Turbūt visiems yra tekę sutikti žmonių, kurie turi daug idėjų. Vieni iš jų „specializuojasi“ kurti patobulinimus buičiai, kiti nuolat turi idėjų verslui, treti – sakosi galintys patobulinti socialinę santvarką, pritaikant socialines inovacijas. Kad ir kokia sritis bebūtų, dalį šių „idėjų generatorių“ būtų galima tituluoti išradėjais, jei tik jiems pavyktų tas idėjas užpatentuoti.
Teisiniu požiūriu, idėja negali būti laikoma išradimu, jei neatitinka bent vieno iš trijų išradimams keliamų reikalavimų: naujumo, išradimo lygio ir pramoninio pritaikomumo. Supaprastintai, necituojant patentų įstatymo, galima būtų apibendrinti, kad išradimas – tai techninio ar technologinio pobūdžio sprendimas, kurį galima įgyvendinti masiniu būdu ir kuris iki šiol dar nebuvo žinomas ar akivaizdus savo srities specialistams.
Kaip sužinoti, ar idėja nauja?
Reikia pripažinti, kad pavienio žmogaus žinojimas yra labai ribotas, lyginant su visame pasaulyje esančia, viešai prieinama informacija. Net tam tikros srities specialistai dažnai nežino paskutinių savo srities naujovių. Einamųjų darbų sukūryje sunku sekti, kas dedasi pasaulyje, todėl neretai mūsų žinios vėluoja 1–2 metus. Kitas svarbus faktorius yra tai, kad kompanijos, sukūrusios principinę naujo produkto technologiją, sugaišta nuo pusės iki trejų metų, kol produktas pasirodo rinkoje. Juk reikia atlikti produkto testavimą, sertifikavimą, gamybos optimizavimą, parengti rinkodaros, pardavimo ir palaikymo strategijas. Be to, dažnai, iki produkto pasirodymo, susijusios žinios yra laikomos paslaptyje – mažu koks konkurentas nužiūrės ar klientai, laukdami naujo produkto nebepirks „senesnio modelio“.
Apie patentuotus išradimus sužinome taip pat ne iškart. Patentavimo procesas, iki pirmosios viešos publikacijos, paprastai užtrunka 18 mėnesių. Iki to laiko informacija apie išradimą yra tik pas patentų biuro ekspertus bei išradimo autorius. Pirmieji, laikydamiesi konfidencialumo, šios informacijos niekam neatskleis, o antrieji – atskleisti gali, tačiau tai turi atitikti jų bendrąją produkto paleidimo strategiją, kaip jau minėjome.
Turint galvoje šias aplinkybes, akivaizdu, kad žinoti viską yra neįmanoma dėl gana objektyvių priežasčių. Tačiau nepaisant to, prieš imantis patentavimo, derėtų surasti kuo daugiau informacijos. Ne paslaptis, kad patentavimas – brangus procesas, tad žinodami daugiau, bent iš dalies apsidraudžiame nuo nesėkmės. Verta išskirti tris informacijos šaltinius, kuriuose reikėtų ieškoti:
- Interneto paieškos varikliai
- Patentų duomenų bazės
- Mokslo publikacijos ir vadovėliai
Eilės tvarka, kaip pateikiau šaltinius, atspindi, kur ieškoti lengviausia ir kuris paieškos įrankis labiausiai prieinamas. Inteneto paieška naudojasi dauguma kompiuterinį raštingumą turinčių žmonių, ji ypač lengvai prieinama. Minusas gal toks, kad informacija internete dažnai kinta, be to jos tiek daug ir tiek daug yra informacijos „triukšmo“, kad tokia paieška vargiai gali būti išsami ir patikima.
Pradedantys išradėjai paprastai nežino, kad pagrindinės patentų duomenų bazės yra nemokamos ir prieinamos visiems. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (angl. World Intellectual Property Organization – WIPO) prižiūri patentų duomenų bazę, kurioje publikuojamos ne tik patentinės paraiškos pagal patentinės kooperacijos sutartį, bet ir nacionaliniai bei regioniniai patentai. Beveik veidrodinė šios duomenų bazės kopija yra „Espacenet“ įrankyje, kurį prižiūri Europos patentų biuras (angl. European Patent Office – EPO). Abi šios patentinės informacijos duomenų bazės yra patikimos ir išsamios ir skiriasi daugiausia paieškos įrankiais bei pateikiamos informacijos rūšiavimo galimybėmis. Gal iš įpročio, o gal ir dėl patogumo, aš pats visuomet pradedu nuo „Espacenet“. Kita vertus, galima būtų skakyti taip – „Espacenet“ – patentų paieškai, WIPO – verslo informacijai gauti. Viena patogi savybė, kurią turi WIPO ir neturi „Espacenet“ – ten galima matyti, kiek koks pareiškėjas (įmonė ar asmuo) turi patentų tam tikroje srityje. Tokiu būdu nesunkiai identiifikuojami pagrindiniai konkurentai ir proveržinės kompanijos.
Mano praktikoje, iš 10 idėjų, atlikus preliminarią paiešką, randami 4 beveik identiški sprendimai, o dar 3 sprendimai, priverčia apsiriboti mažesne originalaus išradimo savybių apimtimi, t. y. pagrindinė idėja randama ir belieka patentuoti tik kai kurias, vis dar originalias, modifikacijas, kurias išradėjas gali norėti saugoti patentais.
Kaip patentuoti?
Atlikus patentinę paiešką ir nustačius artimiausius analogus, „belieka“ parengti išradimo aprašymą, brėžinius ir pateikti patentinę paraišką. Pastebėsite žodelį kabutėse – jis ten todėl, kad iš tikrųjų laukia didelis ir atsakingas darbas, nuo kurio nemaža dalimi priklausys, ką saugos jūsų patentas, kur jis galios ir kiek kainuos patentavimas.
Šie du darbai – techninis rašymas ir patentinių paraiškų tvarkymas reikalauja nemažai specifinių žinių, todėl paprastai patikimi profesionalams. Tokius darbus atlieka patentų konsultantai ir patentiniai patikėtiniai. Antrieji skiriasi nuo pirmųjų tuo, kad gali pareiškėjo vardu pateikti paraiškas patentų biurui ir atsakinėti į biuro ekspertų paklausimus. Tuo tarpu išradėjas jau gali rūpintis naujų išradimų kūrimu.
Tai kaip rašomas išradimo aprašymas – atskira istorija. Ten daug niuansų dėl formuluočių ir to, kaip vienas ar kitas teiginys gali būti interpretuojamas kai patentas yra komercializuojamas ar įgyvendinamas. Vienok, išradėjas, kuriam nesvetima techninė kalba, profesionaliems patentų rašytojams gali pateikti savarankiškai parengtą išradimo aprašymą su galimomis įgyvendinimo variacijomis. Nors toks aprašymas ir netiks nešti tiesiai į patentų biurą, bus gera pagalba patentų rašytojui, kuris, jei sąžiningas, tikrai sumažins aprašymo parengimo kaštus.
Kokį kelią nueina patentinės paraiškos?
Nuo to momento, kai patentinė paraiška pateikiama patentų tarnybai, užfiksuojama prioriteto data ir prasideda paraiškos nagrinėjimo ir išplėtimo procesas. Kad ir kaip gaila, tačiau vieno pasaulinio patento nėra ir tenka įvairiais būdais siekti apsaugos pasirinktose valstybėse (visose valstybėse būtų tiesiog per brangu ir neatsipirktų). Visgi, šalys bendradarbiauja tarpusavyje ir per patentų sistemos formavimosi dešimtmečius buvo sudaryta įvairių susitarimų, šiek tiek palengvinančių patentavimą.
Šitame ilgame ir brangiame kelyje, neišvengiamai teks naudotis užsienio patentinių patikėtinių paslaugomis. Kuo daugiau valstybių, tuo daugiau ir paslaugų teikėjų, į kuriuos teks kreiptis, daugiau įmokų, kurias teks mokėti, terminų, kurių nevalia praleisti ir komunikacijos, kuri visa yra svarbi.
Ar verta?
Skaitant paskutines eilutes pasidarė baisu? Atrodo, daug vargo dėl sunkiai suvokiamos naudos?
Čia ir slypi pavojus – prieš patentuojant reikia labai gerai suvokti, ko siekiama ir tikimasi. Reikia bent preliminariai būti numačius išradimo komercializavimo strategiją ir suplanavus pinigų srautus. Patentuoti tik tam, kad patentas atsirastų lentynoje ar stalčiuje – neverta, nebent vienintelis tikslas yra oficialus išradėjo vardas.
Lietuvoje kasmet pateikiama iki 100 patentinių paraiškų. Daug kas kalba, neva „reikia skatinti patentavimą, kad šis skaičius didėtų“. Nesutinku! Reikia mokyti išradėjus ir kompanijas, kad bent pusė iš to šimto būtų stiprūs, turėtų apsaugą svarbiausiose rinkose ir generuotų pajamas su 95 % marža, kuri nėra tik egzotika intelektinės nuosavybės valdymo sferoje.
Išradau, patentavau, praturtėjau (taip greit neišversiu į lotynų kalbą)…
