Radijui – 80

Radijo lempas sumažinus 50 milijardų kartų, o jų greitį padidinus milijoną kartų, atsirado galimybė šimtametį stalinį telefoną paversti mobiliuoju telefonu – skaitmeniniu radijo imtuvu ir siųstuvu – televizoriumi – internetu – foto telefaksu.

Lietuvoje šiandiena daug kalbama apie perspektyvas. Kaip Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose taip ir Lietuvos plėtros dokumentuose pabrėžiama technologijų lemiama reikšmė. Ir tai neabejotina tiesa, kurią patvirtina pasaulio valstybių vystymosi istorija.

Minėdami radijo transliacijų Lietuvoje 80-metį, pamėginkime prisiminti tuos, kurie kūrė radijo ir elektronikos technologijas, o ne tik tuos, kurie šiomis technologijomis naudojosi, dažnai net nesuprasdami kas yra tose „juodose dėžutėse“. Apie būtinybę prisiminti tikruosius radijo kūrėjus pabrėžė ir Einšteinas savo kalboje, pasakytoje atidarant pasaulinę parodą Paryžiuje.

Manau, kad radijo (arba, kaip dabar sakoma, telekomunikacijų) istoriją galima būtų suskirstyti į kelis etapus. Pirmas – tai elektromagnetinių bangų sklidimo erdvėje nustatymas, ir pirmi mėginimai tai panaudoti ryšiams. Antrasis – elektroninės vakuuminės lempos – triodo išradimas, ir įvairios elektroninės aparatūros tuo pagrindu darymas ir jos praktinis panaudojimas. Trečiasis – puslaidininkinio elektroninio prietaiso – tranzistoriaus išradimas. Ir ketvirtasis – mikroschemų technologijų sukūrimas, kurių dėka anksčiau ištisas sales užimanti elektroninė aparatūra staiga tapo „mobili“ – telefonai, kompiuteriai, televizoriai, fotoaparatai, nekalbant jau apie ryšio priemones lėktuvuose ar kosminiuose aparatuose. Pasaulinė televizijos firma CNN uždavė klausimą: „Kokios technologijos labiausia pakeitė Jūsų gyvenimą“. Atsakymai atėjo iš 119 tūkstančių apklausos dalyvių. Atsakymai pagal balų skaičių pasiskirstė taip: 1 – mikroschemų technologijos; 2 – internetas; 3 – kompiuteriai.

1. Radijo ryšio atsiradimo prielaidos ir pirmosios radijo stotys bei radijo imtuvai

1830 m. Faradėjus nustatė, kad, kai pastoviame magnetiniame lauke juda laidas, jame indukuojasi srovė, o Gi Erstedas nustatė, kad tekant srovei laidu, apie laidą susikuria magnetinis laukas. 1844 m. amerikietis S. Morzė perduoda pirmąją telegramą parašyta Morzės kodais. 1896 m. amerikietis A. Bell išranda telefono aparatą.

Maksvelas (1873 m.), apjungia elektros ir magnetinių procesų teorijas ir grynai matematiniais metodais sukuria bendrą elektromagnetinio lauko teoriją, kuri pradžioje fizikų tarpe buvo sutikta nepalankiai ir net priešiškai. Tik 1886 m., vokiečių inžinierius-fizikas H. Hercas atliko eksperimentą, kuriuo įrodė, kad elektromagnetinės bangos sklinda erdvėje ir gali būti panaudotos bevielio telegrafo sukūrimui. Jo eksperimente atstumas tarp siųstuvo ir imtuvo buvo vos 1,5 metro, bet to užteko, kad prasidėtu nauja era žmonijos istorijoje.

Jau buvo žinoma, kad vykstant elektros srovės išlydžiui tarp dviejų metalinių rutuliukų, įvyksta aukšto dažnio elektromagnetinių bangų generacija. Tai H. Hercas panaudojo kaip generatorių, kuris vėliau buvo vadinamas „Herco vibratoriumi“. „Imtuvu“ tarnavo žiedu sulenktas laidas, kurių galuose buvo metaliniai rutuliukai, tarp kurių taip pat atsirasdavo išlydis. Tai buvo pavadinta „rezonatoriumi“. Greitai buvo suprasta, kad elektromagnetinės bangos, kaip ir šviesos bangos sklinda erdvėje šviesos greičiu, kas patvirtino Maksvelo (tiesa jam jau mirus) teorijos genialumą. Paskelbus H. Hercui savo eksperimentus, įvairiuose pasaulio kraštuose prasidėjo bandymų serijos, kuriuose buvo tikrinama idėja sukurti bevielį telegrafą.

H. Hercui už jo atliktą eksperimentą buvos suteikta visa eilė premijų ir vardų. O pasaulio mokslo visuomenė, pagerbdama mokslininką, kuris pirmasis eksperimentiškai įrodė, kad signalas gali būti perduotas per atstumą, vieną iš svarbiausių svyravimo parametrų – svyravimo dažnio vienetą, pavadino herco vardu. Tai oficialus atradėjo pripažinimas. Keletą žodžiu apie jį. H. Hercas pradžioje mokėsi statybos inžinerijos ir statė tiltus. Tik vėliau suprato kad jo pašaukimas yra mokslas ir, todėl įstojo mokytis į Berlyno universitetą. Jo aiškus polinkis matematikai, o kartu eksperimentams leido jam suprasti elektromagnetinių bangų fizikinę prigimtį ir eksperimentiškai patvirtinti galimybę elektromagnetinių bangų signalus perduoti per atstumą. H. Herco požiūrį į matematiką, pasako jo, „kartais atsiranda jausmas, kad matematinėms formulėms būdinga savarankiškas gyvenimas su savu protu, kad jos protingesnės už mus, netgi protingesnės už tuos, kurie sukūrė jas, kad jos duoda daugiau, negu į jas buvo įdėta.“

Darbus, kurie leistų sukurti bevielį telegrafą, pradėjo daugelis pasaulio fizikų ir inžinierių. Rusų fizikas A. Popovas (gimęs 1859 m.), 1882 m. baigęs Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kaip gabus studentas paliktas dirbti universitete. Susipažinęs su H. Herco eksperimentais ir pasinaudojęs Herco elektromagnetinių bangų generatoriumi – „Herco vibratoriumi“, patobulino elektromagnetinių bangų imtuvą ir pavadino jį „Prietaisu elektriniams svyravimams nustatyti ir fiksuoti“ („žaibo fiksatorius“). Tai, palyginus su Herco (1886 m.) „rezonatoriumi“, buvo tobulesnis prietaisas. Popovas savo prietaisą pademonstravo 1895 m. gegužės 7 d. fizikos kabineto patalpose. Tai buvo vienas žingsnelis (po 9 metų) į priekį po Herco atlikto eksperimento.

Italas G. Markonis (gimęs 1874 m.), nors nebaigęs specialių mokslų, susipažinęs su H. Herco atliktais eksperimentais, pasigamino elektromagnetinių bangų generatorių ir imtuvą ir 1895 m. (būdamas 21 metų) užfiksavo signalo perdavimą per atstumą – kitame laboratorijos kambario gale. 1896 m. atvykęs į Angliją pademonstruoja elektromagnetinių bangų perdavimą 7 kilometrų atstumu ir pateikia paraišką patentui gauti. 1897 m. pademonstruoja signalo perdavimą 16 km. atstumu ir gauna patentą prietaisui, skirtam elektriniam signalui per atstumą perduoti. Tik dabar paskelbia savo prietaiso schemą. Kaip gabus verslininkas organizuoja firmą „Marconi“, 1901 m. perduoda signalą iš Anglijos į JAV. Tarp siųstuvo ir imtuvo atstumas išauga iki 3500 km. Siųstuvo galingumas 25 kW, o bangos ilgis apie 360 metrų. 1909 m. Markoni už darbus radijo ryšio srityje suteikiama Nobelio premija. Kaip A. Popovas taip ir G. Markoni iš esmės tik pakartojo Herco fizikinį eksperimentą, tačiau Markoni užregistravo patentą, todėl formaliai pasaulyje laikomas radijo išradėju (atradėjas yra Hercas). Pasaulyje prasideda lenktynės, kas ir kokiu atstumu perduos signalus. Vokietijoje (1903 m.) organizuojama firma „Telefunken“. Analogiškos firmos organizuojamos Prancūzijoje.

2. Elektroninės vakuuminės lempos – triodo išradimas

Sekantis esminis žingsnis, siekiant pritaikyti elektromagnetines bangas signalų perdavimui per atstumą, buvo vakuuminės lempos – triodo išradimas. Tai padarė amerikiečių inžinierius L. de Foresto 1907 m. Nuo čia prasideda spartus radijo vystymasis. JAV 1909 m. pirmą karta radijo bangomis perduodamas žmogaus balsas. Prasideda radijo imtuvų gamyba. Generatoriuose generuojamų elektromagnetinių bangų ilgis trumpėja. Nuo ilgų bangų – 24000 – 1500 metrų (12,5–200 kHz) pereinama prie vidurinių bangų, o vėliau ir prie trumpųjų bangų. Susiformavo dvi mokslinės – inžinerinės veiklos sritys (kurios egzistuoja ir dabar): pirma – radijo stotys, antenos ir radijo bangų sklidimo tyrimai erdvėje ir antra – radijo imtuvai. JAV 1922 m. jau gaminami radijo imtuvai su 2–3 žemo dažnio kaskadais ir garsiakalbiais.

Kas tuo klausimu buvo daroma Lietuvoje? 1579 m. Vilniuje Steponas Batoras pasirašo Vilniaus universiteto privilegijos raštą. O 1832 m. Rusijos caras Nikolajus I universitetą uždaro. Lietuva iki 1922 m. neturi savo mokslo centro. 1919 m. Lenkijos valdžia paskelbia, jog atkuriamas Vilniaus universitetas ir suteikiamas jam karaliaus Stepono Batoro vardas. Suprantama, kad joks mokslinis darbas fizikos – technikos srityse Lietuvoje nevyko. Visi, kurie siekdavo universitetinio mokslo, važiuodavo į šalia esančias valstybes, turinčias universitetus. Nemažai lietuvių išvažiavo mokytis į Peterburgą.

1918 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę, į Lietuva pradėjo grįžti Rusijoje dirbę inžinieriai ir mokslininkai. 1922 m., įkūrus Kauno universitetą, įkuriama Elektrotechnikos katedra. Prasideda, elektros ir radijo inžinierių pirmieji darbai. 1924 m. lapkričio mėn. Kaune įkuriama Lietuvos inžinierių ir architektų sąjunga. 1925 m. išleidžiama J. Šliogerio „Elektrotechnikos paskaitos“.

Lietuvos teritorijoje – Vilniuje ir Kaune statomos rusų ir vokiečių kariškių radijo stotys. Vokiečių kariuomenė radijo stotį Kaune perduoda Lietuvos kariuomenei. 1919 m. liepos 9 d. radijo stotis pradėjo dirbti Lietuvos valstybei. Todėl, kaip rašo Stasys Štikelis savo knygoje „Eterio šviesa“, išleistoje 2001 m., 1919 m. liepos 9 d. yra Lietuvos radijo ryšių pradžios diena. Šiuo požiūriu ji yra tokia pat reikšminga kaip ir 1926 m. birželio 12 d. Per radijo stotį Kaune buvo palaikomas ryšys su Varšuva ir Ryga. Vėliau šį radijo stotis buvo naudojama specialistams mokyti. Pasaulyje radijo ryšys plito greitai. O 1920 m. lapkričio 2 d. JAV pirmą kartą su radiofoninės stotimi perduodamos žinios žmogaus balsu.

Lietuvos vyriausybė suprato jog būtina statyti naują radijo stotį. 1920 m. Krašto apsaugos ministerijoje prasidėjo svarstymai, kokią radijo stotį reiktų statyti. Ilgai svarsčius, 1923 m. liepos mėn. nutarta surengti konkursą radijo įrenginiams pirkti ir radijo stočiai statyti. Konkurse dalyvavo vokiečių firma „Telefunken“, anglų „Marconi“ ir prancūzų SFR. 1923 m. rugsėji Ministrų kabinetas priėmė konkursų komisijos rekomendaciją radijo stotį pavesti statyti prancūzų firmai SFR. Dėl to vyko daug diskusijų, o visuomenėje sklido gandai, kad nuolaidžiaudama prancūzams valstybė patirs nuostolių. Kaip čia neprisiminus žinomo posakio – norėjome geriau, o išėjo kaip visada. Pagal sutartį, radijo stotis turėjo pradėti veikti 1924 m. pradžioje.

Radijo stoties statybai vadovauti paskiriamas patyręs radijo stočių statytojas inžinierius Kleofas Gaigalis. Šiame radijo ryšio plėtros etape, Lietuvoje išryškėjo du radijo inžinieriai: Kleofas Gaigalis (1879–1957) ir Alfredas Jurskis (1894–1966).

K. Gaigalis 1900 m. įstojo į Peterburgo Elektrotechnikos institutą, kuriame klausėsi vieno iš radijo kūrėjų A. Popovo paskaitų. Po instituto baigimo, K. Gaigalis statė radijo stotis Rusijoje, Estijoje ir Latvijoje. Nuo 1919 m. K. Gaigalis vadovavo radijo stoties Carskoje Selo statybai. 1923 m. K. Gaigalis grįžta į Lietuvą ir pradeda rūpintis radijo stočių statyba Lietuvoje. Prasidėjus Kauno radijo stoties statyboms, K. Gaigalis paskiriamas jos viršininku. Tuomet išryškėjo jo kaip organizatoriaus gabumai ir puikus radijo technikos žinojimas. Statybų metu, ir ypač atliekant bandymus, išryškėjo, kad prancūzų firma SFR nevykdo pasirašytos sutarties. Vietoje žadėtų 10 kW galingumo, realus galingumas vos siekė 3–4 kW. K. Gaigalis savo skaičiavimuose parodė, kad didinant stoties galingumą, didėja netiesiniai iškraipymai. Firmos SFR pastangos ištisus metus išspręsti šią problemą nedavė rezultatų. Vietoje žadėtų 3,5 mėnesio radijo stoties statyba užsitiesė ištisus tris metus. Nežiūrint spaudimo, kaip iš prancūzų firmos SFR vadovų, taip ir iš Lietuvos vyriausybės, K. Gaigalis išlieka reiklus ir nepasirašo priėmimo protokolo. Prancūzai pradėjo veikti diplomatiniais kanalais. Susisiekimo ministras išsikviečia K. Gaigalį ir įsako pasirašyti priėmimo protokolą. K. Gaigalis protokolo nepasirašo. K. Gaigalis išsiunčiamas į Paryžių vesti derybų su firmos SFT vadovais. Paryžiuje nieko nesusitariama. „Nepaklusnusis“ K. Gaigalis nuo 1926 m. balandžio 26 d. atleidžiamas iš Kauno radijo stoties viršininko pareigų. Jam buvo pasakyta, kad jis yra auka. Radijo stoties viršininku paskiriamas karo inžinierius Alfonsas Jurskis.

Alfonsas Jurskis 1912 m. įstojo į Petrapilio politechnikumo elektromechanikos skyrių. Buvo pasiųstas tiesti Amūro geležinkelį, 1916 m. baigęs radijo telegrafijos kursus, pradėjo dirbti ledlaužio laivyne Archangelske. 1919 m. grįžta į Lietuvą ir dirba Elektrotechnikos bataliono samdomu inžinieriumi. 1923 m. A. Jurskis komandiruojamas į Paryžių, kur po mokymosi gauna radijo – elektriko inžinieriaus diplomą. Nuo 1925 m. A. Jurskis dirba Kauno Karo mokykloje ir Aukštuosiuose karo technikos kursuose, o vėliau ir Vytauto Didžiojo universitete, kur skaito elektrotechnikos ir radiotechnikos paskaitas. 1927 m. A. Jurskis Aukštuosiuose karo technikos kursuose išleidžia pirmąją mokymo priemonę „Radiotechnika. Radiotelegrafija“. Nors A. Jurskis jokių disertacijų neruošė, jam 1940 m. suteikiamas profesoriaus vardas.

Na, o grįžtant prie Kauno radijo stoties, priminsime, kad A. Jurskis nuo 1926 m. gegužės 7 d. paskiriamas Kauno radijo stoties viršininku, išvyksta į Paryžių, kur 1926 m. gegužės 10 d. pasirašo Kauno radijo stoties priėmimo protokolą. Pagaliau 1926 m. birželio 12 d. pradėjo veikti Kauno radijo stotis. Nuo čia prasideda radijo panaudojimo istorija Lietuvoje.

Praėjus euforijai, atsirado daug naujų problemų. Europoje veikiančių radijo stočių tarpe Kauno radijo stotis atrodė kukliai. 1928 m. tarp 22 Europoje veikiančių stočių Kauno radijo stotis pagal galingumą buvo dešimta, o nuo 1933 m, jau paskutinė. Pavyzdžiui Varšuvos radijo stoties galingumas jau buvo pasiekęs 120 kW galingumo (Kauno – vos 3 kW). Reikėjo skubiai ją modernizuoti. 1930 m. gegužės 1 d. radijo stotis iš Krašto apsaugos ministerijos vėl perduodama Susisiekimo ministerijai, o radijo stoties viršininku vėl skiriamas K. Gaigalis. Per jo vadovavimo laiką, radijo stoties galingumas padidinamas dvigubai. 1934 m. radijo stoties valdymą K. Gaigalis perduoda savo bendradarbiui Aleksandrui Stankevičiui, o pats atsiduoda pedagoginiam darbui.

Kita ne mažesnė problema buvo – o kas ir kiek klauso radijo. Kaip rašo P. Vitkevičius savo knygoje „Elektros ir radijo ryšio plėtra Lietuvoje“ išleistoje 1972 m., Lietuvoje 1924 m. buvo užregistruoti 7 radijo imtuvai, o 1926 m. – 323. Radijo imtuvų skaičius staigiai auga. 1928 m. jų jau buvo 10,5 tūkstančių. Jeigu 1928 m. 68 % radijo imtuvų sudarė detektoriniai radijo aparatai, tai 1937 m. 80 % radijo imtuvų jau buvo lempiniai. Prasidėjo radijo aparatų prekyba. Kaune veikė kelios dešimtys radijo aparatų parduotuvių. Tiesa, kainos buvo palyginus aukštos. Taip, šešių lempų „Filips“ radijo aparatas maitinamas iš elektros tinklo 1935 m. kainavo 750–800 Lt.

Pagal radijo aparatų skaičių Lietuva smarkiai atsiliko nuo savo kaimynų. Taip pagal radijo aparatų skaičių tenkanti 1000 gyventojų, Lietuvoje jų buvo 5 kartus mažiau nei Latvijoje. Lietuvoje prasidėjo radijo mėgėjų judėjimas, bei savų radijo imtuvų gamyba. Šiauliuose Stasys Brašiškis atidaro Radijo laboratoriją, kurioje gamina kaip detektorinius, taip ir lempinius radijo imtuvus, o 1927 m. išleidžia knygelę „Kaip pačiam pasigaminti radijo aparatą“. Lietuvoje įkuriama akcinė bendrovė „Karadi“ (sutrumpinimas „Kaimo radiofikacija“), kuri gamino 2–4 lempų radijo imtuvus. Tačiau, neatlaikiusi užsienio firmų konkurencijos, po poros metų bankrutavo. JAV firma „International Electronic Inc.“ Vilniuje organizavo radijo imtuvų fabriką „Elektrit“, kuriame dirbo apie 1500 darbuotojų. Daugiau apie tai galima rasti http://www.zilionis.lt/history/elektrit/.

Kauno universiteto Technikos fakultete pradedami ruošti inžinieriai elektrikai ir radijo ryšio specialistai. Universiteto dėstytojai vykdo pirmuosius tyrimo darbus. 1939 m. karo inžinierius Šilius išleidžia vadovėlį „Radijo technikos pagrindai“, skirtą karo technikos kursų klausytojams, kuriuo naudojasi ir Kauno universiteto studentai ir kursų klausytojai. Kauno universiteto Technikos fakultetas 1935 m. išleidžia pirmąjį radiotechnikos inžinierių – radistą J. Stanaitį, kuris vėliau taps Kauno Politechnikos Institute įkurtos radiotechnikos katedros vedėju. Pasaulyje tuo laiku vyksta netik radijo ryšio technikos spartus tobulėjimas, bet ir ryškiai platesnis elektroninių lempų panaudojimas įvairiose ūkio ir karo technikos srityse.

JAV 1944 m. pagamina pirmąjį „automatinį aritmometrą“, kuris, skirtingai nuo iki tol naudojamų aritmometrų veikusių mechanizmų principu, veikė kaip elektrinis prietaisas. Tai būsimų kompiuterių prototipas. Šią skaičiavimo mašiną sudarė 13000 relių. Sparčiai augančių radijo imtuvų gamyba privertė išvystyti elektroninių vakuuminių, dažnai vadinamų radijo lempomis, gamybą. 1946 m. Pensilvanijos universitete pagaminama sekanti skaičiavimo mašina ENIC, kurią sudarė 40 spintų po 450 lempų. Viso kompiuteris ENIC turėjo 18000 elektroninių lempų t. y. lempų turėjo tiek, kiek dabar yra tranzistorių paprastame elektroniniame laikrodyje. Prasideda kompiuterių ir aplamai skaitmeninių technologijų epocha. Suprantama, kad iš daugelio spintų susidedanti ir sales užimanti skaičiavimo mašina reikalavo galingų elektros maitinimo šaltinių, bet svarbiausia, negesdama galėjo dirbti vos keletą minučių. Tačiau, kaip dažnai būna, naujos problemos išprovokuoja mokslo vyrus išrasti naujas technologijas.

3. Tranzistoriaus išradimas

1948 m. amerikiečių firmos AT&T „Bell“ laboratorijoje pagaminamas pirmasis puslaidininkinis prietaisas, vėliau pakeisiantis vakuumines lempas – tranzistorius. Jo autoriams V. Šokliui, Dž. Bardenui ir V. Bratenui po kelerių metų bus suteikta Nobelio premija.1958 m. pagaminamas pirmasis kompiuteris tranzistorinių schemų pagrindu. Prasideda spartus tranzistorių gamybos augimas. Tranzistorių pagrindu pradedami gaminti ir radijo aparatai, neretai vadinami tiesiog tranzistoriumi. Susiformuoja ir sparčiai auga radioelektronikos pramonė ir mokslas.

1950 m. Kauno universitetas reorganizuojamas į Kauno Politechnikos Institutą. Vienas iš penkių fakultetų – Elektrotechnikos fakultetas. Jame pradžioje yra elektrinio ryšio katedra, o vėliau ir radiotechnikos katedra. Nuo 1964 m. įkuriamas Radioelektronikos fakultetas, kuriame (1979 m.) buvo 1150 studentų. Fakultete buvo 5 katedros. Ir tai suprantama, nes Lietuvoje buvo kuriamos ir statomos radioelektroninio profilio gan didelės (nuo 3000 iki 10000 dirbančiųjų) gamyklos. Tai Kauno radijo gamykla, Šiaulių televizorių gamykla, Panevėžio kineskopų gamykla „Ekranas“, Vilniaus radijo komponentų gamykla, Magnetofonų gamykla „Vilma“, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla ir kitos. Prie gamyklų kuriami Projektavimo-konstravimo biurai. Kai kurie iš jų vėliau perauga į mokslinio tyrimo institutus, kuriuose dirbo pakankamai daug inžinierių ir mokslininkų. Formuojasi fundamentalaus mokslo tiriamoji bazė. 1956 m. įkuriamas Mokslų Akademijos Fizikos ir matematikos institutas, kuriame buvo Puslaidininkių laboratorija. Jo pagrindu 1967 m. įkuriamas Puslaidininkių fizikos institutas. Vilniaus universitete sukuriama Puslaidininkių fizikos katedra, o prie jos kuriasi laboratorijos.

Dar 1940 m. Lietuvoje buvo 37 tūkst. radijo imtuvų. Išsiplėtus radijo stočių veiklai, radijo imtuvų skaičius pradėjo augti. Kaune įkurta radijo gamykla, išleidžia pradžioje radiolą „Dainava“, o vėliau – „Neringa“. Vienas iš populiariausiu radijo aparatų buvo Rygoje gaminami radijo aparatai VEF, dažnai vadinami tiesiog tranzistoriais. Daugiau apie anksčiau gaminamus radijo imtuvus galite rasti radijo kolekcininko inž. Zenono Langaičio portale, kuris yra tarptautinio virtualaus portalo narys, jame yra ir Lietuvos puslapis arba portale – enciklopedijoje. To pačio portalo narys yra inž. Sigitas Žilionis.

4. Mikroschemos

Amerikos inžinieriai, dirbę firmoje „Fairchild Semiconductor“, Robertas Noisas ir Džekas Kilbis 1959 m. pasiūlo naują puslaidininkinių prietaisų gamybos technologiją – mikroschemų technologiją. Už tai jiems buvo išduoti patentai. Iki to puslaidininkiniai pritaisai – tranzistoriai buvo gaminami atskirai ir tik vėliau, sulituojant jungiami į schemas. Šie Amerikos inžinieriai pasiūlė technologiją, kuri leido vieno technologinio ciklo metu pagaminti ne tik tranzistorius, bet ir jų sujungimus į schemą. Tai iš esmės pakeitė schemų gabaritus, darbo greitį ir schemos kainą. Tiesa šios technologijos pareikalavo visiškai naujų technologinių įrengimų, visiškai naujos profesijos inžinierių, bei visiškai naujų patalpų su labai aukštais (nesulyginamai aukštesniais nei ligoninių operacinėse) vakuuminės higienos reikalavimais. Visa tai reikalavo nepaprastai didelių investicijų kaip finansų, taip ir intelekto prasme.

1968 m. R. Noisas įkuria dabar garsiąją firmą „Intel“. 1981 m. skaičiavimo mašinas gaminanti amerikiečių firma IBM pagamina pirmąjį kompiuterį firmos „Intel“ mikroprocesoriaus pagrindu. Mikroschemų poreikis fantastiškai auga. Be kompiuterių , kurie pasidaro masiškai naudojamu prietaisu (manoma kad dabar per metus pagaminama apie 200 milijonų kompiuterių), mikroschemų maži gabaritai ir fantastiškai išaugę greičiai, sukuria sąlygas sukurti mobiliuosius telefonus. Šiandien neįsivaizduojama ryšio priemonė, kuri nenaudotu mikroprocesoriaus. Mobilusis telefonas dabar apjungia beveik visas skaitmeninių technologijų rūšis: tai netik telefonas su savo imtuvu ir siųstuvu, tai ir radijas, televizorius, darbo su internetu terminalas, foto aparatas, teksto ir nuotraukų teletaipas ir kitos funkcijos. Manoma, kad per 2004 m. buvo parduota daugiau nei 680 milijonų mobiliųjų telefonų. Ir visa tai atsirado tik todėl, kad buvo sukurtos ir dabar pastoviai tobulinos mikroschemų technologijos.

Firma „Intel“ toliau klesti. Jos 2003 m. pelnas sudarė apie 8 milijardus USD. Firma „Intel“ 2005 m. mokslui ir projektavimo darbams skyrė 5,2 milijardus JAV dolerių, ir tuo pačiu realiai, o ne plepalais, kuriama šalies „žinių visuomenę“. Mikroschemų gamybos ir jų panaudojimo augimo ir investicijų plėtros tempai nemažėja ir manoma, kad artimiausiu laiku jie nemažės. Tačiau tokį mokslinį ir inžinerinį potencialą turi tik kelios pasaulio šalys.

Kas tuo laiku darėsi Lietuvoje? 1959 m. prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos sudėtyje įkuriamas Specialus konstravimo biuras, kurio paskirtis projektuoti skaičiavimo mašinas. Suprojektuojamos ir pagaminamos pirmosios elektroninės (lempinės) skaičiavimo mašinos, po to pereinama prie kompiuterių dirbančių tranzistorių pagrindu. 1962 m. Vilniuje įkuriamas, o 1968 m. statomas mikroschemų projektavimo institutas „Venta“. Kauno Politechnikos institutas ir Vilniaus universitetas kasmet siunčia po 50 savo absolventų. Dirbdami „Ventoje“ labai įtempta kūrybinį darbą, jie kartu ruošia ir gina disertacijos. Sukuriamos vis naujos mikroschemos. Prie Ventos įkuriama eksperimentinė gamyba, o Šiauliuose kuriama ir statoma mikroschemų gamybos gamykla „Nuklonas“. Kauno Politechnikos institute įkuriama Integralinių mikroschemų gamybos automatizavimo laboratorija aprūpinta naujausiai ir unikaliais įrengimais. „Ventoje“ sukurtas kompiuteris, čia sukurtų mikroschemų pagrindu, buvo pripažintas kaip pirmasis bortinis kompiuteris tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Nepaprastai sparčiai besivystančios mikroschemų technologijos ir augantys jų poreikiai, vertė reguliariai keisti technologinius įrengimus, bei kompiuterinę programinę įrangą skirta mikroschemų projektavimui bei gamybos valdymui.

1957 m. Vilniuje pradedamos transliuoti televizijos laidos. Auga televizijos imtuvų – televizorių poreikis. Šiaulių televizorių gamykla pradeda gaminti televizorių „Tauras“, o Kauno radijo gamykla – „Šilelį“. Kartu su Panevėžio kineskopu gamykla „Ekranas“, Vilniaus radijo komponentų gamykla ir kitomis gamyklomis susiformavo gražus radioelektronikos pramonės kompleksas.

Firmai „Intel“ greitai sukaks 40 metų. Per šį laiką buvo žengtas fantastinis žingsnis į priekį. Pradėjusi nuo 10 tranzistorių viename kristale, šiandiena jau masinėje gamyboje išleidžia mikroschemas, kuriose viename kristale telpa 50 milijonų tranzistorių. Pradėtos gaminti mikroschemos talpinančios iki 150 milijonų tranzistorių. Universitetuose ir firmų laboratorijose kuriamos visiškai naujos technologijos, įrengimai ir medžiagos bei programinė įranga, kad pasiruošti gaminti mikroschemas talpinančias iki milijardo tranzistorių. Bet tai jau panašu į visai kito pasaulio (lyg iš kitos planetos) specialistų žinias ir mąstymo būdą. Sunku net įsivaizduoti, ką reiškia „tik“ 50 milijonų tranzistorių viename kristale. Kad intuityviai būtų aiškiau, paskysime, kad norint sandėliuoti 50 milijonų elektroninių lempų, reiktu pastatyti 3 aukštų pastatą, kuris turėtų 50 metrų ilgį ir 10 m. plotį. Dabar 50 milijonų tranzistorių telpa 10 x 10 milimetrų plokštelėje. O tai reiškia, kad šiuolaikinio tranzistoriaus tūris yra 50 milijardų kartų mažesnis už vakuuminės elektroninės radijo lempos tūrį. Reikia prisiminti, kad didinant integracijos laipsnį, buvo didinami ir darbo greičiai, kurie išaugo per milijoną kartų.

Tik tie, kurie kažkiek yra susipažinę su mikroschemų projektavimu ir gamyba, supranta kiek toli intelektualine prasme nuėjo tos valstybės, kuriose šiandien projektuojamos ir gaminamos mikroschemos jungiančios šimtus milijonų tranzistorių. Na, o tie nieko nežino apie tai, net negali pasakyti kuo skiriasi tranzistorius nuo skrybėlės, jiems viskas atrodo labai paprasta. Ne veltui sakoma, kuo mažiau žinai, tuo mažiau žinai ko nežinai. Todėl, tarp daug žinančių ir mažai žinančių, dažnai nebesurandama bendra kalba. Bet niekada nereiktų užmiršti „auksinės taisyklės“ – tie, kurie turi technologijas diktuoja sąlygas visiems kitiems, kurie jų neturi. Be to, jų atlyginimai gali būti tiek kartu didesni, kiek jų žinios technologijų klausimais yra didesnės už žinias tų, kurie žino mažai.

Na, o kas dabar daroma ir kas planuojama daryti Lietuvoje radioelektronikos klausimais, matyt, pakalbėsime kitą kartą. Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas toliau ruošia elektronikos ir telekomunikacijų specialistus. O jaunų inžinierių grupė portale www.elektronika.lt siekia suburti elektronikos specialistus ir jos entuziastus. Palinkėkime jiems sėkmės, atgaivinant Lietuvos elektroniką.

Radijo istorijos klausimus numatoma aptarti Lietuvos ir Lenkijos inžinierių sąjungų rengiamame forume, skirtame Radijo 80 metų jubiliejui, kaip Lietuvoje, taip ir Lenkijoje paminėti. Tarptautinis forumas „Radijo – 80“ vyks 2006 m. rugsėjo mėn. 18–19 d. Vilniuje, Naugarduko g. 76, Lenkijos kultūros namų posėdžių salėje. Kartu veiks ir nedidelė paroda. Forumo „Radijo – 80“ programa bus paskelbta „Mokslas ir technika“ numeryje ir žurnalo interneto svetainėje.