Informacinės sklaidos eroje priklausomybė nuo interneto ar kompiuterinių žaidimų prieš kelis metus atrodė, kaip paprastas saiko neturėjimas – visai kaip tai nutinka su šokoladu ar sūrainiais. Vis dėl to, bėgant laikui, daugelis ne juokais sunerino. Šiame straipsnyje pateiksime keletą kurioziškų ar net žiaurių atsitikimų.
Kiekvienas žinome, ką reiškia būti priklausomam. Kalbu, žinoma, ne apie priklausomybę nuo savo viršininko ar neduok, Dieve, alkoholio bei narkotikų. Šio laikmečio skiriamasis bruožas – vis labiau auganti „egzotiškesnių“ priklausomybių gausa. Informacinės sklaidos eroje priklausomybė nuo interneto ar kompiuterinių žaidimų prieš kelis metus atrodė, kaip paprastas saiko neturėjimas – visai kaip tai nutinka su šokoladu ar sūrainiais. Vis dėl to, bėgant laikui, o žiniasklaidoje, mirgant įvairiems pranešimams, apie paauglius žudančius savo tėvus ar draugus, o teismo salėse iš kaltinamųjų skambant argumentams, kuriuose linksniuojami populiariausi kompiuterinių žaidimų pavadinimai, daugelis ne juokais sunerimo. Nors priklausomybė nuo interneto nėra įtraukta nei į vieną kompetentingą priklausomybių klasifikacijos sistemą, tai pamažu ima tapati skaudžia ir opia problema daugeliui pasaulio šalių. Šiame straipsnyje pateiksime keletą kurioziškų ar net žiaurių atsitikimų, kuriuos peržvelgęs skaitytojas turėtų dar kartą susimąstyti apie informacinę visuomenę ir joje vykstančius virtualėjimo bei kompiuterizacijos reiškinius, jų įtaką gyvenimo būdui, sveikatai ar net gyvybei.
JAV
Dažnas lietuvis, kaip ir kiekvienas Europos gyventojas, turi susidaręs aibę daugiau ar mažiau teisingų stereotipų apie Jungtines Amerikos Valstijas ir šios valstybės kultūrą. Greitas maistas, paplitusi antsvorio problema, aukščiausio lygio tolerancija ir liberalumas dažnai yra tai iš ko atpažįstame šią valstybę. Tačiau neobjektyvų „svajonių šalies“ įvaizdį greitu metu tikriausiai papildys ir „vaikų-žudikų“ motyvas. Nors Vakarų Europoje depresuojančių mokinių nusikaltimai taip pat yra problema, tačiau būtent JAV yra užfiksuota bene daugiausiai kompiuterinių žaidimų apsėstų paauglių nusižengimų. Vienas iš žiauriausių – tai septyniolikmečio Danielio Petriko (Daniel Petric) žmogžudystė, kurią jaunuolis įvykdė praeitų metų vasarą.
Danielis buvo priklausomas nuo bene populiariausios pirmojo asmens šaudyklės „Halo 3“. Į šį žaidimą vaikinas įniko lyg į tikrų tikriausius narkotikus ir žaisdavo jį net 18 valandų per parą. Sunerimę septyniolikmečio sveikata, tėvai uždraudė jam sėdėti prie kompiuterio, tačiau tai nesutrukdė vaikinui slapta nusipirkti kitą žaidimo kopiją. Tai pamatęs tėvas atėmė iš sūnaus pakuotę ir užrakino ją seife, kuriame saugojo legaliai turimą ir savigynai skirtą 9 mm pistoletą.
Praėjus kelioms dienoms, Danielis surado raktus nuo seifo ir priėjęs prie abiejų tėvų paprašė, kad jie užsimerktų, kadangi jis turįs jiems staigmeną. Tėvai, kaip galima numanyti, tikėjosi kažko mielo, tačiau vietoje saldainio ar bučinio vaikinas savo mamą „nustebino“ kontroliniu šūviu į galvą. Po tokio žiauraus akto sūnus tėvui pasakė: „Štai tavo ginklas, tėti. Pasiimk.“
Teismo proceso metu vaikino sesuo paliudijo, kad jis tapo priklausomas nuo žaidimų po traumos patirtos čiuožinėjant snieglente ir jos komplikacijos – rimtos infekcijos. Prokuroro apklaustas vaikinas taip ir negalėjo tiksliai įvardyti kodėl jis įvykdė šį žiaurų nusikaltimą. Nors teismo metu buvo svarstoma vaikiną uždaryti į kalėjimą visam gyvenimui, teisėjas atsižvelgęs ir maniakišką priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų nuteisė jaunuolį 23-jiems metams. Tikėkimės Danielis neturi priėjimo prie kompiuterio.
Rumunija
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau ir Rumunijoje neperseninusiai įvyko šis tas žiauraus. Scenarijus iš dalies panašus – realaus gyvenimo neturintis paauglys įvykdo kraupią savo motinos žmogžudystę. Tačiau aplinkybės šiek tiek kitokios ir ne juokais skatinančios susimąstyti apie internetinių žaidimų žalą.
Praeitą mėnesį užsienio spaudoje pasirodė pranešimai, kuriuose rašoma apie 15-metį paagulį Ionutą Silviu (Ionut Silviu Savin), kuris mirtinai subadė savo motiną peiliu dėl to, kad pastaroji nesumokėjo interneto sąskaitos. Tai moteris padarė ne dėl aplaidumo, tačiau siekdama atitraukti savo sūnų nuo kompiuterio, kuris ištisas dienas leisdavo žaisdamas gerai žinomą „Counter-Strike“ tinklinę šaudyklę.
Didžiausią nuostabą ir pašiurpimą daugeliui sukėlė faktas, kad septyniolika kartų savo motinai peiliu dūręs jaunuolis, po incidento susirinko visus namie rastus pinigus ir lyg niekur nieko išrūko „pliekti“ mėgstamo žaidimo į netoliese buvusią interneto kavinę. Po keturių valandų, savo liguistą potraukį žaidimui patenkinęs paauglys, pats prisistatė policijai.
Negyvos moters kūną rado po darbo grįžęs jos vyras ir tučtuojau paskambino teisėsaugos pareigūnams. Tačiau kaip tik tuo metu į nuovadą atėjęs Ionutas išrėžė: „Jūs tikriausiai manęs ieškote.“
Šiuo metu vis dar vyksta bylos nagrinėjimas, o nepilnamečiui gresia 12 metų kalėjimo. Teismo ekspertizę atliekanti psichiatrė žiniasklaidai minėjo, kad berniukas gali būti pripažintas nepakaltinamu dėl galimai jį kamuojančios psichinės ligos.
Pietų Korėja
Jei jūsų, kaip visko mačiusių ir dar daugiau visko skaičiusių internautų jau nebešiurpina istorijos apie psichologinių problemų turinčius ar emocijų kontrolę praradusius paauglius su ginklais, tikrai neliksite abejingi panašių problemų turintiems tėvams. Prieš kelias dienas „CNN“ naujienų kanalo eteryje, o dar užvakar ir lietuviškoje internetinėje erdvėje pasklido žinia apie internetinio žaidimo apsėstą korėjiečių porą, kuri buvo apkaltinta numarinusi savo kūdikį. Tuo metu, kai jų naujagimis antisanitarinėmis sąlygomis alko namie, jie rūpinosi virtualiu vaiku viename Korėjietiškame vaidmenų žaidime. Telegraph.co.uk duomenimis 41-erius metus skaičiuojantis Kim Yoo-chul ir jo 25 metų draugė Choi Mi-sun savo trijų mėnesių dukrą maitino tik kas 12 valandų, kai grįždavo namo iš netoliese esančios interneto kavinės, kurioje ir žaidė žaidimą „Prius Online“, kuriame augino virtualų savo vaiką.
Seulo priemiestyje gyvenanti ir niekur nedirbanti pora savo tikrąjį vaiką paliko likimo valiai ir iškeitė šeimyniško gyvenimo malonumus bei negandas į internetinį vaidmenų žaidimą, kuris siūlo žaidėjams pasiekus tam tikrą lygį susilaukti ir savo veikėjo palikuonių. Kol žaidimų maniją turinti pora rūpinosi virtualiąja Anima, jų tikroji dukrelė, kaip vėliau parodė teismo ekspertizės metu atliktas skrodimas, iš bado nusilpo ir galiausiai mirė.
„Atrodo, ši pora prarado norą gyventi normalų gyvenimą, nes jie neturėjo darbų, susilaukė neišnešioto kūdikio. Norėdami pabėgti nuo tikrovės, jie atsidavė internetiniam žaidimui ir virtualaus vaiko priežiūrai, o jų tikrasis kūdikis mirė“, – vietos žiniasklaidai teigė policijos pareigūnas Chung Jin-won, penktadienį suėmęs į policiją paskambinusius sutuoktinius.
Japonija
Nuo Korėjos neatsilieka ir Japonija, kurioje praeitų metų gruodžio mėnesį įvyko labai prieštaringai vertinamas, nors ir aukų nepareikalavęs nuotykis. Šioje technologiškai itin pažangioje šalyje, vienas pilietis oficialiai susituokė su populiaraus „anime“ žaidimo heroje. Biurokratiniu bei teisiniu aspektu prasmės neturinčią jungtuvių ceremoniją, vyras, prisistatantis SAL9000 slapyvardžiu, tiesiogiai transliavo per japonišką „YouTube“, o po „vestuvių“ netgi vyko į medaus mėnesį. „Love Plus“ žaidime su savo būsima „žmona“ Nene Anegasaki susipažinęs vyriškis, neslepia, kad yra „otaku“. Japonijos šnekamojoje kalboje šis žodis apibūdina nuo vaizdo žaidimų, kompiuterių ir fantastinių pasaulių priklausomą žmogų taip pat jaučiantį aistrą ir japonų pieštai animacijai bei komiksams dar žinomiems „anime“ pavadinimu.
Vyriškis sakosi esąs labai laimingas, kad surado savo gyvenimo meilę ir viename interviu netgi apsidžiaugė, kad naujoji „Love Plus“ žaidimo versija palaikys balso atpažinimo funkciją ir jis galės pasikalbėti ir netgi pažaisti su savo žmonele. Ar gi neromantiška?
Vietoje išvadų
Kad ir kaip dažnam lietuviui tai atrodytų keista ar netikra, tačiau priklausomybė nuo interneto, kompiuterių bei vaizdo žaidimų – tai ne vakarietiško išlepimo ar tingumo rezultatas. Internete taip pat pasigrista ir konspiracinių teorijų esą daugelis tokių pranešimų yra tik „antireklaminio“ pobūdžio komercija, kuri dažnai būna laužta iš piršto ir brukama eiliniam vartotojui, siekiant išpopuliarinti tam tikrą vaizdo žaidimą. Iš dalies būtų galima sutikti ir su tokia pozicija, tačiau pažvelgus į šią problemą kitu aspektu, imi dar kartą susimąstyti, ar tikrai priklausomybė nuo interneto ir žaidimų yra tik iliuzija? Kol mokslininkai bei įvairių sričių specialistai vis dar tebeieško tiesos, linkiu vyresniesiems mūsų skaitytojams susirūpinti savo jaunėlių brolių ar atžalų saugumu. Internetas pilnas įvairaus pobūdžio prevencinių priemonių – pradedant specialia programine įranga, baigiant patarimų vadovais. Ir nors šventai tikiu, kad panašių problemų Lietuvai pavyks išvengti, taip pat manau, kad papildoma „atsarga“ gėdos, kaip ir papildomų rūpesčių, tikrai nesukels.
