» I dalis » II dalis » III dalis » IV dalis » V dalis » VI dalis |
---|
Parengė Andrius Vaičeliūnas (red. pastaba: kalba netaisyta).
Агеев С. Сверхлинейный УМЗЧ с глубокой ООС. – Радио, 1999, № 10, с.
15–17, № 11, с. 13–16, № 12, с. 16-19, 2000, № 1, с. 18–20, № 2, с.
40, 41, № 4, с. 40–42, № 5, с. 22, 23, 40, № 6, с. 11–15.
„Сверхлинейный УМЗЧ с глубокой ООС“ (Возвращаясь к напечатанному). –
Радио, 2000, № 9, с. 39–41, № 10, с. 17, № 11, с. 16, 17.
Maitinimo blokas. Apsaugos ir iškraipymų indikacijos įtaisas. Esant didelei maitinimo bloko kondensatorių energetinei talpai svarbus teisingas jo transformatoriaus parinkimas. Tai susieta su tuo, kad lygintuvas, dirbantis su didelės talpos kondensatorių baterija, sukuria transformatoriaus apvijose toli gražu ne sinusoidinę srovę, apie kurią galvojama daugelyje transformatorių skaičiavimo metodikų. Pikinė reikšmė (iki 50 A) ir srovės užaugimo greitis šiuo atveju yra daug didesni, nei su rezistyvine apkrova. Tai žymiai padidina triukšmų išspinduliavimą maitinimo grandinėmis. Be to, įtampos kritimas apvijose yra didesnis negu transformatoriui dirbant su lygia pagal galią aktyvia apkrova. Nuostolius apvijose nulemia pikinė srovė, o lygintuvo išėjimo galią – vidutinė. Todėl transformatorius garso stiprintuvui turi būti labai galingas, su maža apvijų varža. Triukšmų sumažinimui magnetinio lauko indukcija šiame transformatoriuje turi būti sumažinta palyginti su įprastomis reikšmėmis [8]. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad stiprintuvo vartojama galia dirbant su kompleksine apkrova yra pastebimai didesnė, nei su aktyvia (žr. 3 pav.).
Maksimalus pulsacijų dydis elektrolitiniuose kondensatoriuose gamintojų yra normuojamas ir didelės talpos kondensatoriams esant kambario temperatūrai bei 100 Hz pulsacijų dažniui retai leidžiamas daugiau kaip 8...10 % nuo darbinės įtampos. Netgi pačių geriausių kondensatorių galiojimo terminas esant tokioms pulsacijoms bei ant korpuso nurodytai temperatūrai (85 arba 105 °C) įprastai neviršija 2000 val. ir didėja maždaug du su puse karto žemėjant temperatūrai kiekvienu 10 °C [9]. Gana svarbi aplinkybė: įprastai manoma, kad aukštesnės darbinės temperatūros kondensatoriai turi ir geresnes elektrines charakteristikas. Iš tikrųjų tai netiesa. Atvirkščiai – ekvivalentinė nuoseklioji kondensatorių, apskaičiuotų iki 105 °C temperatūrai, varža (angliškai – ESR) esant vienodoms sąlygoms beveik dvigubai didesnė, o leistinos srovės – mažesnės, nei mažiau atsparių temperatūrai kondensatorių (iki 85 °C). Tačiau koncertiniai ir buitiniai stiprintuvai ekonominiais sumetimais projektuojami su stipriai sumažinta kondensatorių talpa (ir padidintomis pulsacijomis), kadangi laikoma, jog koncertinis stiprintuvas ilgiau garantinio termino nepragyvens (jį anksčiau sudegins arba sudaužys), o buitinis daugumos vartotojų, kaip taisyklė, naudojamas ne daugiau kaip 10 % galios.
Aprašomame stiprintuve palyginamasis pulsacijų dydis filtro kondensatoriuose esant pilnai apkrovai parinktas apytikriai 5 %, kas ir privertė pakelti bendrą talpą ant peties iki 50...60000 μF. Manykime, kad lygintuvo išėjimo įtampos sumažėjimas su pilna apkrova neviršija 5...7 % (tuščios eigos įtampa – 42...43 V, esant 9...10 A srovei ji sumažėja iki 39...40 V, kas atitinka 10...15 % galios nuostolių). Tokiu atveju nesunku nustatyti, kad lygintuvo išėjimo varža neturi viršyti 0,2...0,25 Om. Pasirinkus pulsacijų dydį tai reikalauja bendros pirminės ir antrinės apvijų varžos, ne didesnės kaip 0,05...0,06 Om ant peties. Šiuo požiūriu geriau naudoti kiekvienam kanalui du atskirus transformatorius, kadangi bus lengviau paskirstyti apvijas.
Visuotinai žinoma, kad AS patikimam darbui užtikrinti garso stiprintuvo konstrukcijoje turi būti numatytos jų apsaugos priemonės nuo pastovios įtampos patekimo ir infragarso dažnių signalų. Be to, dėl didelės bendros maitinimo kondensatorių talpos ir mažos transformatoriaus apvijų varžos panašaus maitinimo bloko įjungimas į tinklą be srovės apribojimo neleistinas – kondensatorių įkrovos srovė gali priversti sudirbti saugiklius, sugadinti lygintuvinius diodus. Todėl siūlomas stiprintuvas aprūpintas automatika, užtikrinančia „minkštą“ maitinimo bloko kondensatorių įkrovą, paleidimą iš naujo trumpam prapuolus tinklo įtampai, o taip pat AS atjungimą stiprintuvo paleidimo metu bei pasirodžius pastoviai įtampai stiprintuvo išėjime.
Maitinimo bloko ir automatikos ypatybė yra ta, kad laiką nustatančiose grandinėse nenaudojami elektrolitiniai kondensatoriai. Autoriaus nuomone, jie sumažina panašių įtaisų darbo patikimumą ir jų charakteristikų stabilumą. Viso stiprintuvo eksploatacinis patikimumas visų apribojimų tranzistorių darbo režimams laikymosi sąskaita, autoriaus vertinimu, žymiai padidintas, todėl AS apsauga nuo pastovios įtampos esant skiriamajam kondensatoriui C1 stiprintuvo įėjime (žr. 4 pav.) mėgėjiškoje stiprintuvo versijoje nebūtina. Tačiau ruošiant straipsnį ši funkcija buvo įvesta.
7 pav. (padidinti) |
---|
Kaip matyti iš principinės schemos (7 pav.), stiprintuvo maitinimui naudojami du transformatoriai. Pirmas – galingas T1 – turi nepriklausomas apvijas dviejų kanalų stiprintuvo išėjimo kaskadų maitinimui, antras – mažos galios T2, iš jo maitinamos pirminės kaskados su OS ir automatikos blokas. Tai pagerino apsaugą nuo trukdžių ir sumažino bloko kainą, kadangi palengvėja standartinių transformatorių parinkimas.
Reikalavimai stereostiprintuvo transformatoriui T1 tokie: tuščios eigos srovė – ne daugiau 40 mA (esant 242 V tinklo įtampai), pirminės apvijos varža neturi būti didesnė kaip 1,2 Om, bendra varža tarp abiejų 2 x 30 V apvijos pusių galų – ne daugiau kaip 0,07...0,08 Om. Tuščios eigos įtampa tarp vidurinio taško ir kiekvieno iš apvijos galų turi būti 29...31 V ribose (esant 220 V tinklo įtampai). Papildomos apvijos ±52...54 V įtampų gavimui tuščioje eigoje turi būti po 8...9 V ir kiekviena ne didesnės kaip 1 Om varžos. Bendra apvijų įtampos asimetrija neturi viršyti 0,3 V.
Savarankiškai skaičiuojant transformatorių T1 su esančiu po ranka ne mažesnio kaip 10 cm2 skerspjūvio ploto magnetolaidžiu (ne mažiau kaip 6 cm2 atskiriems transformatoriams) tikslinga naudotis rekomendacijomis iš [8]. Pastebėsime, jog strypiniai magnetolaidžiai (ПЛ) su kruopščiai prišlifuotais sudūrimais nenusileidžia žiediniams (ОЛ) pagal eilę rodiklių esant technologiškesniam ričių vyniojimui.
Transformatoriaus T2 tuščiosios eigos srovė neturi viršyti 10 mA (kai tinklo įtampa 242 V), o jo pirminės apvijos varža – 150 Om. Dvi antrinės apvijos, sujungtos su VD20, VD26, tuščioje eigoje tarp kraštinių išvadų turi turėti 34...38 V įtampą ir 3...4 Om varžą, o trečioji apvija – 25...29 V ir ne didesnę kaip 2 Om varžą. Visos trys apvijos turi išvadą nuo vidurinio taško, įtampų asimetrija jų pusėse leidžiama ne didesnė kaip 0,2 V.
Labai pageidautina, kad transformatoriai turėtų ekranuojančias apvijas.
Pavyzdžiui, galingą transformatorių T1 galima pasidaryti iš geros kokybės plieno Э330А (esant pikinei 1,1 T indukcijai) strypinio magnetolaidžio ПЛМ 32 x 50 x 90.
Visos galingos apvijos paskirstytos taip, kad jų sekcijos, patalpintos ant dviejų vienodų ričių, sujungtos nuosekliai, dėlto bet kurios apvijos srovė teka per abi rites – tokiu atveju sklaida mažiausia.
Kiekvienoje sekcijoje tinklo apvija (kraštiniai išvadai 1–2) turi 285 vijas ø1,4 mm laido. Antrinės apvijos 4–5, 5–6 ir 9–10, 10–11 taip pat padalintos pusiau, ir kiekvienoje iš aštuonių sekcijų suvyniota po 40 vijų ø2...2,1 mm laido; apvijos 3–4, 6–7, 8–9, 11–12 nesekcionuotos, turi po 24 vijas ir suvyniotos dvejais lygiagrečiais ø0,5 mm laidais.
Apvijoms reikėtų naudoti ПЭВ-2 arba analogišką laidą. Ekraninė apvija – neužtrumpinta vija iš aliuminio folijos, laminuotos lavsanu. Kontaktas su ja padaromas paguldžius po ja alavinio tinklelio juostelę. Ekraninė apvija patalpinama tarp pirminės ir antrinės apvijų. Ričių vyniojimas atliekamas ant gilzės kiek įmanoma tankiau klojant.
Apžvelkime automatikos darbą. Transformatoriaus T1 paleidimo srovė įjungus stiprintuvą mygtuku SB1 apribojama rezistoriais R11 ir R12 (7 pav.). Toliau, praėjus apytikriai 20 s, šie rezistoriai šuntuojami priešpriešai lygiagrečia optotiristorių VS1 ir VS2 pora, po to per 8 s pajungiama AS. Laiko nuoseklumas nustatomas paprasčiausio baigtinio automato mikroschemose DD3 ir DD4 pagalba, o trigeris DD5.2 naudojamas optotiristorių įjungimo momento susiejimui su trumpalaikiškai mažos tinklo įtampos momentu. Trigeris DD5.1 faktiškai panaudotas kaip invertorius.
Po SB1 įjungimo elemento DD1.4 išėjime veikiant grandinei R10C9 apytikriai 2 s bėgyje išsilaiko žemo lygio įtampa, per invertorių DD3.2 ji įnulina DD4 skaitliukus. Šioje padėtyje optotiristiriai (o taip pat relė K1) išjungti, transformatorius T1 pajungtas prie tinklo per balastinius rezistorius, o apkrova atjungta nuo stiprintuvo. Į numušimo režimo pabaigą įsijungia impulsų generatorius bei dažnio daliklis DD4 sudėtyje. Tada pirmos daliklio sekcijos išėjime (1 DD4 išv.) pasirodo apytikriai 2 Hz dažnio impulsai. Per elementą DD3.1 jie nukeliauja į antros dažnio daliklio sekcijos įėjimą. Praėjus 32 impulsams aukštas lygis DD4 5 išvade, einantis per DD5.2, atidaro VT1, valdantį optotiristorius VS1 ir VS2. Dar per 16 sekančių impulsų žemas lygis DD3.3 išėjime blokuoja tolimesnį skaičiavimą ir po inversijos D-trigeryje DD5.1 atidaro VT2, pajungiantį relės K1 apviją.
Tinklo įtampos kontrolės įtaisas įgyvendintas rezistoriuose R20–R22, kondensatoriuje C8, dioduose VD12–VD14 ir elementuose DD1.3, DD1.4. Jeigu tinklo įtampoje atsiranda praleisti periodai arba žymūs įtampos kritimai, tai įtampa R22 ir C8 sujungimo taške tampa mažesnė nei DD1.3 slenkstinė (4...5 V), kas sukelia DD4 parametrų numušimą per elementus DD1.4 ir DD3.2. Impulsai su tinklo dažniu DD5 D-trigerių taktavimui nuimami nuo DD3.4 išėjimo. Daugiau kaip 0,6...0,7 V pastovios dedamosios pasirodymas stiprintuvo išėjime paleidimo procese priverčia sudirbti kurį nors iš DA4 komparatorių ir per DD3.2 taip pat sudirba DD4, ir tai blokuoja įjungimo procesą.
Dviejų optotiristorių panaudojimas vietoj vieno optosimistoriaus pasirinktas todėl, kad, visų pirma, optotiristoriai mažiau deficitiniai, o visų antra, simistoriams būdinga įtampos kritimo asimetrija, sukelianti transformatoriaus magnetolaidžio pamagnetinimą pastovia srove. Tai žymiai padidina sklaidą.
AS pajungimas prie stiprintuvo atliekamas dviem grupėmis normaliai atjungtų relės K1 kontaktų. Optimali (iškraipymų minimizacijos požiūriu) relės kontaktinės poros įjungimo vieta – tarp stiprintuvo ir išėjimo RLC filtro (kondensatorius C52 lieka pajungtas prie L1, R118 – žr. 4 pav. schemą). Tam stiprintuvo spausdintinėje plokštėje numatyti juostinio kabelio (juostinis kabelis su pakaitiniais „tiesioginiu“ ir „atgaliniu“ laidais panaudotas parazitinio induktyvumo sumažinimui), einančio į relės kontaktus, prilitavimo taškai. Praktiškai, keturlaidžio apkrovos pajungimo atveju, relės kontaktus galima pajungti ir prie RLC filtro išėjimo, pertraukus laidą tarp L2, R120, R121 ir stiprintuvo išėjimo grandinės (+AS) su kondensatoriumi C79 (jis patalpintas ant AS pajungimo gnybtų) sujungimo taško. Reikia pasakyti, kad relė – nelabai patikimas elementas, kadangi jos kontaktai gali pridegti.
Patikimesnis sprendimas – AS apsauga šuntuojant stiprintuvo išėjimą galingu simistoriumi, gebančiu išlaikyti srovės jėgą per pramuštus išėjimo kaskados tranzistorius. Tačiau tokio galingo simistoriaus talpa labai aukšta ir, kas svarbiausia, netiesinė (priklauso nuo įtampos). Todėl tokio elemento naudojimas padidina intermoduliacinius iškraipymus aukštuose garso dažniuose iki šimtųjų procento dalių.
Pastovios įtampos stiprintuvo išėjime aptikimo įtaiso išskirtinis bruožas yra dviejų grandžių žemo dažnio filtras. Jo dėka sumažinti pastovūs filtrų laikai ir panaikinti elektrolitiniai kondensatoriai, padidinti apsaugos įtaiso patikimumas, jautrumas ir greitaveika. Jos suveikimo laikas nuo 2 V pastovios įtampos pasirodymo momento neviršija 0,25 s, esant 20 V įtampai – 0,08 s. Suveikus AS apsaugai taip pat atjungiami ir optotiristoriai.
Iškraipymų indikacijos įtaisas kiekviename kanale sudarytas iš slenkstinio mazgo su nejautros zona (jį dar vadina „langiniu“ komparatoriumi), įgyvendinto dviejuose elementuose DA3.1, DA3.2, ir skaitmeninio laukiančiojo multivibratoriaus su restartu (atitinkamoje DD2 puselėje). Jo veikimo principas paremtas tuo, kad pradinėje būklėje skaičiavimas blokuotas aukštu lygiu skaitiklio ketvirtojo trigerio išėjime. Suveikus bet kuriam iš dviejų komparatorių apjungtais išėjimais, skaitiklis numušamas ir žemas lygis ketvirtojo trigerio išėjime tuo pat metu leidžia pradėti skaičiavimą ir uždega iškraipymų indikacijos šviesos diodą (HL1 arba HL2 atitinkamai). Atėjus aštuntam taktiniam impulsui skaitiklis grįžta į pradinę būklę, blokuodamas tolimesnį skaičiavimą. Tuo pat metu gęsta atitinkamas šviesos diodas. Tokiu būdu perkrovos indikacija veikia visą laiką, kol įtampa komparatorių įėjimuose išeina už nejautros zonos ribų ir išsilaiko dar 7–8 taktinių impulsų periodus (3...3,5 s) komparatoriams grįžus į pradinę būklę.
Analogiški „langiniai“ komparatoriai DA4 elementuose naudojami ir pastovios dedamosios buvimo nustatymui stiprintuvo išėjime. Atraminės įtampos (0,5...0,6 V) komparatoriams užduotos parametriniais stabilizatoriais R18VD18 ir R28VD19. Komparatorių, besimaitinančių ±12 V įtampomis, išėjimo lygių keitimas į loginių mikroschemų, besimaitinančių nuo +12 V šaltinio, lygius įgyvendintas rezistoriuose R3 ir R4, R7 ir R8, R19 ir R29. Grandinė R25C12 užtikrina forsuotą relės K1 įjungimą ir išjungimą. Autoriaus panaudotos „Omron“ firmos relės nominali suveikimo įtampa 12...15 V, o srovė 40 mA. Tačiau galima parinkti tėvyninę relę, esant būtinybei parinkus elementų R25, R45, C12 nominalus. Vienintelis principinis reikalavimas jai – kontaktai turi būti apskaičiuoti ne mažesnei kaip 15 A srovei esant ne mažesnei kaip 50 V įtampai.
Abiejų stiprintuvo kanalų OS maitinimo šaltinių stabilizatoriai įgyvendinti mikroschemose DA5–DA8. Reguliuojamų stabilizatorių mikroschemų КР142ЕН12(LM317) ir КР142ЕН18(LM337) panaudojimas nulemtas dviejų priežasčių. Visų pirma, OS dažninių chakteristikų ir dinaminio diapazono pakėlimui jų maitinimo įtampa parinkta artima maksimaliai leistinai (± 18V) ir nestandartinė – ±16,5...17 V. Šiame stiprintuve tai visiškai leistina, kadangi OS išėjimai apkrauti silpnai. Reikalaujama stabilizatorių išėjimo įtampa nustatyta išoriniais rezistoriais. Visų antra, kondensatorių C25, C28, C35 ir C38 panaudojimo sąskaita visa eile pagerintas stabilizatorių triukšmų ir pulsacijų slopinimas (palyginti su mikroschemomis, turinčiomis fiksuotą išėjimo įtampą) – jie neviršija 0,2 mV. Su tikslu užkirsti kelią „žemės“ kontūrų susidarymui kiekvienam kanalui panaudoti atskiri izoliuoti maitinimo šaltiniai.
Tinklo įtampos atvedimas atliekamas per filtrą, sudarytą iš elementų C17–C20 ir T3 – taip vadinamo sinfazinio transformatoriaus (arba sinfazinio droselio). Pastarojo apvija sudaryta iš trijų lygiagrečių laidų kabeliuko, suvynioto ant didelių matmenų feritinio žiedo. Apvijos vijų skaičius nekritiškas; apytikriai 1 cm2 skerspjūvio žiediniam magnetolaidžiui, pavyzdžiui 1500НМ markės, pakanka apie 20 vijų. Šis filtras iš esmės pagerina stiprintuvo apsaugą nuo triukšmų, ateinančių iš tinklo. Visus sujungimus tinklo įtampos atvedimo grandinėse reikia atlikti ne mažesnio kaip 2 mm2 skerspjūvio laidu. Filtras R35R36C21 užkerta kelią triukšmų, sukeliamų dirbant tiristoriams VS1, VS2, praėjimui į silpno signalo grandines per transformatorių T2. Išjungėjas SB2, užsieninėje aparatūroje žymimas kaip „Ground Lift“ („įžeminimo“ atjungimas), leidžia, esant būtinybei, atjungti stiprintuvo korpusą nuo apsauginio tinklo įžeminimo, jeigu jis yra.
Beje, su tuo pačiu duoto stiprintuvo apsaugos nuo triukšmų pagerinimo tikslu numatytas sinfazinių transformatorių jungimas ir į signalines įėjimo grandines. Apie šią labai naudingą detalę konstruojant aparatūrą dažnai užmiršta arba taupo ant jos. Todėl kai kurios smulkios firmos (pavyzdžiui, Transparent Audio Technology) organizavo labai pelningą biznį prekiaujant tarpblokiniais kabeliais su įstatytu sinfaziniu transformatoriumi (kartais su triukšmus slopinančiais filtrais) aparatūros apsaugai nuo triukšmų pagerinti. Nauda iš to tikrai yra, bet iki $500 (ne pačio brangiausio aukščiau paminėtos firmos tarpblokinio kabelio kaina) niekaip netempia.
Apie galimus elementų keitimus. Mikroschema К1401СА1 – tikslus LM339 analogas (BA10339, KA339, KIA339, HA17339, μPC339). Jų nesant galima naudoti К554СА3. КР1157ЕН1202 analogas (KT-26 korpuse) yra mikroschema 78L12 (kiti analogai gali turėti kitokią cokoliuotę), o КР1168ЕН12 – 79L12. Vietoj КР142ЕН12 pilnai tinka LM317, KA317, o vietoj КР142ЕН18 – LM337, KA337 (visi TO-220 korpuse). Juos reikia sustatyti ant 15...25 cm2 ploto radiatorių. Tranzistoriai КТ972 (VT1, VT2) gali būti pakeisti į bet kokius sudėtinius n-p-n struktūros tranzistorius (pavyzdžiui КТ829), apskaičiuotus ne mažesnei kaip 150 mA srovei, arba tranzistorius, turinčius didelį srovės perdavimo koeficientą (daugiau kaip 60) esant 100 mA srovei, pavyzdžiui, į КТ815. Diodai КД243 – tai 1N4002–1N4007 analogas, КД521 – 1N4148.
Rezistoriai R11, R12 – С5-16 tipo arba ПЭ grupės. Pagrindinis reikalavimas jiems – išlaikyti trumpalaikes perkrovas maitinimo bloko kondensatorių įkrovimo metu. Šiuo požiūriu tėvyniniai rezistoriai yra patikimesni. Kondensatoriai C1, C2, C6, C7, C24, C27, C34, C37 – keraminiai, 25 V įtampai, pavyzdžiui КМ-6, К10-17, К10-23 arba analogiški importiniai, TTK grupė – Н30, nors leistina ir Н70. Kondensatorius C16 – plėvelinis (К73-9) arba keraminis (К10-17) ne blogesnės kaip М1500 TTK grupės. Kondensatoriai C4,C5, C8-C11, C13, C14 – К73-17 arba analogiški importiniai. Triukšmus slopinantys kondensatoriai C17–C21 – К78-2 tipo arba analogiški importiniai, specialiai skirti darbui filtracijos grandinėse (jų korpusas paprastai nusėtas saugumo sertifikacijos ženklais).
Elektrolitiniai kondensatoriai – К50-35 arba importiniai analogai. Rezistoriai R37–R44 turi būti arba tikslūs (С2-13, С2-26, С2-29 ir pan. serijos), arba parinkti iš artimiausių pagal nominalą МЛТ, ОМЛТ, С2-23. Didesnės 2 W galios rezistoriai – МЛТ, ОМЛТ, С2-23 arba jų importiniai analogai. Likę mažos galios rezistoriai gali būti angliniai – С1-4, ВС ir kt.
Lygintuviniai tilteliai КЦ405 keičiami į КЦ402, КЦ404 arba diodų КД243 (1N4002–1N4007) rinkinį. Vietoj optotiristorių VS1, VS2 galima naudoti bet kokias iš ТО125 serijos, kurių įtampos klasė 6 ir daugiau (ТО125-10-6, ТО125-10-8, ТО125-10-10, ТО125-12,5-6, ТО125-12,5-10 ir pan.). Taip pat galima naudoti ir ТО132 seriją.
КЦ407 serijos lygintuviniai tiltai taip pat gali būti pakeisti į diodų КД243 (1N4002–1N4007) rinkinį.
Jeigu stiprintuvas planuojamas dažnai naudoti pilna galia, lygintuviniams tiltams stiprintuve (VD38-VD41 4 pav.) naudinga pakelti galios rezervą, įjungus lygiagrečiai į kiekvieną tilto petį po porą diodų КД213, o esant galimybei – pakeisti į galingesnius КД2997. Naudoti žemadažnius lygintuvinius diodus nereikėtų dėl ryškaus „šuoliško atsistatymo“ efekto: diodo išjungimas vyksta su užlaikymu dėl sukauptų krūvio nešėjų susiurbimo. Šio proceso užbaigimas sukelia didelius trukdžius. Diodų šuntavimas kondensatoriais silpnai tepadeda. Su aukštadažniais diodais (КД213, КД2997, КД2995 ir pan.) šios problemos nėra.
Taip pat galima naudoti Šotki diodus, apskaičiuotus ne mažesnei kaip 100 V įtampai. Jeigu bus naudojami importiniai aukštadažniai diodai, tai juos reikia imti ne mažesnės kaip 30 A srovės, kadangi šis dydis, kaip taisyklė, užsienietiškiems aukštadažniams diodams reiškia arba leistiną pikinę srovę, arba vidutinę srovę su aktyvia apkrova, o ne vidutinę srovę dirbant su talpiniu filtru, kaip daugumai tėvyninių diodų. Konkrečiai galima parekomenduoti diodus 40CPQ100 ir 50CPQ100 (IR), tačiau jų mažmeninė kaina yra $6...7.
Tęsinys: Labai tiesiškas garso stiprintuvas su giliu grįžtamuoju neigiamu ryšiu (IV dalis)
Literatūra
- Агеев С. Должен ли УМЗЧ иметь низкое выходное сопротивление? – Радио, 1997, № 4, с. 14–16.
- Витушкин А., Телеснин В. Устойчивость усилителя и естественность звучания. – Радио, 1980, № 7, с. 36, 37.
- Сухов Н. УМЗЧ высокой верности. – Радио, 1989, № 6, с. 55–57; № 7, с. 57–61.
- Alexander M. A Current Feedback Audio Power Amplifier. 88-th Convention of the Audio Eng. Society, reprint #2902, March 1990.
- Wiederhold M. Neuartige Konzeption fur einen HiFi-Leistungsfersterker. – Radio fernsehen elektronik, 1977, H.14, s. 459–462.
- Акулиничев И. УМЗЧ с широкополосной ООС. – Радио, 1989, № 10, с. 56–58.
- Baxandal P. J. Technique for Displaying the Current and Voltage Output Capability of Amplifiers and Relating This to the Demands of Loudspeakers. – JAES, 1988, vol. 36, p. 3–16.
- Поляков. В. Уменьшение поля рассеяния трансформаторов. – Радио, 1983, № 7, с. 28, 29.
- ECAP Theory. – Firmos Evox-Rifa Co. leidinys, 1997.