Vos tik atsirado naujosios technologijos, žmonija visais įmanomais būdais pradėjo ieškoti kontaktų su protingomis būtybėmis kitose planetose. Anot Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto astrofiziko dr. Vlado Vancevičiaus, būtų nelogiška manyti, kad Visatoje gyvybė egzistuoja tik Žemėje, tačiau ar galime būti tikri, kad siųsdami signalus apie savo egzistavimą, taip sau nepakenksime?
Visata užprogramuota gyvybei
Mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė‘08“ moksleiviams apie gyvybės paieškas kitose planetose pasakojęs astrofizikas įsitikinęs, kad posakis, esą visi mes kadaise buvome žvaigždės danguje, ne iš piršto laužtas. Medžiagos, iš kurių sudarytas mūsų kūnas, iš tiesų kadaise buvo „išspjautos“ sprogstant žvaigždei.
Ne mažiau pagrįstas ir kitas posakis: „Iš dulkės gimęs, dulke pavirsi“. Pasirodo, dulkės kosmose – gyvybės pagrindas. Mat būtent iš jų formuojasi naujos planetos. Kaip bebūtų paradoksalu, tiriant kitų žvaigždžių aplinką, šios palyginti mažos dulkelės pastebimos geriausiai.
Nors Žemėje mes visi jaučiamės esantys labai skirtingi ir nė už ką nenorime pasijusti vieno lopšio vaikais, iš kosmoso Žemė – tik mažytis taškelis apie 400 milijardus žvaigždžių turinčioje galaktikoje. Nuo vieno galaktikos krašto iki kito šviesa sklistų apie 120 tūkst. metų. „Mokslininkai tai jau supranta, politikai – kartais“, – šyptelėjo pašnekovas.
Tačiau gyvybės įvairovė Žemėje – stulbinanti. „Pasižiūrėjus į mūsų planetą iš šalies tikrai nesitiki, kad Žemė turėtų būti kuo nors išskirtinė. Ko gera, taip ir nėra. Visata „užprogramuota“ pagimdyti gyvybę.
Visos vadinamosios konstantos taip suderintos, kad būtų įmanoma biologinės sistemos atsiradimo tikimybė. Todėl daroma prielaida, kad panašaus išsivystymo ar paprastesnės gyvybės formos egzistuoja ir kitose planetose“, – pasakojo V. Vancevičius.
Anot mokslininko, viena iš gyvybės prielaidų yra ta, kad Visatoje visi dangaus kūnai skirtingais greičiais, bet apskritimų orbitomis sukasi. Pavyzdžiui, jei aplink Žemę neskrietų Mėnulis, tokios gyvybės įvairovės planetoje, ko gera, neturėtume.
Tiesa, su Visatos sukimusi susiję ir didžiausi kataklizmai Žemėje. Kai planeta atsiduria tam tikruose Visatos taškuose, kur dangaus kūnų būna tankiau, jie neišvengiamai ima lėkti į planetą.
„Kometų paliktų skylių turime labai daug. Dėl kai kurių iš jų kadaise išnyko dinozaurai ir mamutai, prasidėjo ledynmetis. Jeigu ne jos, šiandien čia turbūt sėdėtų visai kitokio pobūdžio protingos būtybės“, – juokavo pašnekovas.
Tačiau mokslininkas pabrėžė, kad gyvybė visgi stebina savo sugebėjimu išlikti. Jeigu jau ji užsimezgė, sunaikinti jos nebegali jokie kataklizmai – išmirusias rūšis keičia naujos.
Saulė mus „suvalgys“
Kaip bebūtų keista, gyvybė Žemėje atsirado palyginti greitai po mūsų planetos susiformavimo. Todėl yra iškelta hipotezė, kad ji čia galėjo atkeliauti iš kitos, senesnės planetos. Tiesa, 99 proc. „gyvosios masės“ iki šiol sudaro mažyčiai mikroorganizmai. Ši gyvybės forma egzistavo keturis penktadalius viso laiko, skaičiuojamo nuo gyvybės užsimezgimo pradžios.
Saulės užtemimas (DELFI, J.Kupreščenko nuotr.) |
---|
Mikroorganizmams nebaisios jokios sąlygos – nei karštis, nei šaltis, nei radiacija, nei deguonies trūkumas. Jos gyventi gali net rūgštyje. „Į Mėnulį netyčia užvežtos bakterijos Mėnulyje išgyveno šešerius metus. Tiesa, jos ten nesidaugino. Šiaip ar taip tikimybė aptikti mikroorganizmų gali būti visur, kur tik yra bent truputis vandens“, – pasakojo astrofizikas.
Anot mokslininkų, gyvybei tinkamų planetų Visatoje galėtų būti apie 50 mlrd. Kiek iš jų tinkamos žmogui – jau kitas klausimas. Spėjama, kad iki 2010 m. tokių planetų bus atrasta apie kelis šimtus.
Mokslininkai šioje srityje dirba ne tik smalsumo vedami. Esant šiandieniniam Saulės aktyvumui, Žemė patenka į vadinamąją „gyvybės“ zoną, todėl mes klestime. Tačiau maždaug po milijardo metų žmonijai neišvengiamai reikės spręsti klausimą, kur išsikelti. Mat Saulei plečiantis atsidursime pragariško karščio zonoje. Žvaigždė mus tiesiog „suvalgys“.
Be to, Žemei periodiškai iškyla grėsmė susidurti su tokiais dangaus kūnais, kurie mūsų planetą tiesiog sunaikintų. Vienas iš jų – pernai labai arti žemės priartėję asteroidas Fabijus. Anot V. Vancevičiaus, ateityje jis praskries dar arčiau mūsų.
Todėl ieškodami naujų buveinių žmonijai, mokslininkai „dairosi“ ne tik panašaus dydžio planetų (antraip dėl pakitusios traukos jėgos mums būtų sunku prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų), bet ir esančių pakankamai saugioje aplinkoje – prie žvaigždės, kuriai artimiausius milijardus metų negrėstų Saulės likimas bei kuri nebūtų apsupta spiečiaus dangaus „šiukšlių“.
Neįvertiname pavojaus
Dar vienas aspektas, labai dominantis astrofizikus, susijęs su kitų protingų būtybių egzistavimu Visatoje.
Vos tik atsirado galimybė, pradėta klausytis kosmose sklindančių garsų. Ir dabar galingas radijo teleskopas „gaudo“ visus įmanomus kosmoso triukšmus, o speciali kompiuterio programa bando išsiaiškinti, ar juose nėra racionalaus grūdo, kurį galėjo užkoduoti protingos būtybės. Beje, prisijunti prie šios programos gali visų kompiuterių savininkai.
Kol kas nieko įdomaus aptikti nepavyko. Visi surinkti signalai, išskyrus vieną, kurio taip ir nepavyko paaiškinti, priskirti prie natūralaus kosmoso triukšmo.
7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į Kosmosą pradėtos siųsti ir užkoduotos žinutės apie mūsų egzistavimą Žemėje. Tuo tarpu televizijos signalai per Visatą sklinda ir be mūsų žinios. Anot V. Vancevičiaus, jų dėka apie mus visi norintys galėtų sužinoti net už 80 šviesmečių (per 9 mlrd. km).
„Pastaruoju metu prabilta apie tai, kad siųsti signalus į kosmosą reikėtų uždrausti. Tai gana neatsakingas žingsnis – rėkti, kad mes esame, nors nežinome, kam šią žinią siunčiame. Mes juk negalime prognozuoti, koks būtų kontaktas su kitų civilizacijų būtybėmis.
Fantastiniuose romanuose jis dažniausiai aprašomas labai pesimistiškai. Iš tiesų – Žemės paviršius dosnus įvairiomis iškasenomis, todėl suinteresuotųjų gali atsirasti“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakė mokslininkas.
Kodėl niekas neatsišaukė?
Kodėl iki šiol niekas neatsišaukė? Anot V. Vancevičiaus, yra daugybė versijų. Gal mūsų aparatūra skleidžia signalus neteisingu dažniu, gal ne ta kryptimi, o gal apskritai kitoms būtybėms nepatinka elektromagnetinės bangos ir jos bendrauja, pavyzdžiui, ultragarso ar kitokių bangų, kurių mums nepavyko nustatyti, pagalba.
O gal dar nepasiekėme matematikos aukštumų ir tiesiog nesugebame atpažinti racionalaus grūdo kosmoso triukšme?
„Negalima atmesti ir tokios tikimybės, kad jų dar arba jau nėra. Mums, tarkime, dar pavyko nesusinaikinti, tačiau ar ilgam? – teigė mokslininkas. – Šiaip ar taip, kad įvyktų kontaktas, nepakanka, kad kitoje planetoje gyventų mikroorganizmai ar kokie nors delfinai. Reikia technologinės civilizacijos. O tikimybė, kad planetoje susidarys sąlygos gyvybei – vienas iš dešimties. Tikimybė, kad išsivystys civilizacija, gali būti ir vienas iš milijono“.