Psichologai nuolat tvirtina, kad ryšiai su kitais žmonėmis mūsų psichologinei ir fizinei sveikatai yra be galo svarbūs, o vienišiems vyresnio amžiaus asmenims – jie dar reikalingesni. Deja, padėtį apsunkina tai, kad užmegzti naujas draugystes vyresniame amžiuje tampa kiek sudėtingiau.
Psichologai nuolat tvirtina, kad ryšiai su kitais žmonėmis mūsų psichologinei ir fizinei sveikatai yra be galo svarbūs, o vienišiems vyresnio amžiaus asmenims – jie dar reikalingesni. Deja, padėtį apsunkina tai, kad užmegzti naujas draugystes vyresniame amžiuje tampa kiek sudėtingiau. Tačiau 66-erių kaunietė Valerija Klinavičienė rado būdą įveikti vienišumą, pradėjusi lankyti skaitmeninio raštingumo mokymus ne tik įgijo naujų žinių, bet ir rado geriausią draugę.
Praėjusiais metais internetiniame žurnale „Innovation in Aging“ skelbtoje mokslinėje publikacijoje „Draugystė vyresniame amžiuje: mokslinių tyrimų darbotvarkė“ pabrėžiama, kad siekiant užtikrinti psichologinę gerovę senatvėje, svarbūs yra ne tik ryšiai su šeimos nariais, bet ir su draugais. Tačiau draugysčių vyresniame amžiuje nauda neapsiriboja vien tik gera psichologine būsena. Tyrimai atskleidžia, kad santykių artumas ir socialinė parama padeda senatvėje palaikyti kognityvinių funkcijų veiklą ir fizinę sveikatą.
Valerija – viršuje antra iš dešinės, Valentina – viršuje trečia iš dešinės
„Su Valentina susipažinome skaitmeninio raštingumo mokymų pradedančiųjų grupėje, sėdėjome greta. Paaiškėjo, kad ir gyvename viena šalia kitos. Tuomet pradėjome susitikinėti ne tik kursų metu. Eidavome į Kaune esantį Kalniečių parką, antis drauge palesindavome, pasivaikščiodavome, pasikalbėdavome. Ji gyvena viena, aš taip pat – palaikėme viena kitai kompaniją. Taip ir užgimė toji mūsų draugystė. Atėjusi išmokti naudotis kompiuteriu bei internetu nemaniau dar ir draugų susirasianti. Aš uždaro būdo, man sunku priprasti prie naujų žmonių, esu atsargi, o Valentina – lankstesnė, drąsesnė, ji mane išjudindavo“, – draugystės pradžią prisimena Valerija.
Apie gėdą nepabandyti
Viena dažnesnių priežasčių, kodėl žmonės nepasiryžta pradėti mokytis skaitmeninio raštingumo, yra baimė suklysti bei gėdos jausmas. Tačiau V. Klinavičienė nesupranta, kodėl turėtų būti gėda mokytis naujų dalykų.
„Kokia dar gėda gali būti kažką naujo išmokti? Gėda yra nenorėti, nebandyti mokytis. Ir amžius anokia čia kliūtis. Ši patirtis mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis – visiems rekomenduočiau. Gebėjimo naudotis internetu dabar prireikia kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, dabar su vaikais ir anūkais bendrauju internetu, per „Messenger“ programėlę išmaniajame telefone. Karantino metu ir su šeima, ir su draugais teko daug bendrauti vaizdo skambučiais. Pas gydytoją registruojuosi internetu, taip pat tikrinu viešojo transporto tvarkaraščius, dar labai mėgstu susirasti, kur mieste vyksta kokie nemokami renginiai“, – pasakoja Valerija.
Moteris priduria, kad projekto „Prisijungusi Lietuva“ kursai suteikė jai savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi, mat nebereikia priklausyti nuo aplinkinių pagalbos.
„Pagaliau viską galiu pati – jaučiuosi stipresnė ir labiau nepriklausoma, nes nebereikia kreiptis pagalbos į vaikus. Galiu sau patogiu metu skaityti internetinę spaudą, pasižiūrėti žinių laidų įrašus, paieškos sistemoje rasti tai, kas mane domina“, – pokyčiais džiaugiasi V. Klinavičienė.
Kaip padidinti interneto naudotojų gretas?
Pagal Europos Komisijos paskelbtą Skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą (DESI), interneto naudotojų Lietuvoje kasmet nuosekliai daugėja. 2018 metais jų buvo 75 proc., 2019 – 78 proc., šiemet – 81 proc. Tačiau vis dar turime nemažą dalį žmonių, kurie gyvenime nėra bandę interneto teikiamų galimybių. Šių metų DESI duomenimis, jų šalyje yra 15 proc.
Vienas iš projekto „Prisijungusi Lietuva“ tikslų yra pakeisti šią statistiką, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau niekad internetu nesinaudojusių gyventojų, tarp kurių dauguma vyresnio amžiaus žmonių. Tokiu būdu taip pat siekiama sumažinti senjorų skaitmeninę atskirtį šiandieniniame pasaulyje. Iš viso nemokamuose projekto mokymuose jau dalyvavo beveik 60 tūkst. įvairaus amžiaus šalies gyventojų.
Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės ir mokymų lektorės Rasos Aleknienės teigimu, šie kursai mažina ne tik skaitmeninę, bet ir socialinę atskirtį.
„Atėjusiems perprasti technologijų pasaulį naujos žinios yra tik vienas tikslas, kitas siekis – susipažinti su naujais žmonėmis, pabendrauti. Kartais net nesuprantu, kaip čia taip nutinka, kad bene visose grupėse užsimezga draugystės. Pertraukų metu kursų dalyviai dažnai tarpusavyje pasikalba, aptaria problemas, dalijasi savo gyvenimo istorijomis, pasigiria, kur keliavo, nuotraukas parodo. Tokios galimybės ypač naudingos vyresniems žmonėms, gyvenantiems po vieną. Kaip antai Valentina su Valerija – jos tapo tiesiog neišskiriamos“, – tikina R. Aleknienė ir priduria, kad panašių istorijų bibliotekoje slypi labai daug.
Pasak jos, dar prieš karantiną dvi kursų dalyvės taip susidraugavo, jog abi kartu išvyko į kelionę. „Vienoje grupėje susidraugavusios moterys be paliovos kalbėdavosi apie keliones. Įgijusios žinių jos išmoko savarankiškai internetu susirasti ir įsigyti norimą kelionę – taip drauge ir išvažiavo. Paaiškėjo, kad abi labai mėgo keliauti, tačiau neturėjo su kuo įgyvendinti šią svajonę“, – apie likimo suvestas senjores pasakoja R. Aleknienė.
Anot lektorės, į mokymus ateinančių žmonių poreikiai yra įvairūs. Dažniausiai jie nori sužinoti, kas yra tas internetas, ką žmonės jame randa, kam reikalingas elektroninis paštas arba kas yra socialinis tinklas „Facebook“. Labiausiai tuo domėtis juos paskatina galimybė internetu bendrauti su užsienyje gyvenančiais vaikais, su kuriais nenori prarasti ryšio.
Taip pat skirtingos yra ir kursų dalyvių reakcijos bei požiūris į mokslus. Bibliotekininkė sako, jog daugiau yra bijančių negu drąsiai į mokymus ateinančių žmonių.
„Drąsiau jaučiasi tie, kurie jau kažką žino ir ateina kiek mokėdami naudotis informacinėmis technologijomis, bet dar nori sudėti visus taškus ant „i“. Kiti ateina labai nedrąsūs, iš karto nusiteikę, kad jiems nepavyks. Tokiu atveju stengiuosi juos nuraminti, padrąsinti sakydama, kad jie yra kompiuterio šeimininkai ir jį valdo, o ne atvirkščiai. Pralaužiame ledus ir žmonės toliau lanko kursus, iš karto nepasiduoda, nori sugrįžti dar ir į pažengusiųjų grupę. Sakyčiau, užsispyrę tie mūsų senjorai, ne taip greitai pasiduoda“, – mintimis dalijasi R. Aleknienė.
Ji teigia, kad net ir mažytės pergalės mokymuose reikšmingai prisideda prie žmonių pasitikėjimo savimi. Laimėjimas gali būti tiek naršyklės įjungimas, tiek įgūdis valdyti pelę, kas dažniausiai vyresniems kursų dalyviams būna didžiulis iššūkis. Maži džiaugsmai motyvuoja tęsti mokymąsi ir dar kitiems mažiau išmanantiems padėti.
Susidomėję skaitmeninio raštingumo žinių gilinimu gali nemokamai dalyvauti dviejų lygių ir skirtingos trukmės mokymuose artimiausioje bibliotekoje. Apie galimybę mokytis galima teirautis telefonu 8 620 20 961 arba informacijos ieškoti projekto „Prisijungusi Lietuva“ interneto svetainėje.
