Lietuvai, kaip ir kitoms Rytų Europos mažoms atviros ekonomikos šalims, dažnai būdinga linijinė gamyba ir vartojimas. Nepaisant ES iniciatyvų skatinant žiedinės ekonomikos principų diegimą praktikoje, stokojama didesnio gamtinių išteklių produktyvumo, ilgesnio produktų vartojimo laiko ir pakartotinio naudojimo, atliekų perdirbimo ir naujos vertės kūrimo iš jų.
Lietuvai, kaip ir kitoms Rytų Europos mažoms atviros ekonomikos šalims, dažnai būdinga linijinė gamyba ir vartojimas. Nepaisant Europos Sąjungos (ES) iniciatyvų skatinant žiedinės ekonomikos principų diegimą praktikoje, stokojama didesnio gamtinių išteklių produktyvumo, ilgesnio produktų vartojimo laiko ir pakartotinio naudojimo, atliekų perdirbimo ir naujos vertės kūrimo iš jų.
Asociatyvi nuotr. Pexels.com.
Lietuvoje ryškiausias žiedinės ekonomikos (angl. Circular Economy, CE) pavyzdys – taromatų sistema. Remiantis 2017 m. LR Aplinkos ministerijos duomenimis, beveik 3 tūkst. vietų yra surenkamos vienkartinės gėrimų pakuotės, kurios tampa ne atliekomis, o žaliava kitiems gaminiams.
„Renkamos ir elektronikos bei automobilių, tekstilės atliekos. Per metus Lietuvoje surenkama apie 11 tūkst. tonų tekstilės atliekų, 8.5 tūkst. tonų – gamybinių ir 2.4 tūkst. tonų komunalinių, t. y. atskirai surinktų komunalinių atliekų sraute, tekstilės atliekų“, – sako Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesorė Lina Dagilienė.
Tačiau, pasak KTU bei Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų, CE neapsiriboja vien atliekų rūšiavimu bei pakartotiniu jų panaudojimu. Jos principai gali tapti naujų verslo modelių kūrimo Lietuvoje pagrindu, o galutiniam vartotojui atnešti tiesioginės naudos čia ir dabar.
Remiasi skirtingų principų įgyvendinimu
CE vystymas tapo prioritetine ES vystymo sritimi dėl to, kad ES (tame tarpe ir Lietuva) padidintų savo nepriklausomumą nuo išteklių. CE remiasi 4R principų (angl. reduce – reuse/remanufacture – recycle – recover) įgyvendinimu eiliškumo tvarka.
„Pirmiausia reikia siekti bendrai sumažinti pirminių žaliavų suvartojimą, energiją, projektuoti ekologiškesnio dizaino produktus, tuomet panaudotą gaminį bandyti panaudoti dar kartą arba su minimaliais kaštais perdaryti ir tik po to turimas atliekas perdirbti“, – paaiškina L. Dagilienė.
Esminis dalykas įgyvendinant CE principus praktikoje yra iš karto kurti tokį produktą (jei leidžia technologiniai veiksniai), kuris sukuria mažesnes atliekų susidarymo bei energijos suvartojimo pasekmes.
Anot L. Dagilienės, svarbūs tiek technologiniai sprendimai, tiek verslo barjerų panaikinimas, atveriantis naujas galimybes verslui.
„Vertinant kitus CE rodiklius, pavyzdžiui, antrinių žaliavų panaudojimą – CMU (angl. Circular Material Use Index), „Eurostat“ duomenimis, Lietuva su 4,5 proc. indeksu nėra aukštoje pozicijoje. Kai tuo tarpu Estijos indekas – 11,8 proc., Latvijos – 3,9 proc., o bendras ES vidurkis – 11,7 proc.“, – skaičius vardija prof. L. Dagilienė.
Valstybės ekonomikos augimo galimybė
Nors vieni ar kiti žiedinės ekonomikos principai taikomi įvairiuose sektoriuose, tačiau visuomenei labiausiai pastebimi prekybos centrai. Pasak KTU EVF tyrėjos Viktorijos Varaniūtės, analizuojant pažangos CE plėtroje priežastis, prekybos centri išsiskiria kaip darantys itin didelę įtaką vartojimo įpročiams.
„Skandinavijos šalys laikomos geriausiu CE įgyvendinimo pavyzdžiu. Baltijos šalių kontekste pirmauja Estija, nes daug gerųjų praktikų ši šalis perima iš Skandinavijos šalių. Mažmeninės prekybos sektorius Lietuvoje kasmet generuoja apie 9 mlrd. Eur apyvartą, jų pateikiamas asortimentas formuoja ne tik vartotojų vartojimo įpročius, bet turi ir milžinišką poveikį atliekų tvarkymo sistemai“, – sako ji.
Kaip pavyzdį mokslininkė pateikia Suomijoje jau veikiančius „pakartotinio naudojimo prekybos centrus“ (angl. reuse centres), vadinamus „Kierrätyskeskus“, kuriuose yra siūlomi baldai, drabužiai, žaislai, knygos, sporto ir virtuvės reikmenys.
„Nors panaudotų daiktų parduotuvės nėra naujos, tačiau jos atspindi didėjantį aplinkosauginį sąmoningumą ir supratimą apie tausojantį vartojimą“, – teigia prof. L. Dagilienė.
Be to, žiedinės ekonomikos verslo modelių sukūrimas ir plėtojimas, pasak jos, gali paskatinti ekonomikos sektorių augimą bei naujų darbo vietų sukūrimą.
Būtinas glaudus įvairių sektorių bendradarbiavimas
Tyrimai rodo, kad Rytų Europos mažos ekonomikos šalyse vyriausybė su savo sprendimais turi labai didelę galią ir atsakomybę. Todėl, KTU tyrėjų teigimu, vienas iš būdų skatinti verslą pereiti prie žiedinės ekonomikos – bendradarbiavimo tarp verslo, švietimo, mokymo įstaigų bei valdžios institucijų ir jai pavaldžių įstaigų skatinimas.
„Pavyzdžiui, Stambule veikia tokia sistema, kuomet rūšiuodamas plastiką žmogus pildo „Istanbulkart“ kortelę, su kuria gali atsiskaityti už viešąjį transportą. Apdovanojimo už rūšiavimą ir keitimo į viešąjį transportą sistema veikia ir Romoje, Pekine, Surabaya (Indonezija). Sidnėjuje rūšiuojamą plastiką galima papildomai išmainyti į kino filmo bilietus“, – sėkmės pavyzdžius vardija KTU EVF profesorė Jurgita Bruneckienė.
Svarbu, kad prie tokių iniciatyvų prisidėtų ir pačios įmonės. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje „Coca Cola“ skatina žmones rūšiuoti plastiką, suteikdama 50 proc. nuolaidą įėjimo į įvairiausius atrakcionų ir jūrų parkus bilietui, – priduria ji.
Ne ką mažesnį vaidmenį žiedinės ekonomikos skatinime, pasak tyrėjos, atlieka švietimo ir mokymo įstaigos.
„Žiedinės ekonomikos plėtrą skatina ekonomikos ir vadybos modulių integracija į techniškuosius ir gamtos mokslus. Kalbu ne tik apie studentų, o vėliau ir specialistų bei strateginio lygmens vadovų aplinkosauginį ir tvaraus vartojimo suvokimą“, – teigia J. Bruneckienė.
Profesorė įsitikinusi, kad suvokdamas ir vertindamas žiedinės ekonomikos principus, studentas universitete, o vėliau ir darbe, be atskiro paraginimo pats kurs žiedinės ekonomikos principais paremtas verslo idėjas ar technologinius sprendimus. Tai taps įpročiu ir laisvu pasirinkimu.
„Svarbu ir pačiai įmonei pereiti prie žiedinės ekonomikos verslo modelio – pradedant nuo įmonės vizijos, strateginio veiklos plano, gamybos technologijų pakeitimo, darbuotojų mokymo ir baigiant naujų rinkų ir verslo galimybių paieška“, – aiškina J. Bruneckienė.
Tirs žiedinės ekonomikos poveikį Lietuvai
Anot prof. L. Dagilienės, sisteminių ekonominių tyrimų apie žiedinės ekonomikos poveikį ir potencialias makroekonomines naudas Lietuvai iki šiol beveik nėra.
„Prieš įgyvendinant praktiškai ir pradedant naudoti viešus finansinius išteklius, svarbus išsamus supratimas apie ekonominės sistemos virsmą iš linijinės į žiedinę ekonomiką. Todėl kartu su VU mokslininkais įgyvendinamas projektas „Žiedinės ekonomikos modeliavimas ir įveiklinimo perspektyva atviros mažos ekonomikos šalyje“ skirtas įvertinti makroekonominius šio proceso efektus mažoje atviros ekonomikos šalyje“, – sako L. Dagilienė.
Pojekto metu KTU ir VU tyrėjai, bendradarbiaudami su mokslininkais iš Vokietijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės, aiškinsis, kokį poveikį perėjimas iš linijinės į žiedinę ekonomiką turės Lietuvos miestų, regionų ir visos šalies ekonomikos dinamikai, visuomenės gerovei bei naujų darbo vietų sukūrimui.
„Žiedinės ekonomikos koncepcija gali būti ypač patraukli tokiai nedidelei ekonomikai kaip Lietuva, kurios ekonominiai procesai paremti importuojamais ištekliais. Be to, Lietuva yra labai dinamiška, maža, atvira ekonomika, linkusi daug lengviau įgyvendinti didelius pokyčius nei didesnė ir labiau įsitvirtinusi“, – sako VU tyrėjas, dr. Patrikas Griuningas.
Kaip rašoma projekto pristatyme, tyrimo rezultatai tiesiogiai prisidės prie žiedinės ekonomikos ekosistemos funkcionavimo apibrėžimo mažos atviros ekonomikos atveju, dinaminio stochastinio bendrosios pusiausvyros (DSGE) modelio kūrimo mažai atvirai ekonomikai, siekiant įvertinti žiedinės ekonomikos įveiklinimo pasekmes, strateginių pasiūlymų ir sprendimų, padėsiančių lengviau persiorientuoti įmonėms, miestams ir šaliai, pateikimą.
