2. Diskų struktūros.
3. CD įtaisai.
4. DVD įtaisai.
5. Kompaktinių diskų standartai.
6. DVD diskų standartai.
7. Apsauga nuo "piratų".
8. Naujovės.
Kompaktinių diskų standartai
Kuriant ir gaminant kompaktinius diskus didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į audio informacijos saugojimą. Plečiantis šių diskų panaudojimo sričiai jie nebeatitiko reikalavimų. To pasėkoje atsirado daug naujų standartų, kurie aprašyti CD-ROM spalvotoje knygoje (CD-ROM Colour Book Standards). Daugiau informacijos pateikta lentelėje .
Šioje dalyje panagrinėsime labiausiai paplitusias CD modifikacijas.
CD-DA standartas
Šis standartas buvo priimtas 1982 firmų „Philips“ ir „Sony“. Jis koduojamas „Compact Disc Digital Audio „(skaitmeninio garso kompaktinis diskas). Tai atramos taškas visoms sekančioms kompaktinių diskų kartoms. Šių diskų sektorių sudaro 2,352 vartotojo baitai. Sektoriai yra adresuojami minutėmis, sekundėmis ir sektoriais. Maksimalus 12 centimetrų disko grojimo laikas – 74 minutės.
Šiame standarte yra du adresavimo būdai:
- Absoliutaus laiko: laikas skaičiuojamas nuo disko pradžios.
- Reliatyvaus laiko: laikas skaičiuojamas nuo takelio pradžios. Diske gali būti iki 99 takelių. Kiekvieną takelį turi sudaryti mažiausiai 4 sekundės, na, o sekundės yra padalintos į 75 sektorius.
Kiekvieną sektorių sudaro 2,352 vartotojo baitai dar 882 baitai yra skirti klaidų detekcijai ir korekcijai. Tai vadinamasis subkanalas. Šiuos subkanalus kai kurie diskai naudoja ne klaidoms aptikti, bet papildomai informacijai saugoti. Tokie diskai vadinami CD+G arba CD+MIDI (Compact disc plus graphics arba CD+ Musical Instruments Digital Interface). Šiuos diskus gali skaityti specialiais grotuvais kurie turi jungtį su TV.
CD-ROM standartas
Po Audio CD sukūrimo 1984 metai „Philips“ ir „Sony“ pradėjo naudoti diskus kompiuterių informacijos saugojimui. Visų pirma saugoti tokius duomenis reikėjo daug didesnio tikslumo nei audio informacijai. CD- ROM turi saugoti ne 99 takelius bet tūkstančius jų. Buvo sukurti CD Mode1 ir CD Mode 2 režimai. Šie abu režimai adresavimui naudoja kelis sektoriaus pradžios baitus. Pirmieji sektoriaus 12 baitų naudojami sinchronizacijai. Sinchronizacijos baitai naudojami sektoriaus identifikacijai. Sekantys keturi baitai yra naudojami antraštei. Trys iš jų naudojami adresavimui, sekantis baitas nurodo koks režimas naudojamas.
CD-ROM iš CD-DA paveldėjo klaidų detekcijos ir korekcijos metodą CIRC. Tačiau išgauti didesniam tikslumui jau naudojama sluoksninė klaidų korekcija.
Mixed Mode CD standartas
Sujungus CD-ROM ir CD-DA buvo sukurtas „Mixed Mode CD“ (maišyto režimo) . Šie diskai turi paketus, sektorius ir takelius. Paprastai tokio disko pirmas takelis yra CD-ROM Mode1 tipo, o sekantys –CD-DA. Tačiau šie diskai turi vieną apribojimą. CD-ROM kaupiklis vienu metu gali skaityti tik vieną takelį, o jei yra skaitoma audio informacija jokie kiti duomenys negali būti skaitomi.
CD-ROM.XA standartas
Šio disko pavadinimas šifruojamas kaip Compact disc – Read Only Memory / eXtended Architecture (CD-ROM / išplėstoji architektūra). Nors tokį diską 1989 metais sukūrė „Philips“, „Sony“ ir „Microsoft“, standartas galutinai buvo patvirtintas tik 1991. Iš tikro tai nėra naujas standartas, o tik CD-ROM galimybių išplėtimas, tačiau jo suderinamumas su CD-I dažnai nulemia leidėjų simpatijas jo naudai. XA takelis gali turėti skaitmeninio vaizdo bei garso, tekstinius bei suspausto garso duomenis. Kiti kompaktinių diskų formatai naudoja vieną sektorių formatą viename takelyje. XA gali turėti du skirtingus sektorių formatus viename takelyje. Du sektorių formatai pavadinti „Form1“ ir „Form2“. „Form1“ naudojamas kompiuterių duomenims. „Form2“ turi baitą kuris nustato sektoriaus tipą. Tipai gali būti: video, ADPCM audio, kompiuterio duomenys, failo pabaigos sektorius, rašomas sektorius, sektorius nustatantis realaus laiko režimą. Realaus laiko režimas yra pats svarbiausias, nes leidžia naudoti „interleaving“ operaciją. T. y. vienu metu dirbti su keliais failais.
Skaitant paprastus CD-ROM diskus programų duomenims reikia naudoti specialius buferius. Skaitant XA diskus prie kelių failų galima prieiti lygiagrečiai vienu metu. Tačiau dirbant šiuo režimu reikalinga suderinama programinė įranga.
CD-I standartas
Šis standartas buvo sukurtas 1987 metais „Philips“ ir „Sony“ korporacijose. Tokių diskų sektoriai yra tokie patys kaip ir CD-ROM/XA. Keliais diskų failais galima disponuoti vienu metu. Tai specialus standartas kurį numatyta naudoti buitinės technikos pramonėje. Buvo sukurti specialūs grotuvai palaikantys šį standartą. „Motorola“ yra pradėjusi masinę tokių grotuvų procesorių gamybą. Grotuvai turi jungtį su televizoriumi ir HiFi garso sistema. Tokie įtaisai gali skaityti garso kompaktus (Audio CD), fotografijų kompaktus (Photo CD) ir žinoma interaktyvius Cd-I. Tokiuose kompaktiniuose diskuose galima saugoti tekstus, garsą, grafiką, judančius vaizdus. Tokie kompaktiniai diskai leidžia pvz., grojant muzikai, televizoriaus ekrane galima matyti dainos žodžius.
CD-EXTRA standartas
Tai standartas suderinantis normalius audio kompaktus ir CD-ROM/XA duomenų takelius, panašiai kaip ir „Mixed Mode CD“. Pagrindinis skirtumas tarp jų - CD-EXTRA kompaktai gali būti daugiasesijiniai.
Taip pat šie kompaktai šakniniame kataloge gali turėti failą pavadinimu AUTORUN.INF. Šiame faile yra informacija kokias programas reikia paleisti kompaktą įdėjus į kaupiklį.
Bridge Disk (Tiltinis Diskas) standartas
Tai tokie diskai kuriuose yra informacija naudojama CD-I grotuvų bei CD-ROM/XA kaupiklių. Taigi šiuos diskus ir gali skaityti abu įtaisai, nors ir yra reikalinga atitinkama programinė įranga. Šis standartas buvo įkurtas 1991 metais.
DVD diskų standartai
Buitinių DVD įtaisų rinkoje ne taip jau ramu, nes dauguma kino industrijos firmų bijo prasidėsiančio masinio piratavimo. Skaitmeniniu būdu nesankcionuotai atliktos kopijos niekuo nesiskiria nuo originalo. Išeitį bandoma rasti naudojant „Divx“ (Digital Video Express) diskus. Vartotojas nusipirkęs tokį diską, gali juo naudotis kelių parų eigoje, nuo peržiūros pradžios. Norint tokiu diskų naudotis toliau, reikia „Divx“ grotuvą jungti prie telefono linijos ir elektroniniu būdu apmokėti už šią paslaugą. Paprasti DVD grotuvai ir kaupikliai tokių diskų nuskaityti negalės, nors atvirkščias procesas yra įmanomas. Tačiau šio standarto priėmimas dar svarstomas ir apie jį daugelis specialistų atsiliepia labai skeptiškai.
Taigi, šiuo metu dar nežinoma, kiek ir kokių naujų DVD standartų bus priimta, nors neabejojama, kad DVD - 21 amžiaus kaupikliai.
Pirmasis standartas (DVD-RAM) DVD konsorciumo „Forum“ buvo priimtas 1997 atlikus trijų mėnesių kaupiklių ir media priemonių suderinamumo testus.
Yra net 7 DVD formatai, kai kurie jų tarpusavyje nesuderinami. Yra trys fiksuotų duomenų DVD formatai (DVD-ROM – duomenims, DVD-Video – skaitmeniniams filmams, DVD-Audio – skaitmeniniams muzikos įrašams saugoti) ir keturi įrašomųjų duomenų DVD formatai (DVD-R – duomenims vieną kartą įrašyti, DVD-RW, DVD-RAM bei DVD-RW duomenims daug kartų įrašyti).
DVD-ROM
DVD-ROM – tai paprasčiausias formatas, skirtas tik duomenų skaitymui, bet yra daug talpesnis CD-ROM ekvivalentas. Įrašius duomenis į du abiejų DVD disko pusių sluoksnius, diske gali tilpti iki 17 GB informacijos. DVD-ROM kaupiklis gali perduoti daugiau negu 1 MB duomenų per sekundę, todėl gerai tinka namų kino teatre „Dolby Surround“ garso skaitmeniniams filmams rodyti. DVD-ROM kaupikliai yra palyginti pigūs, todėl į kompiuterius dažnai dedami vietoj CD-ROM kaupiklių.
DVD-video
DVD video diskas – tai labiausiai žinomas DVD formatas. Jis yra 4,7 GB diskas, kuris gali turėti 135 minučių aukščiausios kokybės filmą su 8 skaitmeniniais garsų takeliais ir subtitrais 32 kalbomis. DVD video diskas yra apsaugotas nuo nelegalaus kopijavimo. Jame duomenys saugomi MPEG-2 kodais. Tai duomenų suspaudimo technologija, kuri reikalauja labai galingo procesoriaus. Kai jūs perkate ar išsinuomojate DVD video diską, jame esantis filmas skaitmeniniam formate yra kietai suspaustas. Taigi, visas duomenų srautas turi būti dekoduotas realiame laike, kai jūs žiūrite filmą. Duomenų dekodavimas gali būti atliekamas programiniu arba aparatiniu būdu. Dekodavimui programiniu būdu reikalinga speciali programinė įranga ir labai galingas procesorius. Jei procesorius nepakankamai galingas, vaizdas gali būti nekokybiškas, trūkčiojantis. Todėl labiau tinkamas yra aparatinis dekodavimas. Jam reikalinga atskira plokštė, kurią reikia įdiegti į PK. Šio metodo privalumas yra tai, kad kokybė nepriklauso nuo procesoriaus galingumo.
Nors DVD saugojimo apimtys yra panašios į kietų diskų, tačiau jis negali pakeisti CD ir filmų video juostas. Kietų diskų duomenų išrinkimo greitis (šiuo metu 20–30 MB per sekundę) yra 11 kartų didesnis už DVD duomenų išrinkimo greitį.
DVD-R
DVD-R kaip ir CD-R tinka namų sąlygomis duomenims vieną kartą įrašyti. Į vieną disko pusės sluoksnį jis gali įdėti iki 3,9 GB duomenų
DVD-RW
DVD-RW disko duomenis galima perrašyti apie tūkstantį kartų, jo talpa siekia iki 4,7 GB vienoje disko pusėje. Toks diskas gerai tinka laikinai saugoti didelį duomenų kiekį arba perkelti duomenis į kitą kompiuterį, tačiau dėl palyginti mažo perrašymo skaičiaus netinka naudoti vietoj diskinio kaupiklio. DVD-RW įrašus, kaip ir CD-RW, skaito visi nauji DVD kaupikliai.
DVD-RAM
DVD-RAM kaupiklis neriboja duomenų perrašymo skaičiaus. Jį galima naudoti kaip diskinį kaupiklį. Vienoje nauju DVD-RAM diskų pusėje telpa iki 4,7 GB duomenų. Kadangi į DVD-RAM diskus informacija įrašoma pakeitus nuo disko paviršiaus atspindinčios lazerio spindulio šviesos fazę, įrašytos informacijos negali skaityti kiti DVD kaupikliai. DVD-RAM dedami į specialius dėklus, kad dulkės netrukdytų siauram lazerio spinduliui skaityti prie pat disko paviršiaus įrašytus duomenis. Šie kaupikliai labai gerai tinka skaitmeniniams filmams rodyti.
DVD-RW ir DVD+RW
DVD-RW kaupikliai informaciją gali įrašyti į DVD-R (8x sparta) ir DVD-RW (4x sparta)diskus. Informaciją iš visų DVD diskų, išskyrus DVD-RAM, jie skaito 6xsparta, o iš CD diskų - 24x sparta.
Šiuo metu populiariausi perrašomųjų DVD kaupiklių standartai yra DVD-RW ir DVD+RW. Abiejų standartų kaupikliai duomenis į tą patį diską gali įrašyti daug kartų, diske telpa 4,7 GB informacijos. Jie suderinami su kitų tipų kaupikliais. Tačiau DVD-RW kaupiklis diske esančios laisvos vietos negali panaudoti naujai informacijai, nes ją rašant senoji ištrinama. DVD+RW kaupikliai veikia panašiai kaip diskiniai kaupikliai. Į disko laisvą vietą galima įrašyti naują informaciją ir ją perrašyti daug kartų. DVD+RW technologijos įtaisai turi didelės įtakos kuriant namų kino teatrą ir nuotraukų katalogus.
Apsauga nuo „piratų“
Šiuo metu didžiausia problema – buitinis piratavimas. Piratavimas gali būti buitinis arba pramoninis. Pramoninis piratavimas, kaip manoma – kone mažiausia blogybė, nes yra daugybė būdų kovoti su tokia produkcija, aiškūs jos atėjimo į rinką keliai – pavyzdžiui į Lietuvą ji patenka iš Rusijos, Malaizijos, Kinijos.
Tuo tarpu kovai su buitiniu piratavimu nėra jokių priemonių - dažnas paauglys, nusipirkęs vieną originalų kompaktą, perka ir kelis įrašančius kompaktus, kad vėliau galėtų perrašytą informaciją perduoti draugams. Dar prieš porą metų, kai įrašantys kompaktai buvo brangesni, buitinio piratavimo pasekmės nebuvo taip skaudžiai juntamos, tačiau šiandien buitinis piratavimas jau dešimt kartų viršija pramoninio piratavimo lygį.
Kodėl legali produkcija yra geriau?
Dažnai įsivaizduojama, jog pirmiausia pagaminami kompaktai, o informacija įrašoma vėliau, tačiau iš tiesų tiek CD, tiek DVD jau išliejami kartu su reikiama informacija. Patalpos, kuriose gaminama produkcija, turi būti itin sterilios, priešingu atveju tai labai atsilieptų laikmenos kokybei. Piratai dažniausiai neturi pakankamai resursų nei kokybiškai įrangai, nei reikalingus standartus atitinkančioms patalpoms. Taigi piratų siūloma produkcija nėra kokybiška. Kaip atskirti piratinį produktą nuo originalaus? Lengviausia atskirti „buitinių“ piratų produkciją – dažniausiai ji būna pateikiama melsvuose (įrašančiuose) kompaktuose, tuo tarpu jei norite įsitikinti, ar neįsigijote „pramoninių“ piratų produkcijos, įsižiūrėkite atidžiau – ant legalios produkcijos rasite identifikacijos kodus, parduodančios ar importuojančios firmos antipiratinį lipduką, bei kitus apsaugos ženklus. Manoma jog netrukus turėtų pigti DVD formatu išleidžiami ne visai nauji – kelių metų senumo filmai. Po poros metų mėgstamą filmą DVD formatu galėsite Lietuvoje galima bus įsigyti maždaug už 25–30 litų.
Norėdami kontroliuoti optinių diskų platinimą pasaulyje ir užkirsti kelią nelegaliam kopijavimui kino kompanijos išsireikalavo, kad kiekvienas DVD-Video diskas, įrenginys ar grotuvas turėtų regiono kodą (iš viso regionų kodų yra 6, Lietuva priklauso 5 regionui). Tik sutapus DVD įrenginio ir disko regionų kodams galite žiūrėti filmą. Jei kodai nesutampa, kai kurie DVD įrenginiai leidžia pakeisti juose kodą, bet tik kelis kartus, dažniausiai penkis. Po penkto karto įrenginys užsifiksuoja ties paskutine zona ir daugiau jos keisti negalima. Vis dėlto kai kurie DVD diskai gali neturėti regioninio kodo (vadinamieji multiregioniniai diskai) ir juos nuskaito visi įrenginiai.
Egzistuoja apsauga nuo autorinių teisių pažeidinėjimo. Apsauga sukurta 8 žemynų zonoms:
- Kanada, JAV.
- Japonija, Europa, pietų Afrika, Artimieji Rytai (įskaitant Egiptą).
- Pietryčių Azija, rytinė Azija (įskaitant Honkongą).
- Australija, Naujoji Zelandija, Ramiojo vandenyno salos, Centrinė Amerika, Pietų.
- Amerika, Karibų salos.
- Buvusi sovietų sąjunga, Indijos pusiasalis, Afrika (taip pat Šiaurės Korėja, Mongolija).
- Kinija.
- Rezervuota.
- Zona be teritorijos (lėktuvai, laineriai ir kt.).
Todėl jei jūsų DVD įrenginys pirktas 2 zonoje, tai kitose zonose pirkti DVD diskai nedirbs. Be to jau galima tam tikrų programų pagalba DVD įrenginį pervesti į kitą zoną, ar padaryti jį multizoninį.
Piratai nebūtų piratai, jei nesugebėtų nulaužti šios apsaugos. O ir patys gamintojai nesiveržia padaryti savo DVD įrenginių „nenulaužiamų“. Dažną modelį galima paversti multiregioniniu pakeitus duomenis vidinėje įrenginio atmintyje.
Naujovės
Prieš porą metų Europoje išpopuliarėjusi tokia reklamos priemonė, kaip kvepiantys kompaktai. Naujųjų technologijų atžvilgiu lietuviai gana konservatyvūs - Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, taip pat lietuviškos bendrovės susidomėjo Estijoje ir Skandinavijoje itin populiariomis vizitinėmis kortelėmis - kompaktinėmis plokštelėmis.
Elektroninės vizitinės kortelės (Business Card-CD). Tai vizitinės kortelės dydžio ir išvaizdos kompaktas, kuriame telpa 25 MB informacijos. Tokių kortelių gamyba, priklausomai nuo tiražo, kainuoja nuo 1,5 iki 7 lito. Pagal užsakovo pageidavimus jos gali būti įvairios duomenų talpos ir apimties. Gaminamos su multimedijine interaktyvia prezentacija bei dauginimas įrašymo (dubliavimo) būdu. CD vizitines korteles jau plačiai vartoja viešbučiai, aviakompanijos, turizmo ir draudimo, statybos bendrovės, nekilnojamojo turto agentūros, muzikos industrijos kompanijos ir kt. Tai ypač maža (standartinis dydis 86x56 mm), ilgaamžė, nelūžtanti, atspari drėgmei ir karščiui, neišsitrinanti ir neišsimagnetinanti kompaktinė vizitinė kortelė su išsamia informacija apie firmą ar jos siūlomą gaminį ir pan.
Išpjaustyti kompaktiniai diskai (SHAPED-CD). Iš standartinio 12 cm disko frezuojami ir pjaustomi įvairios formos (pvz., šešiakampiai, elipsiniai, eglutės, bato, lemputės ir t. t.) kompaktiniai diskai. Užsakovo paruošta informacijos apimtis megabaitais derinama prie pasirinktos disko formos.
Aromatiniai arba kvepiantys CD. Tai kvepiančioji naujiena, kuri siūloma visoms kompanijoms, kurių produkcija kvepia. Jau galima įsivaizduoti „KristiAnos“ kvepalų parduotuvių tinklo CD, kvepiantį kaip „Chanel-5“ produkcija.
CD su nutrinamu sluoksniu. Nutrinamojo sluoksnio naudojimas užregistruotas ir patvirtintas Pramonės nuosavybės valdžios organų kaip saugomas taikomasis dizainas. Ši technologija naudojama loterijoje, žurnalų rengiamuose konkursuose, žymint riboto tiražo kompaktinius diskus ir pan.
CD su individualiu kodu. Dažant diskus, individualus bet kokių raidžių, skaičių, simbolių ar jų derinių kodu pažymimas kiekvienas CD. Pavyzdžiui, įvairiose konkursuose ar loterijose BOD specialistai gali atspausti net nutrinamą sluoksnį ant kodo.
