Lietuvos edukologijos universitetas su Japonijos paukščių apsaugos draugija pasirašė tarptautinę bendradarbiavimo mokslinių tyrimų srityje sutartį. Sutarta 2014–2016 m. bendrai vykdyti mokslinių tyrimų projektą „Šiaurės Rytų Europos mažosios žuvėdros Sterna/Sternula albifrons populiacijos produktyvumas, svarbiausios grėsmės ir sezoninių migracijų keliai“.
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) su Japonijos paukščių apsaugos draugija (JSPB) pasirašė tarptautinę bendradarbiavimo mokslinių tyrimų srityje sutartį. Sutarta 2014–2016 m. bendrai vykdyti mokslinių tyrimų projektą „Šiaurės Rytų Europos mažosios žuvėdros Sterna/Sternula albifrons populiacijos produktyvumas, svarbiausios grėsmės ir sezoninių migracijų keliai“. Tyrimo tikslas – Lietuvos pavyzdžiu išaiškinti pasaulyje nykstančios paukščių rūšies – mažosios žuvėdros – Europos populiacijos veisimosi produktyvumą, svarbiausias grėsmes, žiemaviečių regionus bei sezoninių migracijų į juos ir iš jų kelius. Kartu numatyta tirti ir kitas su mažąja žuvėdra susijusias paukščių rūšis.
Mikrokompiuteris, pritaisytas prie žuvėdros kojos/ LEU nuotr.
Kaip migruoja žuvėdros aiškinsis geolokatoriais
LEU profesorius Petras Kurlavičius sako, kad darbas originalus, nes panašaus tyrimo Europoje niekas nėra iki šiol atlikęs. „Mažoji žuvėdra peri taip pat ir Azijoje, todėl LEU mokslininkų su partneriais šiais metais pradėti bendri tyrimai Europoje ir taip pat partnerių bei Australijos mokslininkų anksčiau vykdyti ir šiuo metu vykdomi tyrimai leis geriau suprasti Eurazijos ir Australijos regioninių populiacijų paukščių maišymosi ir susidūrimo vietas“, – teigia prof. P. Kurlavičius.
Tai svarbu žinoti siekiant geriau saugoti šią nykstančią rūšį. Taip pat labai svarbu geriau suprasti, kaip skirtingos tos pačios rūšies paukščių populiacijos dideliuose regionuose sąveikauja migraciniuose keliuose ir žiemavietėse. Šio projekto rėmuose Lietuvos ir Japonijos ekspertai šiemet Tokijuje vyksiančio 26-ojo pasaulinio ornitologinio kongreso dalyviams organizuoja specialų pranešimą mažųjų žuvėdrų tyrimų ir apsaugos klausimais.
„Dideliais atstumais migruojančių paukščių ekologijos tyrimuose vis labiau taikomi distanciniai tyrimo metodai. Todėl, turėdami bendrų su Japonijos specialistais interesų, žuvėdrų migravimo kelių tyrimui pradėjome taikyti labai lengvus mikrokompiuterius (geolokatorius; angl. – geolocator). Geolokatorių naudojimas, lyginant su plačiai pasaulyje taikomu paukščių žiedavimo metodu, yra daug efektyvesnis, pažangesnis. Mikrokompiuterių naudojimas sudaro galimybę daug greičiau ir efektyviau išaiškinti paukščių migravimo kelius, jų buvimo vietas, jas siejant su kalendorinėmis datomis, kartografuoti žiemojimo regionus“, – sako prof. P. Kurlavičius.
Antrą kart sugavus žuvėdrą, matyti, kur ji skrido
2013 m. Lietuvos aplinkos ministras lankėsi Japonijoje. Vizito metu ministras buvo supažindintas su projekto veiklomis. 2013 m. spalio 24 d. šio tarptautinio projekto koncepcija ir svarbiausi metodiniai sprendimai buvo pristatyti Aplinkos ministerijoje ir Japonijos ambasadoje Vilniuje.
„Mūsų naudojami mikrokompiuteriai, keliolika mėnesių nešiojami paukščio, kaupia informaciją. Jei pažymėti paukščiai vėl grįžta į tą pačią veisimosi vietą (koloniją), tai, juos pakartotinai sugavus, atsiranda galimybė nuskaityti sukauptą informaciją, kurią iššifravus tampa įmanoma atkurti individo migracinį kelią – buvimo vietų koordinates, siejant su realiu laiku, t. y. konkrečiomis datomis“, – aiškina profesorius P. Kurlavičius.
Sveria mažiau nei 1 gramą
„Paukščių migravimo kelių tyrimas dėl mikrokompiuterių yra santykinai nauja ir sparčiai tobulėjanti šiuolaikinė pasaulyje pripažinta technologija/metodika (LEU specialistai ją Lietuvoje taiko nuo 2012 m. paukščių dažnų migracijų tyrime). Šiame projekte naudojame mikrokompiuterius, kurie sveria apie 0,6 g. Ši įranga mažosioms žuvėdroms tvirtinama ant kojos (panašiai kaip įprastas žiedas). Bendras papildomas paukščio „krovinys“ sveria mažiau nei 1 g. Pasaulinė patirtis, sukaupta taikant šį metodą praktikoje, rodo, kad ši santykinai brangi įranga yra labiausiai perspektyvi tiriant smulkių (mažų) paukščių ir retų (saugomų) rūšių ekologiją“, – sako projekto Japonijoje vadovas dr. Y. Murofushi.
„Mažųjų žuvėdrų gaudymui mes naudojame mūsų partnerių japonų sukauptą patirtį. Šiuos paukščius gaudome dažniausiai tuo metu, kai jaunikliai jau yra palikę lizdus, tačiau dar negali skraidyti“, – pasakoja prof. P. Kurlavičius. Dr. Y. Murofushi sako, kad, remiantis Japonijos ir Australijos ekologų patirtimi, paukščių gaudymo ir jų apsaugos požiūriais mažoji žuvėdra yra palanki modelinė rūšis. Jie nustatė, kad su tam tikromis išlygomis mažosios žuvėdros gali būti saugiai gaudomos net individualiomis gaudyklėmis, kai paukščiai tupi ant kiaušinių (inkubuoja dėtis). Mat sugautas inkubuojantis ir pažymėtas paukštis jau daugiausiai po kelių valandų grįžta tęsti inkubaciją.
Apskritai mikrokompiuterių taikymas gyvūnų ekologijos tyrimuose jų apsaugos požiūriu (ypač tada, kai tiriamos retos saugomos rūšys) yra vertinamas daug palankiau, nei taikant kitokias metodikas ar kitokią įrangą. Mat tyrėjai yra tiesiog priversti tyrimų metu elgtis taip, kad tiriami paukščiai nenukentėtų, nes tyrėjams reikalinga, jog eksperimentiniai individai išgyventų ir kitais metais vėl grįžtų į veisimosi vietą. Tik tokiu atveju tyrėjai gali tikėtis surinkti trokštamų tyrimo duomenų. Jei taip nebus, visas tyrėjo darbas bus veltui, o santykinai didelės lėšos bus paleistos vėjais.
