Praeitoje dalyje aprašėme garsaus fiziko Alberto Einšteino vaikystę ir mokyklos metus. Daugeliui galėjo būti netikėta staigmena, kad toks didis mokslininkas mokykloje nebuvo pažangus mokinys. Tačiau daugelis psichologų teigia, jog tai gana dažnas atvejis kai kalba eina apie itin daug pasiekusius žmones
Šiandien tęsiame šį keturių dalių (pirmoji dalis) straipsnių ciklą ir ketiname detaliau papasakoti apie tai, kaip Albertui sekėsi baigus mokyklą, kai turėjo begalę laisvo laiko, o vėliau ir studijuojant. Taip pat paliesime pirmuosius jo profesinės karjeros metus, kurie nuvedė tiesiai prie specialiosios realiatyvumo teorijos.
Laisvės metai
Alberto tėvai nežinojo, kad jų sūnus anksčiau laiko „pabaigė“ mokyklą. Tuo metu šeima gyveno Milane, kur tėvas bandė įkurti verslo įmonę. Pabėgėlis iš mokyklos prieš pat 1894 m. Kalėdas netikėtai išdygsta tėvų namuose. Tasai jų mažylis, svajotojas, namisėda mokslininkas, stovi štai be abitūros, bet su pagiriamuoju auklėtojo raštu.
Turėdamas šį raštą Einšteinas gali dvejais metais anksčiau, nei oficialiai nustatytas minimalus amžius, kreiptis į Ciuricho politechnikumą su prašymu leisti laikyti stojamuosius egzaminus. Porą savaičių pasibastęs po Italiją, pasigrožėjęs Ligūrijos kalnais, sėda prie knygų.
Tačiau egzaminų Einšteinas neišlaiko ir jaučia, kad tai visiškai teisinga. Ne dėl fizikos. Kalti tie dalykai, kuriems reikia jo prastos atminties žodžiams, kaip antai prancūzų kalba ir botanika. Šiokia tokia nesėkmė išeina į naudą. Likimas padovanojo Einšteinui dar vienus laisvės metus, per kuriuos gali atrasti savo vaidmenį, pirmą kartą įsimylėti, dar kartą atitrūkti nuo tėvų.
Ciuricho politechnikumo pagrindiniai rūmai
©Wikipedia
Laisvamaniška dvasia sudaro sąlygas dar kartą niekieno nekliudomam pakvėpuoti gyvenimo gaiva, kol suaugusio žmogaus statusas ir jį galutinai priverst skubėti siekti karjeros, rūpintis uždarbiu ir pripažinimu.
Vienatvės našta ir poreikis
Jo mokyklos draugas Hanzas Bylandas prisimena, kad Albertas „jau kaip jaunuolis netilpo į jokį šabloną“. Įžūliam švabui jis priskiria originalaus puikavimosi savimi savybę. Albertas nevengė rodytis kaip pranašesnė asmenybė. Hanzas Bylandas jį vadina „genialiu pašaipūnu, užgavusiu daugybę žmonių“.
Einšteinas gali būti žavus kaip berniukas, bet ir labai užgaulus. Iš šios dėl dviejų savybių kylančios įtampos semiasi peno jo išdidumas, neretai virstantis kandžia arogancija, kurios vertę jis akivaizdžiai giria: „Tegyvuoja įžūlumas! Tai mano angelas sargas šiame pasaulyje“, – vėliau sakys jis.
Už tai Einšteinas, nors ir buvo draugysčių, susitikimų, iki gyvenimo pabaigos moka sukrečiančia, žvelgiant iš šalies, vienatve. Tačiau dvasiniu požiūriu vienatvę laiko ne tik našta, bet ir poreikiu. Kupinas priešingybių Einšteinas randa tolesnės egzistencijos būdą ir tampa išdidžiu atsiskyrėliu.
Sulaukęs senyvo amžiaus didis mokslininkas kalbėjo: „Jaunystėje vienatvė yra skausminga, o brandžiame amžiuje – vertinga“. Daug metų Einšteinas gyveno JAV, neturėdamas beveik jokių ryšių su tėvyne. Jis laiko save „niekur šaknų neturinčiu žmogumi“, kuris „visur svetimas“.
Žmogus be kūniškų pajautų
Artimi žmonės daug kartų yra sakę, jog Albertas yra dvilypis žmogus. Pats norėjo būti mylimas, tačiau kone tą pačią akimirką, kai pajausdavai su juo suartėjęs, jis iškart atstumdavo. Jis neduodavo sau valios. Savo jausmus užsukdavo lyg kokį vandens čiaupą.
Dar daugiau. Albertas Einšteinas yra žmogus be kūniškų pajautų: jis miega, kol kas nors pažadina; nemiega, kol kas nors paliepia eiti gulti, jis gali badauti, kol jam paduodama valgyti, ir valgyti, kol pasakoma užteks.
Visa tai rodo Einšteina turint tipiškų „savant“ (pranc. „mokslininko“) savybių – taip specialistai vadina nepaprastai gabaus mąstymo žmones. Jie gali būti be galo intelektualūs, pernelyg norintys pažinti, net genialūs, išsiskirti tik tuo, kad savo buitį tvarko tarsi mašinos, be jausmų.
Kiek žmonių mena Albertą blogu, kai šis skaidriu balsu nerūpestingai įsiterpdavo į pokalbius ir pačiose netinkamiausiose vietose imdavo pokštauti. Arba kai užsimiršęs net oficialiose vietose pradėdavo į užrašų knygutę, kurią visada nešiodavosi kišenėje, skrebenti savo magiškas formules.
Studentiškas gyvenimas
Būdamas vos septyniolikos Albertas užsirašo į Ciuricho politechnikumą ir susipažįsta su pažangiais, atvirais ir nuoširdžiais žmonėmis, kurie jo karjerai turės nemažą įtaką.
Albertas Einšteinas jaunystėje (dešinėje) kartu su nedideliu to meto savo draugų būreliu – Konradu Habichtu ir Morisu Solovinu
©Wikipedia
Studentiškosios Einšteino buveinės – žinomi trys skirtingi adresai: vienur nuomoja kambarį, kitur gyvena pensione, gerą reputaciją turinčiame Hotingeno kvartale, be to, tai ir patogu – netoli eiti pėsčiomis iki „polio“. Pragyvenimui jam kas mėnesį užtenka – po 100 frankų siunčia turtingi giminės iš Italijos.
Su tais pinigais Einšteinas studijų metus gali leisti be didesnių rūpesčių: muzikuoja – smuiką visuomet nešiojasi, – keliauja, vakarais sėdi prirūkytose smuklėse, krečia studentiškus pokštus – šiuo atžvilgiu jis nėra jokia išimtis, tiktai alkoholio negeria.
Studijos, atrodo, bus jam gerokai gadinusios nuotaiką. Jo būdo, į svajingumą linkusiam žmogui universitetinės studijos nėra labai tinkamos. Einšteinas buvo vidutinis studentas. Kaip ir mokyklos laikais atsiranda trintis su dėstytojais. Albertui nepatinka tam tikros paskaitos, todėl jis dažnai jas praleidžia ir gauna raštišką įspėjimą. Sykį – blogiausią pažymį.
Su oficialiomis studijomis Einšteinas šiaip taip susitvarko ir pereina į kitą kursą. Visai kas kita asmeninės studijos, kurioms kaip paprastai atsiduoda namie įsitaisęs fotelyje arba traukdamas pypkę kavinėje. Daugiausia skaito pažinimo teorijos veikalus.
Užtrukusi karjeros pradžia
Nors kenčia nepriteklių ir neturi aiškesnės profesinės ateities, bet gyvenimas vėl suteikia jam erdvės ir laiko moksliškai prusti. Užuot stačia galva puolęs „daryti“ karjeros, jis suka į šoną, į aplinkines institucijas.
Visi jo draugai pasirenka profesinę karjerą ir po kiek laiko Einšteinas liko vienintelis skyriaus absolventas, negavęs asistento vietos. Priežastis, matyt, buvo jo aplaidi pažiūra į studijas ir nepaklusnumas. Per daug nenusimindamas Einšteinas mėgino į mokslo pasaulį rasti kitą kelią – jis skelbia publikacijas moksliniuose žurnaluose.
Tačiau jam nelabai sekėsi. Pamėgino daktaro disertaciją įteikti universiteto profesoriui, tačiau šis nesusidomėjo. Tiesa, atsiuntė 230 frankų kvitą už darbą, tačiau nieko daugiau. Jokių tolimesnių perspektyvų ar darbo pasiūlymų. Netrukus disertacijų rašymo Einšteinas atsisako.
Susirūpinęs sūnaus ateitimi įsikiša tėvas Hermanas Einšteinas ir paprašo profesoriaus, jog šis dar kartą pasvarstytų apie galimybę Albertui suteikti mokytojo diplomą. Prašymas patenkintas.
Galiausiai po ilgų klajonių, 1902 m. būsimasis garsus fizikas šiaip ne taip, pažįstamų dėka, įsidarbina Šveicarijos patentų biure, Berne. Jis pradeda dirbti „trečiosios klasės technikos ekspertu“ su dar dvylika tokias pat pareigas užimančių specialistų. Metinė alga – 3500 frankų už 48 valandas per savaitę.
Specialiosios realiatyvumo teorijos link
Vaizdinis ir kritinis-analitinis mąstymas, būtinas analizuojant prašymus gauti patentą, ugdo pastabumą žmogaus, kuris įprastai mėgsta žvelgti į teorinę dalį. Mokslo darbui Einšteinui lieka tik laisvalaikis vakarais ir savaitgaliais. Tačiau finansinis apsirūpinimas – garantuotas.
1903 m. sausio 6 d. Alberbas Einšteinas veda Milevą Merič. Liudytojai tėra du jų bendri draugai – Konradas Habichtas ir Morisas Solovinas. Vėliau Einšteinas kalbės apie „pareigos jausmą“, paskatinusį žengti šį žingsnį, nors „širdis ir priešinosi“. Žinoma, tą darė ne be tėvo sutikimo.
Alberbas Einšteinas su savo žmona Mileva Merič
©Wikipedia
Maždaug po pusės metų į Berną grįžta jo geras bičiulis fizikas Michaelis Meso ir, Einšteino patartas, pradeda dirbti antrosios klasės ekspertu tame pačiame patentų biure. Kiekvieną dieną juodu įsitraukę į diskusijas, per kurias mūrijami paskutiniai realiatyvumo teorijos akmenys.
Kitų metų pabaigoje Einšteinas kviečiamas dirbti „Annalen der Physik“ žurnalo apžvalginio priedo „Beiblatter zu den Annalen der Physik“ laisvai samdomu darbuotoju. Šiame priede aptariami kituose žurnaluose skelbti fizikos straipsniai. Iš jo dvidešimt trijų priede paskelbtų tekstų dvidešimt vienas pasirodo 1905 m., vadinamaisiais jo „stebuklingaisiais metais“.
Tokį vardą tie metai gauna ne dėl gražiai parašytų recenzijų, o dėl penkių publikacijų serijos, pasirodžiusios pagrindiniame žurnale. Po jų fizika nebebus tokia, kokia buvo iki tol. Galvoje turima ne kas kita, kaip specialioji realiatyvumo teorija.
Kitoje, trečioje šio straipsnių ciklo dalyje aprašysime Alberto Einšteino gyvenimą po specialiosios realiatyvumo teorijos paskelbimo. Pokyčių būta nemažai.