Susipažinkite su Gordonu – pirmuoju robotu, kuris turi biologines smegenis.
„Mūsų tikslas – išsiaiškinti, kaip smegenyse saugomi prisiminimai“, sako Didžiosios Britanijos Reading universiteto kibernetikos prof. Kevinas Warwickas. Mokslininko teigimu, galimybė stebėti, kaip nervų ląstelės jungiasi į tinklą „šaudydamos“ elektros impulsus, gali padėti kovoti su Alzhaimerio, Parkinsono ir kitomis nervų ligomis, kurios pažeidžia smegenis.
Susipažinkite su Gordonu – pirmuoju robotu, kuris turi biologines smegenis
„Mūsų tikslas – išsiaiškinti, kaip smegenyse saugomi prisiminimai“, sako Didžiosios Britanijos Reading universiteto kibernetikos prof. Kevinas Warwickas.
Mokslininko teigimu, galimybė stebėti, kaip nervų ląstelės jungiasi į tinklą „šaudydamos“ elektros impulsus, gali padėti kovoti su Alzhaimerio, Parkinsono ir kitomis nervų ligomis, kurios pažeidžia smegenis.
Gordono smegenys sudarytos iš 50–100 tūkstančių aktyvių neuronų. Pašalinę juos iš žiurkių embrionų ir atskyrę tarpusavyje fermentų vonelėje, mokslininkai neuronus suklojo ant specialaus 64 kv. cm skydelio, gausiai aprūpinamo maistinėmis medžiagomis. Prie šio skydelio, arba matricos, taip pat prijungta 60 elektrodų.
Matrica veikia kaip tarpininkas tarp gyvų audinių ir mašinos. Smegenys vienus elektrinius impulsus siunčia į roboto ratukus, o kitus gauna iš Gordono jutiklių, reaguojančių į aplinką.
Kadangi smegenys yra gyvas audinys, jos laikomos specialiame prietaise su reguliuojama temperatūra ir su „kūnu“ bendrauja radijo bangomis. Jokios papildomos žmogaus ar kompiuterio pagalbos joms nereikia.
Mokosi pats
„Per pirmąsias dvi paras neuronai pradeda siųsti vieni kitiems signalus ir megzti ryšius, – pasakoja K. Warwickas. – Per savaitę susiformuoja smegenų veikla, panaši į tą, kuri vyksta normaliose žiurkės ar žmogaus smegenyse.“
Tiesa, be išorinio stimuliavimo roboto smegenys nusilptų ir per kelis mėnesius mirtų. Dabar mokslininkai ieško geriausių būdų išmokyti jas vieno ar kito elgesio.
Tam tikra prasme Gordonas mokosi savarankiškai. Pavyzdžiui, jei jis atsitrenkia į sieną, jutikliai gauna elektros impulsą ir siunčia jį į smegenis. Kelis kartus atsidūręs panašioje situacijoje, robotas įgyja patirties.
Kad paspartintų mokymąsi, specialistai naudoja chemikalus, kurie stiprina arba silpnina neuronų ryšius, susiformuojančius Gordonui atliekant tam tikrus veiksmus.
Daugialypė „asmenybė“
Iš tiesų robotas naudojasi net ne viena, o keliomis matricomis, kurias mokslininkai gali prie jo prijungti.
„Tai gana linksma: tarp smegenų yra skirtumų, – sako K. Warwickas. – Štai šios yra gana energingos ir aktyvios, kai tuo tarpu kitos nėra linkusios daryti tai, ko iš jų norime.“
Gordonas turi kelias „asmenybes“, paremtas skirtingomis smegenimis,
kurias mokslininkai gali prijungti prie roboto.
Daugiausia dėl etinių priežasčių yra mažai tikėtina, kad netolimoje ateityje Reading universiteto ar kelių kitų pasaulio laboratorijų mokslininkai, dirbantys šioje srityje, eksperimentams pradės naudoti žmogaus neuronus.
Tačiau žiurkių smegenys anaiptol nėra blogiausias variantas. K. Warwicko nuomone, pagrindinė priežastis, lemianti graužiko ir žmogaus intelekto skirtumą, slypi ne smegenų kokybėje, o kiekyje.
Žiurkių smegenis sudaro maždaug vienas milijonas neuronų, kurie tarpusavyje dalinasi informacija per chemikalus, vadinamus neurotransmiteriais.
Žmogaus smegenyse neuronų yra apie 100 milijardų.
Indėlis į mokslą
„Tai supaprastinta versija to, kas vyksta žmogaus smegenyse. Čia galime stebėti ir valdyti pagrindinius procesus taip, kaip norime. Su žmogaus smegenimis to nepadarysi“, – teigia K. Warwickas.
Anot mokslininko kolegos farmacininko dr. Beno Whalley, viena pagrindinių problemų, su kuria susiduria šiandienos tyrėjai, yra tokia: kaip susieti pavienių neuronų veiklą su itin sudėtingu viso organizmo elgesiu?
„Šis projektas suteikia mums unikalią galimybę dirbti su technologija, kuri gali demonstruoti sudėtingą elgesį, tačiau išlieka stipriai priklausoma nuo atskirų neuronų veiklos“, – sako B. Whalley.
