Vyriausybei pritarus siūlymui ES lėšomis subsidijuoti plačiajuosčio ryšio interneto įrengimą ir vienerių metų abonentinį mokestį nepakankamai lėšų turintiems gyventojams, jau kitą savaitę Susisiekimo ministerija turėtų pateikti šios schemos veikimą numatančius principus. Ministerijos atstovai kol kas nepateikia preliminarių pasiūlymų, tačiau užsimenama apie tai, kad gyventojai bus dotuojami atsižvelgiant ne į gyvenamąją vietą, o į pajamas.
Susisiekimo ministerijos Elektroninių ryšių skyriaus vedėjas Saulius Štarolis DELFI teigia, kad posėdis šiuo klausimu vyks penktadienį, o ministerija jau sulaukia daugybės besidominčių gyventojų skambučių. Jis pripažįsta, kad preliminarų subsidijų sistemą numatantį dokumentą ministerija dar tik ruošia, tačiau pagal tai, kaip šią užduotį suformulavo Vyriausybė, planuojama internetui nepakankamai lėšų turinčius gyventojus subsidijuoti neatsižvelgiant į gyvenamąją vietą (t. y. miestus ar kaimus bei vienkiemius), o dotuojamas turėtų būti ryšio įrengimas vartotojo namuose (t. y. modemas ir pan.), o ne linijos atvedimas iki namų, vadinamoji „paskutinė mylia“.
Susisiekimo ministerija taip pat pateiks ir subsidijuojamą ryšį teiksiančių privačių operatorių atrankos kriterijus – jie turėtų būti susiję su bendrovės techninėmis galimybėmis ir patirtimi teikiant paslaugas. Pačių kompiuterių subsidijavimas pagal šią programą nenumatomas, nors Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje jau 2009 m. interneto prieigą turinčių namų ūkių buvo kiek daugiau nei kompiuterių savininkų – anot statistikų, tai lėmė ne tik atpigęs internetas, bet ir sparti mobiliojo interneto ir telefonų plėtra. Pavyzdžiui, dar 2005 m. Lietuvoje kompiuterius turinčių namų ūkių buvo dvigubai daugiau nei tų, kurie turėjo interneto prieigą.
„Operatoriai ryšį vartotojo namuose gali ir įrengti nemokamai ar už, pvz., 50 Lt. Esame suskaičiavę ir interneto įrengimo vidutinę kainą Lietuvoje – apie 195 Lt.
Tačiau tai nėra vadinamieji statybos darbai, „paskutinė mylia“. Jei operatoriui tai ekonomiškai naudinga, jis juos atlieka nemokamai, tačiau esame sulaukę ir skambučių iš kaimo, kuomet už ryšio atvedimą prašomos ir dešimtys tūkstančių litų. Kai kuriais atvejais operatoriai su atokiau gyvenančiais interneto norinčiais gyventojais susitaria išlaidas pasidalinti, būna įvairių schemų. Tačiau paskutinės mylios pagal dabartinius pasiūlymus subsidijuoti neketinama“, – komentuoja S. Štarolis.
Tačiau, pašnekovo teigimu, ilgainiui „paskutinės mylios“ problema ir galimybė kiekviename Lietuvos kampelyje turėti plačiajuostį internetą turėtų išsispręsti, pirmiausia – mobiliojo interneto dėka. S. Štarolis primena, kad 2012 m. Lietuvoje „išjungus“ analoginę antžeminę televiziją, atsilaisvinę dažniai galės būti naudojami belaidžio interneto ryšiui.
Galimybių išplėsti ryšio infrastruktūrą iki atokesnių gyvenviečių, vienkiemių ar ūkių turi ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), 2009 m. gavusi Europos Komisijos rekomendaciją plačiajuosčio interneto plėtrai regionuose pagal Kaimo plėtros programą numatytus 17 mln. Lt derinti su magistralinį šviesolaidžių tinklą po kaimiškas vietoves plėtojančiais „Rain“ ir „Rain-2“ projektais. Tam ŽŪM atlieka galimybių studiją ir aiškinasi ne tik prie interneto prisijungti negalinčias atokias Lietuvos vietoves, bet ir tai, ar šios lėšos galėtų būti panaudotos „paskutinės mylios“ infrastruktūrai įrengti, teigia ministerijos Žemės ūkio informacinių sistemų skyriaus vedėjas Nerijus Gudelis.
„Vis dėlto „paskutinė mylia“ yra verslo subjektų reikalas, magistralinius tinklus sėkmingai su ES pagalba plėtoja „Rain“ projektas, teikėjams sukuriamos tikrai palankios sąlygos ateiti į mažiau patrauklius regionus. Studijoje analizuosim galimybes, kaip paskatinti verslą diegti infrastruktūrą iki pat namų, tačiau mūsų, kaip ir „Rain“, prioritetas yra magistralinis tinklas“, – teigia N. Gudelis.
Naudojasi 30 operatorių
„Rain“ projektus kuruojančios VšĮ „Plačiajuostis internetas“ technologijų ir plėtros tarnybos vyriausiasis specialistas Vytautas Tvaronavičius DELFI sako, kad „Rain“ plačiajuosčio tinklo infrastruktūra naudojasi 30 iš maždaug 110-ies Lietuvos interneto teikėjų, galinčių prie šio tinklo prijungti savo laidinio, šviesolaidinio ar mobiliojo interneto infrastruktūrą. Pasak V. Tvaronavičiaus, šiuo metu apie 86 proc. Lietuvos gyventojų turi galimybę naudotis plačiajuosčiu internetu, o iki 2013 m. kovo šis skaičius turėtų užaugti iki 98 proc.
„Tačiau tikrai buvo ir bus tokių atvejų, kuomet, pvz., mes atvedame tinklą iki ryšio bokšto ar kitos stoties, o joje dar nėra „paskutinės mylios“ iki kiekvienų namų. Į minėtus 86 ar 98 proc. mes įskaičiuojame, kad „paskutinę mylią“ galima nesunkiai įvesti arba kad anksčiau ar vėliau ši infrastruktūra atsiras. Natūralu, kad operatoriams ne visada apsimoka statyti liniją iki kiekvieno galutinio vartotojo, ypač jei jis gyvena atokiau nuo ryšio centrų, o aplink nėra kitų klientų“, – komentuoja V. Tvaronavičius. Tačiau jis teigia tokiais atvejais suprantantis ryšio teikėjus.
Didžiausia šalies interneto bendrovė TEO taip pat pripažįsta, kad nors „Rain“ tinklas ir pačių operatorių investicijos regionuose didina gyventojų galybes naudotis plačiajuosčiu internetu, sustiprinti ar nutiesti ryšio linijas iki kiekvienų atokesnių namų ne visuomet įmanoma.
„Labiau nutolusius vartotojus pasiekti vien komerciniais pagrindais yra labai sunku, tokiais atvejais būtų reikalinga valstybės pagalba“, – sako TEO Korporatyvinės komunikacijos skyriaus Informacijos sektoriaus vadovas Darius Džiaugys. Pasak jo, bendrovė pati nutiesia ryšio tinklą į augančius, perspektyvius rajonus, pavyzdžiui, naujus namų kvartalus šalia miestų. Kai kuriais atvejais TEO siūlo atokiau gyvenantiems klientams dalintis su tinklo plėtra susijusiomis išlaidomis, tačiau pasiekti kiekvieną norintį klientą kartais neapsimoka nei bendrovei, nei pačiam vartotojui.
Kaime vartotojų mažiau
Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. interneto prieigą namuose turėjo 54,9 proc. namų ūkių (62,2 proc. mieste ir 40,7 proc. kaime). Interneto prieigą turėjo 23,3 proc. namų ūkių, kurių pajamos iki 1000 Lt, 48,2 proc. namų ūkių, kurių pajamos yra nuo 1000 iki 1400 Lt, ir 95,6 proc. namų ūkių, kurių pajamos nuo 3000 Lt ir daugiau.