Daugelis žmonių raketą V-2 žino todėl, kad ji glaudžiai siejasi su JAV kosminių tyrimų programos pradžia. Sakoma, jog būtent tokia buvo raketos kūrėjo Wernher von Braun'o svajonė, tačiau nacių karo mašina išradime įžvelgė tik jiems svarbų ginklą. Negana to, Antrojo Pasaulinio karo metais joms gaminti buvo pasitelktas koncentracijos stovykloje „Dora“ įkalintų vergų darbas.
 JAV armijai išlaisvinus „Dora“ lagerį, visos čia rastos V-2 raketos buvo išgabentos iš Vokietijos. Nuotraukoje parodytas JAV poligone vykdomas V-2 raketos bandymas |
|---|
Daugelis žmonių raketą V-2 žino todėl, kad ji glaudžiai siejasi su JAV kosminių tyrimų programos pradžia. Sakoma, jog būtent tokia buvo raketos kūrėjo Wernher von Braun'o svajonė, tačiau nacių karo mašina išradime įžvelgė tik jiems svarbų ginklą. Negana to, Antrojo Pasaulinio karo metais joms gaminti buvo pasitelktas koncentracijos stovykloje „Dora“ įkalintų vergų darbas.
Raketos V-2 kūrimas atitiko esminius tuometinės Vokietijos nacių diktatūros idealus, į kurių tarpą įėjo siekis jėga dominuoti visame pasaulyje ir beribis prievartinio darbo išnaudojimas. Nacistinė karo mašina inžinieriui Wernher von Braun'ui nurodė sukurti karo tikslams tinkamas skysto kuro raketas 1932 metų pabaigoje. Dar po dviejų mėnesių nacių partija atėjo į valdžią.
1936 metais, įsibėgėjus nacistinės Vokietijos karinei ekspansijai, šios valstybės armija ėmėsi vykdyti slaptą programą, kurios tikslas – sukurti tolimojo nuotolio balistines raketas. Darbai buvo vykdomi ties šalies šiaurės rytuose ant Baltijos jūros kranto esančia Peenemünde gyvenviete. Programa itin didelį pagreitį įgavo prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, 1939 metais. Kuriama balistinė raketa pavadinimu A-4 1944 metais buvo pervadinta į V–2. Ją panaudojusi Vokietija tikėjosi laimėti karą
Kaliniai požeminėje „Dora“ gamykloje surinkinėja elektrinius V-2 komponentus
Vergų darbo išnaudojimo raketoms surinkti sistema prasidėjo 1943 metų pabaigoje. Pačių nacių darbo rankų jau tada gerokai stigo, o 1943 metų rugpjūtį, britų Karališkosiom oro pajėgom subombardavus Peenemünde, raketoms surinkti buvo pradėti naudoti vien tik vergai. Apsaugai nuo galimų priešų antpuolių nacių karinė vadovybė įsakė visiems inžinieriams ir juos aptarnaujančiam personalui perkelti darbus po žemės paviršiumi.
Požeminei gamyklai įrengti buvo pasirinkta netoli Nordhausen miesto (Tiuringija, Vokietija) po Kohnstein kalnu esanti kasykla. Tuneliams padidinti buvo atvežti belaisviai iš Buchenwaldo koncentracijos stovyklos. Greta požeminės V–2 gamyklos, pramintos „Mittelwerk“, buvo įkurtas naujas koncentracijos lageris, pavadintas kodiniu pavadinimu „Dora“. Jis vėliau buvo pervadintas į „Mittelbau“. Čia buvo kalinama daugiau kaip 60000 žmonių. Nuo 1943 metų rugpjūčio iki 1945 metų balandžio čia buvo pagaminta apie 6000 V–2 raketų. Kaliniai sunkų darbą dirbo gyvendami skurdžioje aplinkoje, nuolat badaudami ir kęsdami drakonišką diktatūrą, kai už menkiausius nusižengimus buvo baudžiama mirtimi.
 V-2 raketa požeminėje gamykloje |
|---|
1945 metų balandžio ir gegužės mėnesiais daugelis vokiečių inžinierių pasidavė JAV armijai. Mittelbau-Dora koncentracijos stovykla buvo išlaisvinta 1945 metų balandį. Iki to laiko čia buvo nužudyta daugiau kaip 20000 žmonių.
Vergų darbas
Vergovės sistema V-2 raketoms gaminti pirmiausia buvo pritaikyta Peenemünde gamykloje. Tai nebuvo vienintelė vieta, kur buvo engiami kaliniai. 1944 metais naciai prievarta vertė dirbti apie 7,5 milijono žmonių, iš kurių tarpo 60000 dirbo „Dora“ lageryje. Engėjai jiems tinkamų žmonių per daug nesirinkdavo – čia kalėjo Prancūzijos pasipriešinimo nariai, karo belaisviai iš tuometinės Tarybų Sąjungos, kaliniai, kurie buvo tiesiog klasifikuojami kaip „asocialūs“ ir panašiai.
Sąlygos lageryje ir jo padaliniuose buvo baisios. Per šiek tiek daugiau nei 6 mėnesius 10000 kalinių iškasė gamyklai reikiamus tunelius. Kasama buvo primityviais ir gyvybei pavojingais būdais. Viena pamaina miegodavo ledinės drėgmės sklidinuose požemiuose; tuo tarpu kita pamaina kasė arba transportavo sunkiąją įrangą. Geriamo vandens žmonėms tekdavo nedaug; dėl prastų sanitarinių sąlygų plito mirtinos ligos. Vos per šešis mėnesius žuvo arba buvo nužudyta daugiau kaip 6000 belaisvių, todėl lagerio prižiūrėtojai čia įrengė krematoriumą.
Praėjus keliems mėnesiams po pirmosios V-2 užbaigimo 1944 metų pradžioje, kalinių gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo – tiesa, ne dėl nacių geranoriškumo. Kaip tik tuo metu buvo baigtos požeminės statybos, be to, patys naciai suprato, jog turi mažų mažiausiai pristabdyti nors kiek kvalifikuotų darbininkų žudynes. Nusilpę ir segantys kaliniai buvo transportuojami į kitas stovyklas, o užbaigus kalinių barakus „Dora“ mirčių statistika buvo „pagerinta“ iki 955 mirčių per 7 mėnesius (iki 1944 metų lapkričio). Nepaisant to, sąlygos išliko brutalios. Maitinimas buvo palaikomas bado lygmenyje, o už „sabotažą“ buvo baudžiama mirties bausme viešai pakariant.
V-2 surinkimo procesui vadovaujantys nacių inžinieriai
1944 metų lapkritį baisios kančios vėl sugrįžo. Priimant evakuotos iš kitų lagerių žmones „Dora“ buvo greitai perpildyta. Karo veiksmai sutrikdė maisto tiekimą. Pakeitus prižiūrėtojų personalą, iš Aušvico lagerio čia dirbti atvyko nauji karininkai ir kareiviai; žiaurių susidorojimų ir viešų mirties bausmių skaičius kaip mat šoktelėjo į viršų. Tarp 1944 gruodžio pabaigos ir 1945 kovo pabaigos buvo nužudyta 5000 belaisvių. Perpildžius krematoriumą, lavonai buvo deginami atvirame ore. Net kai Vokietijos pralaimėjimas jau buvo neišvengiamas, ginklų gamyba vis dar buvo tęsiama, o kovo pabaigoje SS nurodymu įsakė pradėti masinius kalinių žudymus, per kuriuos nužudyta dar 3000 kalinių. 1945 balandžio 11 dieną JAV armija išlaisvino likusius belaisvius tiek iš „Dora“, tiek iš „dukterinės“ Nordhausen mieste buvusios stovyklos. 1947 metais buvo pradėti čia dirbusių SS kariškių ir „kapos“ (belaisvių, kurie prižiūrėjo kitus belaisvius) teismai. Vienam iš jų buvo skirta mirties bausmė, dar keturiolika buvo nubausti laisvės atėmimu.
Kaltinamieji karo nusikaltimais 1947 metų teisme
Raketos inžinieriai ir jų sąsajos su vergove
Per paskutiniuosius du Antrojo Pasaulinio karo metus vokiečių inžinieriams vis gi pavyko sukurti pirmąją pasaulyje balistinę raketą. Pasibaigus karui, Wernher von Braunas ir jo buvę kolegos bandė atsiriboti nuo prievartinio darbo. Savo atsiminimuose ir duodami interviu jie mielai nupasakodavo savo „puikius techninius pasiekimus“, idealizuodavo darbą Peenemünde lageryje, apibūdindami jį kaip techninės, autonominės ir politinės pakraipos veiklą. Jie nutylėdavo apie žmonių išnaudojimą Peenemünde stovykloje ir tarsi „neprisiminė“ koncentracijos lagerių belaisvių darbo „Dora“ V-2 surinkimo cechuose. Kai tikroji „Dora“ istorija ėmė kilti į viešumą, vokiečių inžinieriai save pasiskelbė „Trečiojo Reicho aukomis“ ir visą kaltę dėl prievartos suvertė nacistinės valstybės lyderiui A. Hitleriu, jo parankiniui H. Himmleriui ir SS.
Tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius istorijai atrado rašytinių įrodymų apie šių mokslininkų ir inžinierių sąsajas su priverstiniu darbu. Pavyzdžiui, susidūręs su darbo jėgos stoka, vyriausias V-2 gamybos inžinierius Arthur Rudolphas 1943 balandžio 12 dieną savo pranešime vadovybei pats rekomendavo, kad Peenemünde vykdomai raketų programai būtų pradėtas naudoti SS lageriuose esančių žmonių darbas. Šis pasiūlymas Rudolphui kilo tada, kai jis vienoje aviacijos gamykloje išvydo praktiškai pritaikytą analogišką vergų darbo sistemą. Pirmieji belaisviai į Peenemünde atvyko tų pačių metų birželio 17 dieną. Didžiosios Britanijos Karališkosioms oro pajėgoms subombardavus gamyklą, techniniu V-2 projekto direktoriumi dirbęs von Braun rugpjūčio 25 dieną surengė personalo pasitarimą, kurio metu pats rekomendavo gaminti raketas po žeme, naudojant belaisvių stovyklos darbo jėgą.
Vieno kalinio piešta iliustracija, kurioje pavaizduoti raketos korpusą nešantys belaisviai
Rudolphas tapo techniniu požeminės V-2 Mittelwerk gamyklos vadovu; jis ir von Braunas pateikė prašymą SS, kad raketoms gaminti jiems būtų atvežta dar daugiau kalinių. Savo užrašuose von Braunas aprašo 1944 metų rugpjūčio 15 dienos kelionę į Buchenwald koncentracijos lagerį, kuriame jis turėjo pasirinkti reikiamus kalėjimo darbininkus ir suorganizuoti jų transportavimą į „Dora“. Peenemünde dirbę inžinieriai V–2 konstrukciją modifikavo taip, kad raketą galėtų surinkti net jokios patirties šioje srityje neturintys asmenys. „Dora“ lageryje Rudolphas ir kiti inžinieriai, buvę atsakingi už V-2 surinkimo spartą ir kokybę, patys tiesiogiai dalyvavo kalinių išnaudojimo procese, korimuose ir patys raportuodavo SS apie potencialius „sabotuotojus“.
Nepaisant kai kurių inžinierių bendrininkavimo nusikalstamuose veiksmuose, JAV jų neįtraukė nei į 1947 metų Nordhausen teisminį procesą, nei į kitus vėliau vykusius Antrojo Pasaulinio karo nusikaltėlių teisminius procesus. Vėliau, von Braunui ir Rudolphui tapus JAV piliečiais, jiems buvo suteikti apdovanojimai už darbus kuriant nešančiąją raketą „Saturn V“, kuri vėliau nugabeno žmogų į Mėnulį. Wernher von Braunas išvengė daugumos kaltinimų dalyvavimu organizuojant vergų darbą, o informacija apie teisminius procesus buvo užslaptinta. Patys inžinieriai buvo saugomi nuo kitų valstybių (tame tarpe ir Vokietijos) bandymų juos įtraukti į panašius procesus.
Nacistinė Vokietija ir SS stengėsi idealizuoti „Dora“ viduje vykstančius procesus. Šiam tikslui buvo kviečiami profesionalūs fotografai, kurie, naudodami moderniausią fototechniką, fotografuodavo gerokai „pagražintus“ konclagerio vaizdus.
„Dora“ ir „Nordhausen“ pavadinimai iš užmaršties buvo prikelti aštuntajame dešimtmetyje, į valdžią atėjus prezidento Karterio administracijai. Nauja valdžia išreiškė susirūpinimą tuo, kad šalyje gyvena nacių karo nusikaltėliai. 1984 metais JAV Teisingumo departamentui pradėjus naują tyrimą, Arthur Rudolphas ir keli kiti tuo metu dar gyvenę V-2 inžinieriai savo noru atsisakė JAV pilietybės ir persikėlė gyventi į Vokietiją. Rudolphas, baimindamasis, kad teismas vienaip ar kitaip atims iš jo pilietybę, tuo pačiu ir pensiją bei deportuos jį iš šalies, pats pasirašė JAV pilietybės atsisakymo raštą.
Surenkama V-2 raketa
1947 metais Vokietijos gyventojai norėjo užmiršti „Dora“. Nordhausen regioną okupavo Sovietų Sąjunga. Jie iš tunelių išsivežė visą įrangą ir dinamitu sugriovė visus įėjimus į jų vidų. Analogiškai JAV, Sovietų Sąjunga pas save „importavo“ vokiečių raketų technikus ir siekė užmaskuoti jų sąsajas su nacizmu. Vietiniai gyventojai taip pat neigė ką nors žinantys apie jų nusikaltimus. Pokario nepritekliaus metais lagerio pastatus gyventojai pamažu išardė statybinėms medžiagoms ir malkoms.
JAV persikėlę vokiečių inžinieriai – dauguma jų – tapo gerbiamais šalies piliečiais ir legendiniais technologiniais herojais. Jie teikė informaciją istorikams, rašantiems apie Peenemünde laikus; istorikams jie buvo autoritetingiausias informacijos šaltinis. Greičiausiai todėl jų knygose būdavo neminimi vergai, propagandos užmaskuotas žiaurumas, arba sudaromas įspūdis, kad V-2 surinkimo projektas buvo grynai SS užmačia. Po „Apollo“ misijų sužibėjimo Braunui ir keliems jo seniems kolegoms buvo suteikti NASA apdovanojimai.
Tačiau naujoji karta pamažu pradėjo atradinėti tiesą apie „Dora“. 1966 metais komunistinėje Rytų Vokietijoje buvo atidarytas oficialus memorialas ir muziejus, o aštuntajame dešimtmetyje netgi buvo sutvarkyta buvusio lagerio aplinka. Žinoma, tokią politiką stipriai įtakojo savi socialistinio bloko mitai, kuriais dažnai būdavo perdedama nacių priešprieša komunizmo „raidai“. Šios idėjos vedini Rytų Vokietijos istorikai stengėsi papildomai diskredituoti JAV, kuo daugiau įpainiodami von Brauną ir jo kolegas į „Dora“ istoriją.
V-2 raketos dalis viename iš požeminių tunelių
Aštuntajame dešimtmetyje ideologinė JAV samprata apie vykstantį Šaltąjį Karą pamažu tapo laisvesnė. Pradėjo kurtis naujas supratimas apie holokaustą. 1979 metais išleisti vieno „Dora“ kalėjusio žmogaus memuarai vėl prie užmirštos temos vėl pritraukė visuomenės dėmesį. JAV Teisingumo departamentas pradėjo jau anksčiau minėtą tyrimą, po kurio Arthur Rudolphas išvyko iš šios šalies. Apie Rudolpho istoriją paskelbus viešai, Mittelbau–Dora tapo nacionaline naujiena. Žurnalistai ir akademinės visuomenės atstovai pradėjo išsamius istorinius tyrimus; kai kurie iš jų rėmėsi Informacijos Laisvės Aktu (Freedom of Information Act), reikalaudami suteikti jiems teisę į slaptuose archyvuose saugomą informaciją. Pasirodžiusios naujos biografijos ir istorijos atskleidė sąsajas tarp V-2 projekto, nacistinės diktatūros, inžinierių, vergų darbo ir JAV kariuomenės. Išlikę gyvi to meto vokiečių inžinieriai ir juos palaikantys istorikai bandė visa tai neigti, tačiau buvo neveiksminga ir tik dar labiau pakurstydavo susidomėjimą šiais dalykais.
Pasibaigus Šaltajam Karui ir susivienijus Vakarų ir Rytų Vokietijai, „Dora“ tapo atvira mokslininkams ir turistams. 1995 metais, minint penkiasdešimtąsias lagerio išlaisvinimo metines, buvo atidarytas naujas įėjimas į „Dora“ memorialą, kuriame atidaryta Mittelwerk tunelių ekspozicija. Visa tai padeda išlikti prisiminimams apie „Dora“, V–2 ir kosminio amžiaus vergovę mūsų atmintyje.
Po karo išlikę kalinių barakų pamatai
Vaizdas V-2 surinkimo ceche
Piešinys, kuriame vaizduojami du kaliniai, nešantys indą su geriamuoju vandeniu
„Dora“ monumentas. Skulptūros autorius Jurgen von Woyski (1964 metai). Skulptūra stovi netoli konclagerio krematoriumo
Parengta pagal:
