Kiborgai tarp mūsų

Mašinai išmokus jausti, kas nuspręs, kas yra žmogus? (klausimas Kanų festivalio filmo reklamoje).

Žodis kiborgas beveik visiems asocijuojasi su fantastika – ne vienas prisimena Terminatorių. Tačiau dabartinio Kalifornijos valstijos (JAV) gubernatoriaus suvaidintas herojus nėra tikras kiborgas, o kiborgai – jau ne fantastika.

Mašinos sandrauga su organizmu

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje terminas kiborgas oficialiai buvo apibūdintas kaip išoriškai išplėstas organizuotas kompleksas, nesąmoningai veikiantis kaip vidinė homeostatinė sistema. Trumpiau – mašinos ir gyvo organizmo sandrauga. Terminatoriui tinkamesnis terminas androidas, nes jo sintetinė oda yra maskuojantis apvalkalas, nesujungtas į vientisą gyvąjį organizmą. Žmogumi nusprendęs tapti androidas iš filmo Dviejų šimtmečių žmogus (Bicentennial Man) tampa tikru kiborgu, o vėliau ir žmogumi.

Daugelis tikriausiai nustebs sužinoję, jog mūsų planetoje gyvena šimtai tūkstančių ar net milijonų kiborgų. Daugelis jų užsimaskavę ne prasčiau, nei žmonijai nieko gero nelinkintys „cilonai“ iš serialo Kreiseris „Galaktika“ (Battlestar Galactica). Dauguma dabartinių kiborgų – tai asmenys, kurių natūralios organizmo dalys nustojo geria funkcionuoti ir jas teko keisti sintetiniais pakaitalais. Reikia pripažinti, kad laimėjimai vis dar gana kuklūs.

Atsarginės kūno dalys

Tačiau sintetiniai pakaitalai ir priedai daugeliui žmonių padeda gyventi beveik normalų gyvenimą. Puikiausias dirbtinių organų pavyzdys – elektroniniai klausos įrenginiai (cochlear implant). Kitaip nei įprasti klausos aparatai, stiprinantys garsą, implantai patys gaudo garso signalus, juos verčia elektros signalais ir elektrodais tiesiogiai dirgina klausos nervus. Jie implantuoti (taip ir norisi rašyti įdiegti) šimtams tūkstančių žmonių, neretai vos kelerių metų sulaukusiems iš prigimties kurtiems vaikams. Tiesa, 24 elektrodų (žmogaus ausis turi apie16 tūkst. plaukelių, generuojančių garsą) klausos aparato garsą Didžiosios Britanijos parlamentaras apibūdino kaip laringitu sergančio užkimusio daleko (daktaras Kas – Doctor Who) balsą.

Dirbtinės kojos bėgikui

Dirbtinės galūnės – labiau pastebimas žmogaus kūno pokytis. Dabartinių biomechaninių protezų žnyplės gali sugriebti daiktą ir jį sukti aplink ašį, valdant protezą kaip įprastą ranką. Eksperimentiniai protezai, tokie kaip „Proto 1“ ar „Vanderbilt Arm“, jau turi ir penkis lanksčius pirštus. Kojų protezai – dar sėkmingesni. Praėjusiais metais profesorius P. Brüggemannas nustatė, kad abiejų kojų neturintis atletas Oscaras Pistorius sunaudoja iki 25 proc. mažiau energijos, nei kiti penki sveiki atletai, kartu bėgantys 400 metrų distanciją. Nors O. Pistoriaus fiziniai pajėgumai panašūs į kitų atletų, tačiau gepardo kojomis pramintas protezas spyruokliuoja beveik tris kartus smarkiau už žmogaus sausgysles. Tarptautinė federacija nusprendė atmesti O. Pistoriaus paraišką dalyvauti šių metų vasaros olimpiadoje, teigdama, kad dirbtinės galūnės sportininkui suteikia pranašumo.

Kūnas gali veikti kitaip

Technika nebūtinai turi keisti organus – ji gali padėti jiems funkcionuoti, išplėsti jų galimybes ar net funkcijas. Vienas labiausiai paplitusių pagalbinių prietaisų – širdies ritmo stimuliatorius, tačiau yra ir siurblių, padedančių nusilpusiai širdžiai pumpuoti kraują. Kanadoje dirbtinė širdis buvo implantuota 15 metų mergaitei, tikintis, kad ji išgyvens, kol bus rastas tinkamas donoras. Tačiau 146 nepertraukiamo įrenginio darbo dienų pakako pasveikti biologinei mergaitės širdžiai ir Berlin Heart vardu pramintą įrenginį buvo galima pašalinti. Stimuliatoriai sukurti ir smegenų veiklai valdyti (brain pacemaker), jie gali padėti epilepsija ir depresija sergantiems žmonėms.

Ausys vietoj akių

Pasitelkus techniką ir žmogaus organizmo lankstumą, vienus organus galima išmokyti atlikti kitų funkcijas. Pavyzdžiui, regėjimą galima pakeisti klausa, pasitelkus specialų garso radarą. „The vOICe“ akiniai (tokius turėjo aklas „Enterprise“ erdvėlaivio įgulos narys) skenuoja aplinką nuo 1 iki 4 kartų per sekundę ir apžvelgia erdvę 60–150 laipsnių kampu. Radaro signalas verčiamas stereogarsu, o šis perduodamas į ausines. Anot „The vOICe“ autorių, sistema gali sugeneruoti apie 1000–4000 garsinių taškų (voicels) vaizdo matricą. Pacientui išmokus matyti ausimis, garsai pradedami suvokti kaip šviesa. Kitaip nei dirbtinė akis, kurios darbui į paciento smegenis reikia implantuoti dešimtis ar šimtus elektrodų, šiuos akinius galima bet kada nusiimti.

Karas ir pramogos

Kiborgais domisi ne tik medicinos, bet ir karo pramonė. Tiesa, į viešumą patenka tik pasenusių projektų informacijos nuotrupos. Viena jų – kario egzoskeleto projektas, leidžiantis nešti dešimtis kilogramų amunicijos (BLEEX – Berkeley Lower Extremity Exoskeleton).

Kiborgas nebūtinai turi būti žmogus. 2006 metais į viešumą pateko JAV gynybos tyrimų agentūros planai kare panaudoti ryklius su nerviniais implantais, leidžiančiais valdyti gyvūnus nuotoliniu būdu. Žinant tai, kad rykliai, kitaip nei žmonės, gali jausti elektros impulsus, gyvūnus galima išmokyti sekti povandeninius laivus, ieškoti minų, kabelių ir kitų objektų. Šnipinėjimui, dujų ar sprogmenų paieškai ketinama pasitelkti ir vabzdžius, valdomus per MEMS lustus.

Mes įpratę kompiuterius valdyti pele ir klaviatūra, tačiau vis daugiau mokslininkų yra nusiteikę jų atsisakyti. Vis dažniau pasirodo informacija apie vienokius ar kitokius tiesioginės smegenų ir kompiuterio sąsajos (Brain-Computer interface – BCI) projektus. Pavyzdžiui, Floridos universitete pavyko užauginti ir sujungti 25 tūkstančių žiurkės smegenų neuronų tinklą ir išmokyti valdyti F-22 naikintuvo simuliatoriaus aukščio ir posūkio vairus. 2003 metais pristatytas „BrainGate“ implantas fiksuoja maždaug 100 elektrodų signalus ir gali aptikti rankos judesius. „Anot Cyberkinetics“ kompanijos, visiškai paralyžiuotas pacientas, padedamas „BrainGate“, gali skaityti el. paštą ir naršyti internete. Savo svetainėje jau rašėme apie pirmąsias neinvazines kompiuterių sąsajas (pavyzdžiui, „Project Epoc“), analizuojančias galvos paviršiaus smegenų signalus.

Vašingtono universitete sukurtas kontaktinis lęšis tikriausiai domina ir karo, ir pramogų pramonę. Mokslininkai lęšyje sumontavo mikroskopinius puslaidininkių elementus, leidžiančius sukurti fantastiniams filmams įprastą robotų regą, prie matomo aplinkos vaizdo pridėjus papildomos informacijos. Nors lęšis kol kas neveikia, tačiau svarbiausias tikslas jau pasiektas – pavyko sukurti priemones, nedirginančias akies. Tokie lęšiai praverstų ir lėktuvo pilotui, ir nuobodžiaujančiam keleiviui, užsimaniusiam pažiūrėti filmą.

Kiberetika

Galima beveik užtikrintai teigti, kad įvairaus pobūdžio kibernetiniai implantai ar pagalbinės priemonės bus naudojami vis dažniau ir taps masinėmis prekėmis. 1998 metais Didžiosios Britanijos mokslininko Kevino Warwicko pradėtas Kiborgo projektas (Project Cyborg) – puikus to pavyzdys. Iš pradžių mokslininkas sau implantavo paprastą RFID siųstuvą, kurį naudojo namų technikai valdyti, o 2002 metais jo rankoje atsirado sudėtingas lustas, valdantis apie 100 elektrodų. K. Warwickas sugebėjo internetu valdyti roboto ranką, esančią Kolumbijos universitete Niujorke. Plėsdamas eksperimentą, K. Warwickas įrengė panašų lustą savo žmonai, norėdamas pademonstruoti techlepatijos (technologinės telepatijos) galimybes.

Nereikėtų stebėtis, kad vis dažniau kalbama apie etikos klausimus. Juos derėtų išspręsti anksčiau, nei poliklinikoje bus galima užsisakyti sintetinį kūną vietoj jau susidėvėjusio. Ar biologinį kūną pakeitęs sintetiniu žmogus liks žmogumi?

Praėjusių metų kovo mėnesį Pietų Korėja paskelbė kurianti Robotų etikos chartiją, kuri turėtų nusakyti robotų kūrimą, gamybą ir panaudojimą. Analogiško dokumento reikėtų ir kiborgų kūrėjams, antraip karo tarp tikrų žmonių ir sintetikų greičiausiai neišvengsime.