Apžvalgoje linksmai išdėstomas kritiškas požiūris į langinę programų sąsają (vartotojo sąsają). Autorius remiasi informacija rasta internete bei savo patirtimi.
Turinys
I dalis:
Apie ką kalbėsime?
Kodėl ji nepatogi?
Juk tai palengvina vartotojo darbą…
Galima rasti visokių įdomių dalykų…
Bet gi būtent langų sistema leidžia lygiagrečiai dirbti su keliomis užduotimis ?
O kaip dėl tokių patogių dalykų kaip „point&click“ (parodyk ir nuspausk) ir „drag&drop“ (nešk ir numesk) ?
II dalis:
Bet juk dažniausiai informacija pateikiama piktogramomis…
Argi „Norton Commander“ ir panašios programos nėra langai?
Bet juk langų sistemos yra ir klesti…
Gerai, bet negi dirbti vien komandinėje eilutėje?
Tai kaip padaryti komandinę eilutę patogią?
Tai viską dabar reiktų daryti iš komandinės eilutės? Netgi…
III dalis:
O jei reikia prieš akis turėti du dokumentus ? Ir net skirtingose programose?
Bet viską galima daryti langų sistemoje, tai kodėl jos atsisakyti?
Ar yra kokių nors esminių skirtumų?
Bet dauguma vartotojų visgi dirba ne su atominiais reaktoriais!
Tai kaip, langų sistemos turės išnykti?
Informacijos šaltiniai
Visą referatą („MS Word“ dokumentas) galite atsisiųsti suglaudintą iš archyvo.
Bet juk dažniausiai informacija pateikiama piktogramomis…
Pavyzdžiui, kelio ženklai, rodyklės? Taip daroma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, informacija turi greitai pasiekti vairuotoją – jam nėra laiko skaityti raidžių. Vairuotojas gali būti užsienietis, nežinantis vietinės kalbos – faktiškai beraštis. Galiausiai, niekada nebūna daug rodyklių ar ženklų vienoje vietoje. Bet nė viena iš tų sąlygų netinka kompiuteriui.
Galų gale, „nurodyti ir paspausti“, taip pat ir „tempti ir numesti“ galimi ir be langų. „Point&click“ realizuotas dar „Norton Commander“ ir „Norton Utilities“, o taipogi visose programose, naudojančiose pelę kaip pagrindinį įvedimo įrenginį, žymiai anksčiau nei atsirado langų sistemos. Štai ir „drag&drop“ iš vienos užduoties (naudojančios visą ekraną) į kitą, nepametant „nešamo“ objekto, galima naudoti tik tada, kai yra kur „numesti“ (tarkim į dokumento lauką) arba jei galima greitai perjunginėti užduotis.
Argi „Norton Commander“ ir panašios programos nėra langai ?
Na, jei kiekvieną krentantį ar išplaukiantį meniu laikysime langu, tai daugelis programų savyje turės integruotą langų apvalkalą. „TurboVision“ tipo bibliotekos leidžia programuotojui rašyti programas kaip ir tekstiniai, taip ir grafiniai sąsajai, tačiau kuo labiau „languota“ darosi sistema, tuo lėtesnė ir reiklesnė resursams gaunasi programa.
Sunku būtų įvardinti programą, kuri atstatytų ekrano turinį po savęs arba po kitos „langinės“ programos. Daug efektyviau, nei langai, yra ekrano paskirstymas kadrais (frames). Dviejų kadrų pavyzdys – „Norton Commander“. Nejudantys meniu taip pat yra kadrai. Kadrai taipogi dažnai naudojami langų sąsajoje – kadrų naudojimas vietoj langų programą daro patogesnę ir efektyvesnę.
O štai pelę galima laikyti vienu nepatogiausių įrenginių. Jos nepatogumas – praslydimas. Varinėdamas pelę po stalą, esu įsitikinęs, kad ją pastūmiau, bet žymeklis ekrane vos pajudėjo ar net visai liko vietoje. Jei apsukau pelę, tai žymeklio judėjimo kryptis visiškai nesutaps su rankos… Daug patogiau dirbti su jutikliniu ekranu, tačiau jis greitai išsitepa. Be to, darbas juo primena darbą su pele, turinčią vieną mygtuką, o žmonės natūraliai įpratę išnaudoti visus penkis pirštus, neretai netgi pasitelkdami kitą ranką. Taip pat sunku pele pajusti, kada ekrane ketama ten nubrėžta linija, o štai klaviatūrą jaučiame pirštais. Senai žinomas „aklas spausdinimas“, bet niekas net nesvajoja apie „aklą“ darbą su pele ;-). Taigi, nieko labiau patogaus ir galingo, nei klaviatūra ir komandinė eilutė, su įvairiomis jos redagavimo priemonėmis, nesu matęs.
Ypatingų nepatogumų sukelia dvigubas spragtelėjimas. Kaip taisyklė, tada reikia stipriai prispausti pelę prie stalo, nes labai sunku, paspaudus vieną mygtuką, nepajudinus pelės, staiga spausti vėl. Daug paprasčiau būtų išrinkus reikiamą objektą, paspausti „Enter“, bet tada reikia ranką perkelti prie klaviatūros, o tai – nepatogu.
Bet juk langų sistemos yra ir klesti…
Mano požiūriu, jos neužilgo visiškai degraduos. Jei „Windows 3.11“ galima buvo išsikviesti „Program Manager“, kad paleisti naują programą, tai „Windows 95“ tenka arba klaidžioti po „Start“ meniu medį, arba uždaryti visus atvertus langus, kad prisikasti iki „ShortCuts“ (piktogramų ant darbo stalo). Tai nenuostabu, nes „Windows 95“ sąsaja nukopijuota nuo „Macintosh-86“.
Tokia sąlyginė naujiena kaip modaliniai langai, sukelia nemažai nepatogumų. Jei langų sistema skirta, kad prieš akis turėti kelis dokumentus, tai kodėl negalima patraukti „tėvinį“ langą, kol neuždarai modalinio?
Tuo tarpu, kai grafinės sistemos kepamos kaip blynai, reikalaujančios vartotojui gaišti instaliacijai ir konfigūracijai daugiau laiko, nei naudingam darbui, jų kūrėjams net į galvą neateina apsidairyti aplink ir pritaikyti seniai ištobulintus dalykus. Štai operacijos „Load“ ir „Save as“ „Microsoft Windows“ (kaip 3.11, taip ir 95/NT) pateikia nekintamo dydžio langus, tuo tarpu „Solaris“ šiuos langus gali lengvai padidinti ir tada galima peržiūrėti ne aštuonis failus, o tiek, kiek telpa ekrane. Slankiojimas (scroll) čia mažai padeda, kadangi žmogus akys po ekraną „juda“ greičiau nei rankos. Be to šis „mini-File Manager“ neleidžia sukurti katalogo, ištrinti ar pervardinti failą – tik pereiti katalogais ir išrinkti reikiamą failą. Langų sąsajos trūkumai išvien su operacinės sistemos bei programos trūkumais, dar labiau susilpnina sistemą. Dažnai norisi grįžti prie paprastos komandinės eilutės, kai vien ištrinti failą ar diskeliui suformatuoti, būtinai tenka paleisti „File Manager“.
Gerai, bet negi dirbti vien komandinėje eilutėje ?
Dauguma dabartinių vartotojų dirba su skirtingomis „MS-Windows“. Jiems grafinių langų sistema atrodo vienintelė alternatyva komandinei DOS eilutei. Iš tikro nėra taip. Nekalbant jau apie analogiškas, bet daug universalesnes sistemas kaip „Apple Macintosh“, „Acorn RiscPC“ ir „X-Windows“ „Unix’ui“ (kiekviena atitinkamoje srityje pralenkia „MS-Windows“), yra ir kitokios vartotojo sąsajos koncepcijos. Tai komandinė „Unix“ eilutė ir grafinė (bet ne langinė) „Apple Newton Message Pad“ sąsaja.
Kas liečia komandinę eilutę, tai netgi „WindowsNT“ tokie darbo su Internetu „utilitai“ kaip ARP, „Ping“, „TraceRoute“, „NSLookU“ (nekalbant jau apie „Telnet“) realizuoti tekstiniu ekranu, esančiu lange. „Windows95“ sąsaja stipriai pralošia tame, kad nėra elementarios operacijos, iškviečiančios komandinę eilutę. O tai kas yra „Start>Run“ – sunkiai ir pasiekiamas.
Apskritai, Internetas kilęs iš „Unix“, paveldėjęs daugelį jo trūkumų ir pranašumų, stipriai pririštas prie tekstinio formato. Kaip ir FTP klientai, dabar padaryti panašiais į „File Manager“, vistiek siunčia serveriui standartines komandas, gaudami iš jo tekstinius atsakymus ir išveda šį dialogą į specialią lango dalį.
Tai kaip padaryti komandinę eilutę patogią ?
„Acorn OS“, realizuota dar 1982 metais, leido lengvai kopijuoti iš ekrano į komandinę eilutę betkokią simbolių seką. Negi grafiniame režime vykdavo simbolių atpažinimas (buvo atpažįstama tik pilnai sutapus su originalu). Retai kreipiantis į failus ir esant mažam jų kiekiui, pakankamai gerai apgalvotoje komandų sistemoje, sudarydavo visai patogias darbo sąlygas komandinėje eilutėje. Todėl visos programos, net ir redaktoriai, turėjo išėjimą į komandinę eilutę, be to – operacijos „užkrauti failą“, „įrašyti failą“, „suformatuoti tekstą“ buvo vykdomos iš tos pačios komandinės eilutės ir buvo pilnai patogu. Net sekretorės užtikrintai dirbo šitoje aplinkoje, tuo labiau, kad komandų rinkinius buvo galima pakeisti skriptais.
Dažnai „Linux“ naudojamas komandinis interpretoatorius „bash“ (Born Again Shell) tinkantis ir kituose „Unix“, leidžia iškviesti anksčiau įvestą komandą su argumentais ir ją redaguoti. Tokias pat priemones pateikia komandinis interpretatorius „Windows95“ ir NT, taip pat alternatyvūs DOS interpretatoriai. Plačiai žinomas vartotojui „Norton Commander“ ir jo analogai dar leidžia nukopijuoti į komandinę eilutę failo pavadinimą, kai kurie analogai – kelią iki failo. Juos galima rasti net kompiuteriuose su „MS Windows“ sistemomis, nes visgi – komandinė eilutė yra daug galingesnė priemonė, nei pelė, maiganti piktogramas.
Tai viską dabar reiktų daryti iš komandinės eilutės? Netgi…
…redaguoti tekstą? Žinoma ne, nors egzistavo redaktoriai, valdomi komandomis. Didžioji dauguma užduočių reikalauja kažko daugiau nei komandinė eilutė. Bet dėl komandinio darbo reikalinga integruota aplinka, kurioje galima lengvai pajungti papildomus elementus, o ne galimybė tampyti langelius po ekraną. Kažkuo panašiu į tai galima laikyti „Norton Commander“. Jis leidžia įvykdyti pakankamai daug dažnai naudojamų operacijų su failais, o trūkstami dalykai lengvai papildomi komandine eilute, meniu ir tam tikra reakcija į failo išplėtimą (tipą). Gaila, tačiau net šitos galimybės nebuvo logiškai išbaigtos, o paskutinėse versijose dauguma funkcijų tiesiog tapo atskiromis programomis, kas darbą padarė paprasčiausiai nepatogiu.
Kitas pavyzdys – redaktorius „MikroMir“, platinamas nemokamai. Būdamas 90 KB, jis leidžia dirbti su trimis nepriklausomais buferiais; failo vardą tekste naudoti kaip hyperaktyvią nuorodą, t. y. lengvai pasiekti tą failą, paleisti programą pagal jo išplėtimą ir kitą: padaryti raides didelėmis, mažomis, keisti kalbą; dirbti lentelių režime, apribota pseodografika; rūšiuoti eilutes. Ypač džiugina tai, kad galima laisvai pernešinėti tekstą į kitą tekstą, paieškos eilutę, pakeitimo eilutę ir komandinę eilutę. Taip pat atsimenama anksčiau įvestas reikšmes tose eilutėse bei galima greitai jas iškviesti. Žinoma, yra tam tikrų nelogiškumų, tuo labiau, kad paskutinė versija buvo išleista tik 1984 metais.
O kaip tekstų procesoriai, WWW-naršyklės, grafiniai redaktoriai? Na jie nebūtinai turi būti valdomi iš komandinės eilutes, bet puikiai gali būti paleidžiami iš ten. Bet vykdomi gali būti pilnaekraniame režime, o ne languose. Vistiek, net ir viso ekrano jiems mažoka.
Toliau skaitykite III dalį.
