paplito adaptyvios optikos, kuomet teleskopas stebi pasirinktą Visatos kūną atžvilgiu „atraminės“ žvaigždės. Toks metodas gana sėkmingai mažina atmosferos trukdžius, tačiau galimas stebėjimo kampas yra labai nedidelis – 15 kampinių sekundžių. Todėl tokių būdu stebėti visą pasirinktą objektą, o ne tik jo dalį būdavo labai sunku.
Tačiau ir šioje srityje įvyko proveržis – Europos pietinė observatorija sėkmingai sumontavo ir išbandė antžeminiame teleskope „VLT Melipal“ (tai 8,2 metrų skersmens teleskopas) naują adaptyvios optikos sistemą MCAO – „Multi-Conjugate Adaptive Optics Demonstrator“.
MCAO veikimo principas
©ESA
Skirtingai nei įprastinė adaptyvi optika, MAD naudoja ne vieną, o du atraminius taškus, esančius priešingose stebimo objekto pusėse. Tai leidžia pasiekti tokios pat kokybės vaizdą kaip ir paprastos adaptyvios optikos atveju, tačiau stebėjimo kampas padidėja 30 kartų.
Išbandę šią technologiją mokslininkai buvo labai maloniai nustebinti – gautos Jupiterio nuotraukos kokybine prasme viršijo jų lūkesčius. Jupiterio stebėjimas ir fotografavimas vyko 2008 metų rugpjūčio mėnesį. Per kelių dienų laikotarpį mokslininkai padarė 265 aukščiausios kokybės nuotraukas. Jose galima įžvelgti dujinio giganto atmosferoje vykstančius globalius procesus. Štai pavyzdžiui pusiaujo zonos nuotraukose matyti išryškėjusi rūko juosta, išsidėsčiusi 16 tūkstančių kilometrų pločio zonoje. Išaugęs Saulės šviesos atspindys nuo šios zonos kalba apie tai, jog rūkas tirštėja ir be to, kyla į viršų.
Naujose Jupiterio nuotraukose skiriamoji geba siekia 300 kilometrų
(arba kitaip – 30 kampinių milisekundžių).
Tai apytiksliai du kartus geresnis rezultatas nei orbitinio teleskopo „Hubble“ galimybės.
(©ESO/F. Marchis, M. Wong, E. Marchetti, P. Amico, S. Tordo)
Tokios aukšto kokybės nuotraukas astronomas pavyko padaryti naudojant du atraminius stebėjimo taškus – du Jupiterio palydovus, fotografijos metu buvusius priešingose planetos pusėse – Europą ir Ijo. Tai leido teleskopo kompiuteriui teisingai apskaičiuoti optines korekcijas ir nuotraukose pašalinti atmosferos trikdžius.
Panašu, jog jau netolimoje ateityje sulauksime ir daugiau kokybiškų kitų Visatos kūnų nuotraukų.
