Idėja daryti tokio tipo eksperimentą kilo prieš keletą metų. Atsitiktinai radau vieną amerikiečių tinklapį, kuriame buvo pateiktos stulbinančio grožio nuotraukos, darytos fotoaparatu, pritvirtintu prie didžiulio aukštyn kylančio helio baliono. Iš pirmo žvilgsnio viskas pasirodė labai paprasta. Deja, taip tik pasirodė...
Apie projektą „GLORY I“
Istorija
Idėja daryti tokio tipo eksperimentą kilo prieš keletą metų. Atsitiktinai radau vieną amerikiečių tinklapį, kuriame buvo pateiktos stulbinančio grožio nuotraukos, darytos fotoaparatu, pritvirtintu prie didžiulio aukštyn kylančio helio baliono.
Iš pirmo žvilgsnio viskas pasirodė labai paprasta: tereikia didelio baliono, helio, fotoaparato ir kokio nors sekimo prietaiso, kuriuo galėčiau surasti paleistąją įrangą ir peržiūrėti nuotraukas.
Maniau, kad projektą baigsiu per keletą mėnesių ir, pirminiais skaičiavimais, viskas kainuos apie 600 litų. Deja, taip tik pasirodė. Kuo toliau, tuo išleista pinigų suma didėjo, ir užtrukau ne keletą mėnesių, o daugiau kaip metus. Tačiau nei kiek dėl to nepasigailėjau. Atvirkščiai – kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Kuo daugiau viską tobulinau, tuo labiau didėjo noras kuo greičiau išbandyti savo kūrinį.
Tikslas
Daugelis klausia, kokiu tikslu įdėjau tiek daug darbo ir pinigų dėl nuotraukų, kurias galima rasti internete. Atsakysiu taip: esmė ne nuotraukos. Tai mano pirmasis projektas, kuris apėmė tiek daug mokymosi aspektų: pradėjau nuo programinės įrangos, radijo sekimo sistemų inžinerijos, baigiau fotografija ir tinklapio programavimu. Tiesiog smagu projektuoti, kažką kurti.
Ruošdamas pirmąjį skrydį, nenorėjau perkrauti įrangos, todėl apsiribojau tik keliais dalykais. Didelis helio pripildytas balionas turėjo pakelti zondą į maždaug 33 km aukštį ir ten sprogti, o visa įranga – saugiai nusileisti parašiutu ant žemės. Skrydžio metu turėjo būti daromos nuotraukos, o zondo padėties koordinatės siunčiamos į nešiojamąjį kompiuterį. Zondui nusileidus, reikėjo nuvykti į nusileidimo vietą, išardyti jį ir peržiūrėti nuotraukas.
Dar vienas tikslas buvo tiesiog gerai praleisti laiką, gauti savo apylinkių nuotraukas iš ypač didelio aukščio, kažką nauja išmokti.
Projektas visiškai nekomercinis – jokios materialios naudos iš to neturiu. Viską dariau vien iš entuziazmo, savo malonumui.
Kaina
Iš pradžių planavau, kad viskas kainuos apie 600 litų. Tačiau vos pradėjęs gaminti visą sistemą supratau, kad tiek tikrai neužteks. Norėdamas, kad įranga viso skrydžio metu veiktų tobulai, be jokių gedimų, zondą bandžiau pagaminti kuo profesionaliau, iš pačių kokybiškiausių dalių. Įdomiausia, kad galutinė įrenginio vertė, neskaičiuojant darbo, šoktelėjo iki maždaug 2000 litų. Jei ne mano padarytos klaidos, viskas galėjo kainuoti truputį mažiau. Tačiau nepadarius klaidų nieko neišmokstama. :)
Kosmosas
Oficialiai kosmosas prasideda maždaug 100 km aukštyje. Mano balionas pakilo į 33 km aukštį, kitaip vadinamą stratosferą. Todėl sakyti, kad nuotraukos darytos iš kosmoso, moksliškai būtų netikslu. Tačiau tokiame aukštyje atmosfera yra neįtikėtinai reta, dangus visiškai juodas, o horizonte matomas žemės išlinkimas ir ryškus mėlynas atmosferos sluoksnis. Temperatūra ten nukritusi maždaug iki -60°C laipsnių, o ultravioletinė saulės spinduliuotė labai didelė – sąlygos beveik tokios pat, kaip ir atvirame kosmose.
Palygindamas galiu pasakyti, kad keleiviniai lėktuvai skraido maždaug 10 km aukštyje, t. y. tris kartus žemiau negu mano balionas.
Projekto įranga
Balionas
Įrangai pakelti į 33 km aukštį pasirinkau meteorologinį balioną. Šie balionai naudojami kartu su specialiais vienkartiniais radiozondais, kuriais skirtingame aukštyje matuojami įvairūs atmosferos parametrai: temperatūra, oro slėgis, vėjo greitis, kryptis ir t. t.
Pasaulyje yra dvi pagrindinės firmos, gaminančios šiuos balionus: „Totex“, priklausanti japonams ir JAV firma „Kaymont“. Nutariau naudoti „Totex“ balioną, nes jis pasirodė kokybiškiausias: gamybai naudojamas storesnis latekso sluoksnis ir pats balionas yra lygesnis dėl kitokios gamybos technologijos.
Parašiau elektroninį laišką „Totex“ firmos administracijai ir gana greitai gavau atsakymą iš jų atstovų Suomijoje. Susitarus ir atlikus mokėjimą, po poros savaičių kurjeris pristatė prekę. Kainavo apie 200 litų. Tai buvo mano pirmasis internetu pirktas daiktas iš užsienio.
„Totex“ TX1200 balionas – tai 1,2 kg sveriantis latekso gabalas, pritaikytas pakelti 1050 g sveriantį radiozondą ir susprogti 34,2 km aukštyje. Optimaliausia, kai balionas kyla 320 m/min. greičiu. Deja, mano zondas svėrė apie 1700 gramų, todėl balioną teko truputį perpildyti, kad būtų pasiektas optimalus kilimo greitis. Dėl to šiek tiek sumažėjo maksimalus pakilimo aukštis. Kiek tiksliai reikėjo pripildyti, apskaičiavau naudodamasis skaičiuokle, padaryta „Microsoft Excel“ programa.
Kylant į viršų, oro slėgis mažėja, todėl baliono viduje esančių dujų slėgis tą balioną maždaug 34 km aukštyje susprogdina – pasiekiama baliono pūtimosi riba. Paleidimo metu baliono skersmuo buvo maždaug 2 metrai, o sprogimo metu (neįtikėtina!) – net 9,1 metro skersmens!
Čia galite rasti visus mano naudoto baliono parametrus.
Vandenilis
Vandenilis – lengviausios dujos visatoje, du kartus lengvesnės ir maždaug tris kartus pigesnis už helį. Būtent dėl to šias dujas pasirinkau meteorologiniam balionui užpildyti. Iš firmos „ELME MESSER GAAS“ už 200 litų nusipirkau 50 litrų talpos dujų balioną. Jame buvo 8,9 m3 dujų – du kartus daugiau negu man reikėjo.
Daugelis žino, kad vandenilis yra labai degus, o susimaišęs su deguonimi netgi sprogus. Tačiau nekreipiau į tai dėmesio: prieš tai buvau paleidęs nemažai vandenilio pripildytų balionėlių ir įsitikinau, kad jis nėra toks pavojingas, kaip norima parodyti.
Parašiutas
Kad krisdamas zondas nesudužtų, naudojau parašiutą. Saugiausia būtų buvę imti kuo didesnio skersmens parašiutą, kad kritimo greitis būtų kuo mažesnis, tačiau dėl to zondas galėjo nuskristi dar didesnį atstumą nuo paleidimo vietos, kas nėra labai gerai. Nusprendžiau, kad optimaliausias kritimo greitis – apie 20 km/h, todėl pasinaudojęs internete rastomis skaičiuoklėmis apskaičiavau, kad 1,7 kg sveriančiam zondui reikia maždaug 120 cm skersmens parašiuto.
Sumokėjęs apie 100 litų, beveik po mėnesio gavau „Rocketman“ firmos parašiutą, pagamintą iš specialaus neplyštančio armuoto „Ripstop“ nailono. Parašiutas kiek neįprastas – tik su keturiomis virvėmis, tačiau tai sumažino jų susipainiojimo tikimybę.
Korpusas
Korpusas – viena svarbiausių zondo dalių. Jis turėjo apsaugoti įrangą nuo ypač blogų aplinkos sąlygų: dėl atmosferos turbulencijos zondas turėjo būti nuolatos kratomas, veikiamas didelio šalčio ir labai mažo atmosferos slėgio. Negana to, nusileidimo metu turėjo išlaikyti stiprų smūgį į žemę. Neatmečiau tikimybės, kad zondas gali nusileisti į ežerą, todėl korpusas turėjo būti nepraleidžiantis vandens ir neskęstantis.
Korpusą išpjoviau iš specialaus putplasčio, skirto pastatams šiltinti. Pjoviau su įkaitusia nichromine viela – tik taip pavyko tiksliai ir lygiai išpjauti reikiamo dydžio sieneles. Viską suklijavau su specialiais putplasčio klijais. Taip gavau labai sandarią ir gerai nuo šalčio apsaugančią dėžutę – zondo korpusą. Vienoje dėžutės pusėje įklijavau servo variklį ir įvorę ašiai įstatyti.
Dėžutės vidų išklijavau blizgančia lipnia juosta, kuri atspindi infraraudonuosius spindulius. Kad zondo dėžutė, pakilusi į beveik visišką vakuumą, nesprogtų, padariau mažą skylutę, kurią užklijavau medžiagos skiautele. Tai apsaugojo dėžutės turinį nuo drėgmės, tačiau leido orui lengvai patekti į dėžutę ir iš jos.
Blizganti lipni juosta veikia kaip ekranas, todėl GPS imtuvą ir antenos jungtį teko įklijuoti virš jos.
Zondo apačioje priklijavau iš porolono iškirptas pagalvėles. Jos turėjo sumažinti smūgį nusileidimo metu.
Fotoaparatui padariau atskirą dėžutę.
Baterijos
Skrydžio metu energiją įrangai teikė baterijos. Kadangi zondo viduje temperatūra galėjo nukristi iki -60°C laipsnių, tai įprastos baterijos ar akumuliatoriai būtų nustoję veikti. Yra tik keletas rūšių baterijų, kurios gali veikti tokioje temperatūroje. Iš pradžių bandžiau nusipirkti Li-SO2 nekraunamų baterijų, kurios naudojamos karinėje pramonėje ir gali veikti žemoje (iki -60°C laipsnių) temperatūroje. Tačiau už šias baterijas, kurios vis tiek po skrydžio būtų daugiau nepanaudojamos, būčiau sumokėjęs apie 600 litų.
Galiausiai suradau tinkamą alternatyvą – „Energizer L91“ nekraunamas AA ličio baterijas. Tai yra Li-FeS2 baterijos, galinčios veikti -40°C temperatūroje, labai lengvos ir turinčios labai didelį energijos kiekį. Ir geriausia, kad kaina daug mažesnė nei Li-SO2. Už maždaug 140 litų iš Anglijos nusipirkau 18 tokių baterijų. Palyginus su paprastomis baterijomis, jų kaina gana didelė – vienas „pirštelis“ kainavo apie 8 litus, tačiau nebuvo kitos pigesnės alternatyvos. Visos baterijos buvo sujungtos nuosekliai. Taip pasigaminau 27 V maitinimo šaltinį savo zondui.
Kompiuteris
Įtampos stabilizatoriai
Zondo įrangai reikėjo skirtingų įtampų maitinimo šaltinių: 3,3V fotoaparatui, 5V mikrokontroleriui ir servo varikliui ir 12V siųstuvui, GPS imtuvui ir sirenai. Pradžioje planavau naudoti paprastus 78* serijos stabilizatorius, tačiau, kaip vėliau pastebėjau, jie čia visiškai netinkami – labai mažas naudingumo koeficientas. Todėl paieškojęs radau tokius, kurių n.k. siekia apie 95%. Tai yra „buck“ tipo įtampos stabilizatoriai. Pasirinkau „National Semiconductor“ gaminį LM2670. Tris tokias detales užsisakiau iš „Digi-Key“ katalogo. Stabilizatorius sulitavau į vieną bendrą (pagrindinę) zondo plokštę.
Mikrokontroleris
Mikrokontroleris – pagrindinė dalis, zondo smegenys. Jis sujungia visus išorinius prietaisus į vieną bendrai funkcionuojantį robotą ir sinchroniškai juos valdo.
Kadangi tai buvo pirma rimtesnė mano pažintis su mikrokontroleriais, dėl programavimo paprastumo nusprendžiau naudoti „Arduino Duemilanove“ platformą. Nors galima buvo nusipirkti patikrintą ir puikiai funkcionuojančią programavimo plokštę su į mikrokontrolerį specialiai įkeltu „bootloader“ (pradinės paleisties programa), vis tiek pats pagal rastas schemas suprojektavau ir pagaminau plokštes. Iš Amerikos atsisiunčiau keletą „ATMEGA168“ mikroschemų. Į jas su taip pat savadarbiu USB „Tiny ISP“ programatoriumi įkėliau reikalingus programavimui „bootloader“.
Užuot konstravęs visą „Arduino Duemilanove“ plokštę, pasidariau tik USB – UART dalį. Namų sąlygomis pagaminau labai smulkią plokštę ir įlitavau mikroschemą, kurios tarpai tarp kojelių – 0,2 mm.
Kad galėčiau užprogramuoti mikrokontrolerį ir patikrinti, kaip veikia mano programa, viską montavau ant maketavimo plokštės. Labai patogus dalykas, leidžiantis greitai padaryti gaminio prototipą.
Per keletą dienų paruošiau kaip reikiant funkcionuojančią programą. Mikrokontrolerio programavimas pasirodė daug lengvesnis, nei iš pradžių maniau.
Užprogramavau taip, kad mikrokontroleris zonde atliktų šias pagrindines funkcijas:
- Įjungimo metu patikrintų, ar veikia servo variklis.
- Pats įjungtų fotoaparatą, parengtų visus reikalingus fotografavimo nustatymus.
- Lauktų mygtuko, pradedančio fotografavimą, paspaudimo.
- Pasuktų fotoaparatą apačion ir padarytų 3 nuotraukas, paskui pasuktų fotoaparatą į šoną ir padarytų 6 nuotraukas, tada pasuktų fotoaparatą į viršų ir padarytų 2 nuotraukas. Ciklą nuolatos kartotų.
- Kiekviena nuotrauka būtų daroma kas 8 s.
- Padaręs 1260 nuotraukų ir užpildęs 2GB atminties kortelę, fotoaparatas išsijungtų.
Sekimo sistema
GPS ir siųstuvas
Norėdamas surasti savo nusileidusią įrangą, turėjau pagaminti kokią nors sekimo sistemą, galinčią veikti ypač dideliais atstumais. Pradžioje planavau naudoti GSM sekimo sistemą, kuri iš palydovų priimtas koordinates siųstų SMS žinutėmis į mano telefoną. Deja, šis variantas netiko dėl kelių priežasčių: pirma, GSM nustoja veikti jau poros kilometrų aukštyje, todėl beveik viso skrydžio metu neturėčiau jokių duomenų apie zondo buvimo vietą, antra, balionas gali nusileisti už GSM ryšio zonos ribų, dėl ko visa įranga galėtų būti prarasta.
Dėl šių priežasčių nusprendžiau naudoti kitokį variantą – koordinates siųsti radijo bangomis tiesiai į nešiojamąjį kompiuterį. Iš Amerikos už maždaug 500 litų nusipirkau „Micro-Trak MT 8000FA“ siųstuvą.
Siųstuvas turi integruotą TNC kontrolerį. Kontroleris GPS koordinačių sakinius, gautus iš GPS imtuvo, užkoduoja APRS formatu ir perduoda siųstuvui, kuris visą tą užkoduotą informaciją išsiunčia radijo bangomis.
TNC kontrolerį prijungus prie kompiuterio, galima keisti nemažai visokių parametrų: siunčiamų koordinačių formatą, siuntimo dažnį, perduodamą papildomą informaciją ir t.t. Siųstuvo galia gana nemaža – gali siekti net 10 W. Vis dėl to ją sumažinau iki maždaug 1 W, nes, nors atstumai ir dideli, radijo bangoms sklisti nėra jokių kliūčių. Būtent dėl to, kai mano balionas buvo 33 km aukštyje, siųstuvo siunčiamos koordinatės buvo girdimos net Helsinkyje – maždaug 700 km atstumu nuo zondo. Tačiau siųstuvui nusileidus ant žemės, atstumas sumažėjo iki 1 – 2 km.
Užprogramavau, kad siųstuvas kas pusę minutės siųstų standartinius koduotus $GPRMC sakinių paketus. Taip galėjau matyti didelės rezoliucijos zondo buvimo koordinates, baliono judėjimo greitį, judėjimo kryptį ir stebėti, ar GPS imtuvas turi ryšį su palydovais.
Standartiniai GPS imtuvai nustoja veikti maždaug 24 km aukštyje. Mano zonde buvo įmontuotas „Garmin“ firmos GPS 35 HVS imtuvo modelis, galintis veikti net tokiame aukštyje, į kurį pakilo balionas. Nors šio „Garmin“ imtuvo jautrumas nėra toks didelis, kaip naujosios kartos „SiRFstar III“ imtuvų, tačiau vis dėl to pakankamas.
Deja, dar kurį laiką „pažaidęs“ su siųstuvu, testuodamas sistemą, netyčia jį sudeginau. Per klaidą prie vienos siųstuvo TNC mikroschemos kojelės vietoje 5 V prijungiau 12 V. Užgesę šviesos diodai parodė: nieko gero. Teko pirkti naują mikroschemą...
Priėmimo stotis
Siųstuvo siunčiamas koordinates reikėjo kaip nors priimti ir atkoduoti. Tam reikalui nusipirkau labai kokybišką „Yaesu VX-170“ raciją, veikiančią 2 m bangų ruože: norėjau garantuoti, kad sekimo sistema manęs nenuvils.
Racijos garso išėjimą per izoliacinį transformatorių prijungiau prie kompiuterio garso įėjimo. Gautus koordinačių paketus atkodavau AGWPE programa. Koordinates suvedžiau į neseniai pirktą nešiojamą „Garmin Oregon 300“ navigaciją. Šiuo atveju ji labai pagelbėjo – rodydavo trumpiausią ir greičiausią kelią iki baliono buvimo vietos. Taigi per daug neatsilikdamas galėjau judėti prie numatomos zondo nusileidimo vietos.
Antenos
Siųstuvui reikėjo mažos, kokybiškos antenos, kurios stiprinimo koeficientas būtų lygus 0 dBi. Nusileidęs ant žemės zondas gali nuvirsti ant bet kurio šono, dėl to norėjau, kad antena neturėtų jokio kryptingumo ir radijo bangos sklistų vienodai į visas puses. Taip pat maksimali antenos spinduliuojama galia turėjo būti ne mažesnė kaip 10 W. Pasirinkau japonų firmos „Diamond“ gaminį SRH701.
Racijai (imtuvui) reikėjo naujos išorinės antenos, kurią galėčiau pritaisyti ant automobilio stogo, todėl ta, kuri buvo pridėta prie racijos, visiškai netiko. Nusipirkau magnetu priklijuojamą 2 dBi stiprinimo koeficientą turinčią anteną. Ji nebuvo tokios puikios kokybės kaip siųstuvo, tačiau šiuo atveju puikiai atliko savo paskirtį.
Fotoaparatas
Kadangi nebuvau visiškai tikras, kad visa mano įranga veiks be priekaištų ir zondą pavyks surasti, didelių investicijų į fotoaparatą nedėjau. Dar iki projekto buvau gavęs dovanų seną „Minoltą“ – veikiančią, bet ne visai taip, kaip turėtų. Problema buvo ta, kad per ilgą laiką susidėvėjo kai kurie mygtukai ir nebuvo galima įjungti tam tikrų fotoaparato funkcijų.
Nepaisant fotoaparato amžiaus, nuotraukų kokybė buvo dar ganėtinai gera. Žinojau, kad paties skrydžio nuotraukos nebus ypač ryškios, tačiau vis tiek geriau nei nieko. Tikėjausi, kad iš visų padarytų nuotraukų atminties kortelėje rasiu bent 10 tikrai kokybiškų ir ryškių.
Į fotoaparatą įdėjau 2 GB talpos SD atminties kortelę, kurioje telpa 1260 nuotraukų. Nors buvo įmanoma nuotraukas siųsti radijo bangomis, šios idėjos atsisakiau, nes tokia sistema įrenginio kainą būtų beveik padvigubinusi, be to, radijo bangomis gautų nuotraukų kokybė būtų buvusi tiesiog apgailėtina. Reikėtų labai sudėtingos ir brangios sistemos, kad tokiais milžiniškais atstumais būtų galima perduoti bent patenkinamos kokybės nuotraukas.
Fotoaparatą išardžiau, norėdamas prijungti prie visos sistemos. Deja, bandydamas atidaryti dangtelį, iš karto sulaužiau jungtį, prie kurios jungėsi visi mygtukai. Pabandęs pataisyti, sugadinau dar ir mygtukų laidus. Todėl galiausiai išvis jų atsisakiau. Nusipirkau dvi tokias pat jungtis ir FTP kabelį. Viską sulitavau, prijungiau ir labai apsidžiaugiau, kad viskas veikia taip, kaip tikėjausi.
Fotoaparatą prie mikrokontrolerio jungiau naudodamas optoporas. Taip jis buvo fiziškai atsietas nuo visos įrangos ir fotoaparato gedimo atveju nebūtų pažeista likusi sistema.
Norėdamas, kad fotoaparatas dar labiau taupytų energiją ir mažiau svertų, atsisakiau keleto dalykų: pašalinau blykstę ir visą schemą, reikalingą jai valdyti, baterijų jungtis, ekraną ir realaus laiko laikrodį su baterija. Priekinio fotoaparato dangtelio išvis nedėjau, nes jis man būtų trukdęs prijungti mikrokontrolerį, be to, tai irgi papildomas svoris.
Tikėdamasis bent truputį pagerinti nuotraukų kokybę ir apsaugoti fotoaparatą nuo vandens, jei vis dėl to zondas nusileistų į ežerą, ant fotoaparato dėžutės priešais objektyvą priklijavau ultravioletinių spindulių filtrą. 33 km aukštyje ozono sluoksnis jau seniai būna pasibaigęs, todėl UV spinduliuotė yra labai didelė. Dėl to stipriai sumažėja nuotraukų kokybė – jose matoma dulksna, ir dėl to mažėja vaizdo kontrastas bei ryškumas.
Paleidimas
Nors ir labai stengiausi suspėti balioną paleisti vasarą, tačiau nepavyko – viskas dažniausiai užima daugiau laiko, nei būna planuota. Labiausiai bijojau, kad visa įranga gali nusileisti Baltarusijoje, juk nuo mano namų iki artimiausios jos sienos – vos 20 km. Balioną reikėjo leisti tokiu oru, kada ne tik mažai debesuota, bet ir vėjas pučia nuo Baltarusijos – iš rytų, pietryčių. Tačiau blogiausia, kad rudenį toks oras tikrai būna ne kas dieną.
Todėl ilgiau nelaukdamas viską paruošiau ir, patestavęs įrangą, apsižiūrėjęs numatomus orus, ryžausi paskelbti paleidimo datą – rugsėjo 9-ąją. Balioną planavau paleisti ryte, kada dar nepakilęs vėjas, be to, norėjau, kad tą dieną dar liktų laiko ir balionui surasti.
Likus dienai iki paleidimo, mokykloje paprašiau mokytojų, kad išleistų iš kitos dienos pamokų. Mokytojai sutiko. Parėjęs namo iš karto pradėjau galutinį visos sistemos patikrinimą. Dar kartą peržiūrėjau, ar viską turiu paruošęs. Norėjau, kad atsikėlęs ryte turėčiau kuo mažiau darbo: užtektų tik sujungti įrangą, užpildyti balioną ir viską paleisti.
Labai džiaugiausi, kad pagaliau visa sistema veikia taip, kaip turėtų. Vakare beliko tik iki galo sukonfigūruoti programinę nešiojamojo kompiuterio įrangą. Surašęs visas reikalingas programas dar kartą nuėjau į dirbtuves, kur gulėjo zondas, sujungti ir pažiūrėti, ar kompiuteris priima ir atkoduoja koordinates. Tačiau vos tik prijungęs laidelius prie baterijos išgirdau kažkokį įtartiną šnypštimą, o iš dėžutės pakilo įtartinas dūmelis... Iš praktikos žinojau – dūmelis nieko gero nežada... Per neapsižiūrėjimą sumaišiau pliusą su minusu... Gal atrodo juokinga, tačiau tada pirmą kartą patyriau tą tikrai nemalonų jausmą, kai taip sunkiai ir ilgai ruošiantis lemiamai dienai, paskutinę akimirką per klaidą viskas ima ir sugriūna. Buvo gaila ne detalių ar pinigų, o kad trūko tiek mažai iki ilgai lauktojo paleidimo.
Kurį laiką labai garsiai pasikeikęs, ryžausi atidaryti zondo dėžutės dangtelį ir pažiūrėti, kiek ten tos įrangos sudegė. Bet kuriuo atveju žinojau – paleidimas atšaukiamas. Iš pirmo žvilgsnio kažko akivaizdžiai sudegusio nesimatė, tačiau apžiūrėjęs įdėmiau pastebėjau, kad visi trys įtampos stabilizatoriai įskilę ir aprūkę. Dar buvo nudegę keli plokštės takeliai, perdegęs saugiklis. Jau buvo aišku, kad maitinimo blokas sugedęs. Labiausiai nerimavau, kad tai dar galėjo pakenkti siųstuvui arba fotoaparatui – tokiu atveju projektas jau būtų žlugęs... Tačiau patikrinęs bent kiek nudžiugau – likusi įranga nepažeista.
Susitaikęs su nuostoliais, jau kitą dieną užsakiau naujas detales. Rugsėjo 16 d. jos gulėjo ant mano stalo. Iš karto nuskubėjau kuo greičiau taisyti įrangą. Vienos dienos darbas, – ir viskas vėl veikė. Vis nerimavau, kad jau nebebus tinkamo oro paleisti. Tačiau meteorologinės prognozės rodė, kad artimiausią sekmadienį, rugsėjo 20 d., numatomas neblogas oras. Pradėjau vėl ruoštis, tik šį kartą stengiausi viską daryti dar atidžiau.
Sekmadienio rytą atsikėliau gana anksti – norėjau suspėti balioną paleisti ryte, apie 9 h. Oras buvo puikus, beveik nė vieno debesėlio, nei trupučio vėjo. Po truputį pradėjo rinkis draugai, net parasparniu atskrido – pastiprinimas iš oro. :) Vis dėlto pasiruošimas, įrangos jungimas, baliono užpildymas užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi. Viskas vyko gana sklandžiai, tik užklijavęs fotoaparato dėžutės dangtelį pamačiau, kaip stipriai pradėjo rasoti UV spindulių filtras. Visiškai nebuvau to numatęs. Teko su atsuktuvu atplėšti priklijuotą filtrą ir leisti be jo.
Į balioną prileidom apie 4,1 m3 dujų. Balionas atrodė tikrai įspūdingai. Dujas leidom tol, kol balionas pradėjo kelti 3,4 kg sveriantį balastą – tai buvo rodiklis, kad dujų kiekis pakankamas. Numatomas kilimo greitis turėjo būti apie 350 m/min.
Viską dar kartą patikrinę, pririšę parašiuto, zondo virves, buvome pasiruošę paleisti balioną. Galiausiai paleidimas įvyko: 10:51 val. visas įrenginys gana dideliu greičiu šovė į viršų ir išnyko danguje...
Paieškos
Paleidę iš karto sėdome į mašiną ir iš lėto keliavome paskui balioną. Nors orų prognozės rodė, kad vėjo kryptis pietinė ir greitis daugiausiai turi siekti 2 m/s, tačiau vos paleidus tapo aišku, kad ten, viršuje, sąlygos visiškai kitokios. Balionas, darydamas lanką, pradėjo skristi į pietryčius – link artimiausios Baltarusijos sienos. Kai zondas kabojo virš Pabradės, supratau, kad nusileis Baltarusijoje. Netrukus balionas pasiekė sieną ir, labai nuo jos nenutoldamas, keliavo pietų kryptimi. Kai buvau Nemenčinėje, signalas pastebimai pradėjo silpnėti, kol pagaliau 13:01 val. visai dingo. Supratau, kad zondas nusileido. Deja, nusileido Baltarusijoje – apie 15 km nuo pasienio. Kartu su atminties kortele, kurioje buvo visos nuotraukos iš oro... Skrydis truko palyginus neilgai – 2 h ir 10 min. – buvo parinktas didelis kilimo greitis ir palyginus nedidelis parašiutas. Tačiau labiausiai nustebino tai, kad balionas per tokį trumpą laiką įveikė net 65 km atstumą. Paskaičiavus išeina, kad vidutinis horizontalusis jo greitis danguje buvo net 8 m/s.
Skrydžio trajektorija:
Gana greitai pavyko rasti žmogų, turintį Baltarusijos vizą ir galintį pabandyti ten surasti mano įrangą. Jau tą pačią dieną Viktoras vaikščiojo tenykščiame miške, ieškodamas nusileidusio baliono. Tačiau surasti nepavyko – paskutinės koordinatės buvo atėjusios ne iš nusileidimo vietos, o gautos tada, kada balionas dar buvo kelių šimtų metrų aukštyje. Nors planavome dar patys pasidaryti vizas ir nuvažiavę bandyti ieškoti, tačiau nusprendėme, kad geriau nereikia. Baltarusija – ne ypač draugiškai nusiteikus valstybė, ir keli lietuviai, pasienio ruožo miške su GPS navigacijomis, žemėlapiais ir racijomis ieškantys kažkokio neva iš dangaus nusileidusio baliono su fotoaparatu, tikrai sukeltų nemažą įtarimą. Tada jau gali nutikti taip, kad kurį laiką apskritai nebus įmanoma daryti jokių eksperimentų...
Tačiau vis dar turiu viltį atgauti savąją įrangą su visomis nuotraukomis iš oro. Ant zondo šono buvo užklijuotas lapukas, kuriame parašyti mano kontaktiniai duomenys. Vis dėlto tikimybė, kad radęs žmogus grąžins – labai maža...
DUK
Kodėl paleidimas vyko taip arti Baltarusijos pasienio?
Nesiekiau pasirodyti ar pakliūti į rekordų knygas. Dariau projektą, nes buvo įdomu, nuotraukose norėjau matyti savo ežerų kraštą, kuris jau iš parasparnio aukščio gražiai atrodo. Be to, iš kiemo leisti daug patogiau – atsiradus netikėtam gedimui, jį galima labai greitai pašalinti, nes namie turiu visus reikalingus įrankius. Taip pat visiems netoliese gyvenantiems draugams buvo daug patogiau atvykti į paleidimo vietą.
Nors ir mąsčiau apie galimą baliono nusileidimą Baltarusijoje, tikrai nesitikėjau, kad taip ir įvyks. Balioną norėjau paleisti tada, kada vėjas pūs nuo Baltarusijos. Tačiau, kaip matote, tai nepasiteisino – pritrūko patirties. Dabar jau žinau, ir kitą kartą šios klaidos nekartosiu – balioną leisiu iš Lietuvos vidurio.
Ar tai nėra pavojinga keleiviniams lėktuvams?
Kad skrydžio metu balionas susitiks su lėktuvu tame pačiame aukštyje, toje pačioje vietoje tuo pat metu, tikimybė yra neįtikėtinai maža – praktiškai prilygsta meteorito susidūrimui su kokiu nors orlaiviu. Tačiau ir tokiu atveju rizika minimali, nes lėktuvas savo radare mano balioną galėtų užfiksuoti – zonde buvo nemažai metalo, o korpusas išklijuotas aliuminio folija.
Ar bus projekto tęsinys?
Taip, dabar visiškai tuo neabejoju, GLORY II tikrai bus! Pasistengsiu nekartoti klaidų ir viską dar tobuliau pagaminti bei dar įdomiau aprašyti. Visiškai nesitikėjau sulaukti tokio didelio Jūsų susidomėjimo, tai mane labai paskatino tęsti pradėtą darbą toliau. Ačiū!
Padėkos
Norėčiau padėkoti žmonėms, be kurių pagalbos tikrai nebūčiau išsivertęs:
- Tėčiui (Tadui K.) – už projekto finansavimą, idėjas, patarimus, pagalbą paleidžiant ir ieškant.
- Sigitui S. – už tikrai didelę pagalbą ieškant zondo, paleidimo nuotraukas iš oro.
- Viktorui – už tai, kad sutiko mums padėti ir tą pačią zondo nusileidimo dieną išskubėjo į Baltarusiją ieškoti mano įrangos.
- Kęstui M. – už tai, kad padovanojo fotoaparatą zondui.
- Evaldui R. – už tai, kad paskolino savo nešiojamą kompiuterį.
- Antanui R. – už pagalbą paleidžiant ir ieškant.
- Edgarui M. (LY1) – už patarimus dėl radijo sistemų.
- Rimai A. – už Glory.lt tinklapio teksto redagavimą.
- Ir visiems palaikiusiems ir atvykusiems stebėti paleidimo ;)
Diskutuoti galite šio projekto temoje forume.
