„Kurk Lietuvai“ dalyvė Agnė Mikštienė Kultūros ministerijoje vykdė projektą „Dirbtinis intelektas ir kūrėjų problematika – koks Kultūros ministerijos vaidmuo?“. Šiai temai dėmesys bus skirtas ir Vilniaus knygų mugėje.
„Tarp kūrėjų ir dirbtinio intelekto kompanijų tvyro įtampa. „OpenAI“ teigia, kad neįmanoma sukurti dirbtinio intelekto įrankių, tokių kaip „ChatGPT“, be autorių teisių saugomos medžiagos. Tad kodėl gi taip nenorima atsilyginti kūrėjams už jų kūrybinį indėlį į DI technologijų sėkmingą vystymą?“ – retoriškai klausia programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė Agnė Mikštienė. Ji Kultūros ministerijoje vykdė projektą „Dirbtinis intelektas ir kūrėjų problematika – koks Kultūros ministerijos vaidmuo?“. Šiai temai dėmesys bus skirtas ir Vilniaus knygų mugėje, kur A. Mikštienė penktadienį 14 val. dalyvaus diskusijoje „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“.
Asociatyvi DI sugeneruota „Pixabay“ nuotr.
– Kodėl savo projektui pasirinkote analizuoti dirbtinio intelekto ir kūrėjo problematiką? Kas lėmė susidomėjimą būtent šia tema?
Susidomėjimas dirbtiniu intelektu (DI) kilo labai natūraliai. Kai tik „ChatGPT“ išpopuliarėjo 2022 m. lapkritį, aš irgi ryžausi jį išbandyti. Mane iš karto sužavėjo tai, kaip ši programa veikia. Labai greitai pajutau, kad tai – technologija, kuri pakeis tai, kaip mes dirbame, planuojame savo laisvalaikį. Ėmiau po truputį jį naudoti ir savo darbe: DI puikiai parašydavo reikiamų straipsnių santraukas, sukurdavo formules „Excel“ programai. Visa tai padarydavo labai greitai ir tiksliai. Kadangi dirbau anglų kalba, galimybės pasirodė išties stulbinančios. Seminaruose girdėjau, kaip DI efektyvina įvairias darbo užduotis, kad mažėja rutininių prasčiau apmokamų darbo vietų ir didėja specialistų, gebančių dirbti DI įrankiais, poreikis.
Kadangi esu lietuvė, pasidarė labai įdomu, kaipgi Lietuva ruošiasi šiam technologiniam virsmui. Tad, ateidama į „Kurk Lietuvai“ programos atranką, su savimi jau nešiausi DI temą. Labai norėjau su ja dirbti. Galimos projekto temos pavadinimas „Dirbtinis intelektas ir kūrėjų problematika – koks Kultūros ministerijos vaidmuo?“ pasirodė itin filosofiškas. Esu baigusi filologiją, o filosofija taip pat buvo artima, tad ryžausi imtis šio iššūkio nė nenutuokdama, kur jis gali nuvesti.
– Kokie šios temos aspektai pasirodė problematiškiausi?
Atlikus esamos situacijos analizę ir pabendravus su daugybe nuostabių žmonių iš įvairiausių sričių (AGATA, AVAKA, LATGA, Lietuvos audiosensorinė biblioteka, Kultūros ministerija, Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacija, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, meno ir kultūros žurnalo „Nemunas“, VDU ir kt.) bei išnagrinėjus daugybę šaltinių, išaiškėjo trys pagrindiniai su DI susiję probleminių taškų laukai: filosofinis (ar DI gali būti laikomas kūrėju, ar jis gali būti vadinamas intelektu, kiek laisvės DI turi kurdamas naują turinį ir pan.), techninis (kaip atsirinkti, kaip patikrinti, kaip išmokyti ir pan.) ir teisinis (vartotojo teisė žinoti, autorystės priskyrimas, naudotų šaltinių nurodymas ir pan.).
Supratau, kad pasaulyje menkai sprendžiamas būtent atlygio klausimas už kūrėjų turinio panaudojimą DI sistemose. Tai didžiulis probleminis taškas. Pasaulyje vyksta įvairūs teismo procesai, nes kūrėjai jaučiasi neįvertinti, išnaudoti ir palikti paraštėse.
Kūrėjams neva palikta galimybė „rezervuoti teises“ į savo kūrinį aiškiai nurodant tai „atitinkamomis priemonėmis“ – kitaip vadinamasis „opt-out“ mechanizmas. Jis turėtų užtikrinti, kad kūrėjų turinys nepatektų į DI mokymo rinkinius, jei kūrėjas to nenori. Tačiau iki galo neaišku, kas yra tos „atitinkamos priemonės“. Autorių kūriniai gali būti saugomi interneto platybėse ir kitų asmenų, tad jei vienas egzempliorius ir bus pažymėtas „atitinkamomis priemonėmis“, kitas gali būti atviras. Taip pat neaišku, ar skirtingos žymės vienodai suprantamos ir gerbiamos. Nėra mechanizmų, reguliuojančių šios nuostatos laikymąsi. Iš principo „išimti“ kūrinį iš DI sistemos, kai jis jau yra ten patekęs, yra sudėtingas procesas, reikalaujantis „permokyti“ DI modelį, o tai labai brangu ir neefektyvu.
Įdomu, kad Lenkijos Vyriausybė, pavėlavusi į savo teisę perkelti 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/790 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje, dabar sako turėjusi papildomo laiko tinkamai įvertinti ją atsižvelgdama į generatyvinio DI kontekstą. Šios šalies Vyriausybės teigimu, teksto ir duomenų išimtis negali būti taikoma autorių teise saugomo turinio naudojimui DI mokymams. Autorių teisių klausimas tapo itin intriguojantis ir kupinas netikėtų posūkių.
– Galbūt ir patys kūrėjai jau ėmėsi kokių nors priemonių savo kūriniams apsaugoti?
Kūrėjai ėmė diegti turinio nuskaitymą blokuojančius įrankius, „nuodyti“ savo turinį (angl. data poisoning), kuris, patekęs į DI sistemas, jas „susargdina“ ir jos ima generuoti neprognozuojamą turinį.
Tarp kūrėjų ir DI kompanijų tvyro įtampa. „OpenAI“ teigia, kad neįmanoma sukurti dirbtinio intelekto įrankių, tokių kaip „ChatGPT“, be autorių teisių saugomos medžiagos. Tad kodėl gi taip nenorima atsilyginti kūrėjams už jų kūrybinį indėlį į DI technologijų sėkmingą vystymą?
Sužinojusi, kad jau yra kelios kompanijos, kurios ryžosi imtis iniciatyvos ir savanoriškai ieško būdų mokėti atlygį kūrėjams už jų turinio panaudojimą DI sistemose („Adobe“, „Canva“, „Shutterstock“, „OpenAI“ sutartis su „Associated Press“, „YouTube“ sutartis su „Universal Music Group“), supratau, kad tai ir yra atsakymas. Visos DI kompanijos turėtų mokėti atlygį kūrėjams už jų turinio panaudojimą.
– Ko siekėte savo projektu, kokius tikslus kėlėte?
Žinodama šias atlygio iniciatyvas, supratau, kad tvarus sprendimas egzistuoja. Tačiau to palikti rinkos savireguliacijai, mano nuomone, negalima dėl paprastos priežasties – jei nėra aiškių teisinių nuorodų mokėti atlygį, dauguma DI kompanijų rinksis to nedaryti. Todėl siūlau įvesti vienokį ar kitokį teisinį instrumentą, įpareigojantį visas DI kompanijas mokėti atlygį kūrėjams už jų turinio panaudojimą.
Mano tikslas buvo aprašyti galimus atlygio kūrėjams modelius ir teikti rekomendaciją Kultūros ministerijai dėl tolimesnių žingsnių.
Kai nėra aiškaus vieno sprendimo ar veikiančio gerojo pavyzdžio, labai svarbus tas pirminis impulsas, nuo kurio gali atsispirti ir planuoti kitus darbus. Todėl išsamiai aprašiau net kelis atlygio modelius, įvertindama jų privalumus ir trūkumus.
– Tad kokie yra tie modeliai?
Savo analizėje „Galimi atlygio modeliai kūrėjams už jų turinio panaudojimą dirbtinio intelekto sistemose“ išskyriau dvi pagrindines atlygio modelių grupes: individualūs (pajamų dalijimosi, autorinių honorarų, fondo ir galima įvairi jų kombinacija) bei centralizuoti (duomenų rinkinių platforma ir kompensacinio atlyginimo pritaikymas).
Individualūs atlygio modeliai kuria personalizuotą santykį tarp DI kompanijų ir kūrėjų. Jie suteikia galimybę kūrėjams derėtis dėl atlygio dydžio, turinio panaudos ir apmokėjimo sąlygų. Tai skatina kūrėjų motyvaciją dalintis savo turiniu su DI kompanijomis, kurios užtikrina teisingą ir priimtiną atlygio paskirstymą.
Tačiau mažoms, naujoms ir specifinį produktą kuriančioms DI kompanijoms būtų sunku pritraukti tinkamą turinį kuriančius kūrėjus, nes negalėtų pasiūlyti tokių pat gerų sąlygų ir atlygio kaip didžiosios. Mažiems ir nišiniams kūrėjams individualizuoto atlygio modelio atveju nebūtų užtikrinamos palankiausios sąlygos, nes jas derybose su DI kompanijomis diktuos populiarieji, didieji kūrėjai ir kūrėjų teisėms atstovaujančios kolektyvinės organizacijos.
Centralizuoti atlygio modeliai – universalesnė sistema, kuri savo potencialu gali apimti visus schemoje norinčius dalyvauti kūrėjus, nepaisant jų kūrybos brandos lygio, kiekybės ar pobūdžio. Taip pat visos DI kompanijos turėtų vienodas prieigos prie kokybiškų duomenų sąlygas (duomenų rinkinių platformos atveju) ir skaidrų, aiškų atlygio apmokėjimo formatą, prognozuojamą jo dydį.
Centralizuotų modelių atveju DI kompanijoms ir kūrėjams ar jų teises saugančioms kolektyvinėms organizacijoms užtektų vienos sutarties su atlygio modelio administratoriumi, kuris užtikrintų sąžiningus bendradarbiavimo santykius, skaidrumą, tvarumą ir tęstinumą.
Kadangi centralizuoti modeliai apima labai daug elementų, savo analizėje įvertinau panašius sprendimus, kurie jau egzistuoja Lietuvoje, svarstydama jų pritaikymo galimybes atlygio rinkimui iš DI kompanijų.
– Kokias grėsmes autoriams kelia vis labiau įsigalintis dirbtinis intelektas?
Net trys kūrybinės profesijos patenka į top 15-uką profesijų, kurias labiausiai paveiks augmentizacija ir automatizacija. Tai redaktoriai, grafikos dizaineriai ir vertėjai. Jau dabar DI kuriamas meninis turinys laimi konkursus, yra plačiai naudojamas įvairiuose projektuose.
Tačiau didžiulės grėsmės kūrėjui neįžvelgiu. Priešingai – atsiras naujų įkvėpimo šaltinių, kitokių kūrybinių sprendimų. Taip, visada bus tų, kurie kategoriškai atsisakys kurti DI įrankiais. Ir tai nėra blogai – juk, atsiradus fotografijai, neišnyko tapyba. Atsiradus automobiliams, žirgai tapo prabangos simboliu. Visada bus žmonių, siekiančių autentiškumo ir už galimybę prisiliesti prie žmogiškojo kūrybiškumo mokės brangiau.
Svarbu suprasti, kad DI įrankiai taps vis populiaresni, jie tobulės, o jų kuriamas produktas bus vis kokybiškesnis. Tad kūrėjas, kuriantis komercinį produktą, turėtų suklusti ir išmokti dirbti DI įrankiais. Verslai nebelauks kelių savaičių ar mėnesių, kad būtų įgyvendinta jų reklaminė idėja. Takoskyra tarp „čia ir dabar“ ir „apmąstytos, išjaustos“ kūrybos taps kaip niekad aiški.
– Kaip, jūsų nuomone, reikėtų pasiekti sinergiją tarp kūrėjų ir dirbtinio intelekto kompanijų?
DI kompanijoms reikia kokybiško ir dažnai autorių teise saugomo turinio – duomenų. Duomenys verslininkų jau imti vadinti šio amžiaus auksu, tad svarbu su duomenimis ir elgtis atitinkamai. Turime žinoti, kur ir kaip jie yra naudojami. Svarbu, kad būtų atsiklausiama autorių sutikimo leisti dirbti su jų turiniu už tai tinkamai jiems atlyginant.
– Atlikote esamos situacijos ir užsienio šalių bei organizacijų gerųjų praktikų analizes. Kokie esminiai jų aspektai?
Mano projekto objektas vis dar vangiai aptariamas nacionaliniuose lygmenyse, nors yra atgarsių, kad tai daroma patyliukais.
Iš ES šalių kol kas tik Prancūzija garsiai ėmėsi šio klausimo: pasiūlymas, žinomas kaip Nr. 1630, siekia pakeisti Prancūzijos intelektinės nuosavybės kodeksą, atsižvelgiant į iššūkius, kuriuos autorių teisių srityje kelia DI. Konkrečiai jis numato sukurti mokesčių režimą darbams, kurie sukurti naudojant DI ir pasinaudojant autorių teisėmis saugoma medžiaga. Šio pasiūlymo tikslas – efektyviai tvarkyti autorių teisių klausimus ir užtikrinti tinkamą atlygį originalių kūrinių autoriams.
Šiuo metu JAV Autorių teisių biuras nagrinėja, kaip turėtų būti reglamentuotas autorių teisių turėtojų sutikimas ir kompensacija už jų kūrinių naudojimą DI mokymo procese. Svarstomi įvairūs licencijavimo modeliai ir jų poveikis, tiriamos privalomo licencijavimo galimybės.
Kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius atlygio kūrėjams klausimą iškėlė vasarį Slovėnijoje vykusiame tarptautiniame DI etikos forume. Šio mėnesio pabaigoje ketinama šią temą aptarti su Vokietijos Teisingumo ministerijos sekretore dr. Angelika Schlunck. Taip pat minėjau Lenkijos požiūrį į kūrybos naudojimą DI mokymui. Panašu, kad ši tema vis dar yra labai „karšta“ ir galime sulaukti daugiau netikėtų posūkių.
Vis dėlto turėtume suprasti, kad Lietuvos mastu priimti sprendimai gali būti nepaisomi tarptautinių DI kompanijų, todėl, sprendžiant atlygio klausimą DI kontekste, itin svarbu surasti panašias idėjas palaikančius partnerius kitose ES šalyse ir su jais bendradarbiaujant teikti pasiūlymus dėl sprendimų ES lygmeniu.
