„Google Pixel 3 XL“ įspūdžiai – kaip privalumai tampa trūkumais

Išmaniųjų telefonų rinka šiemet buvo tiesiog pasiutusi. Kone kasmet galima pastebėti tendenciją, jog gamintojai stengiasi tobulinti kažkurį vieną įrenginių komponentą, kuris tampa didžiosios dalies pristatymų akcentu. Prieš keletą metų tokiu būdu baterijų talpos nuo 2000 mAh peršoko į 3000 ir dar daugiau, vėliau neįtikėtinais tempais tobulėjo kameros, keitėsi korpuso medžiagos ir pan.

Jeigu reikėtų išskirti tai kas labiausiai tobulėjo 2018 metais, tai būtų labai sunku pasirinkti vieną dalyką. Šiemet gamintojai tobulino ekranus, fotografijos galimybes tamsoje, o taip pat šalino ekrano rėmelius bei ieškojo įvairiausių sprendimų, kurie su tuo susiję. Na, dar pirštų antspaudų jutiklius pradėjo konstruot ekrane bei tobulino veido atpažinimo galimybes. Ir iš gausybės įvairiausių variantų rinkoje, mano 2018 metų telefonu tapo „Google Pixel 3 XL“ – neturi jis nei piršto atspaudų jutiklio ekrane, „FaceID“ taip pat nėra jo arkliukas, o ir dizainas ypatingai nesikeitė.

Praėjusiais metais „Google“ kuriamas flagmanas buvo laikomas vienu geriausiai fotografuojančiu telefonu, o ir šiemet jis daugumai yra toks. Na, bent jau tai daugumai, kuri žino daugiau nei tris ar keturis telefonų gamintojus. „Google Pixel 3 XL“ kamera ir šiemet tikriausiai yra viena geriausių. Tačiau šiandien norėčiau pašnekėti šiek tiek apie kitus dalykus, kurie yra telefone, kuris dažniausiai perkamas dėl puikios kameros ir švarios „Android“ operacinės sistemos. Na, gal dar kažkas juo susidomėtų dėl įspūdingai didelės ekrano išpjovos, tačiau tai būtų neįtikėtina.

Praėjusių metų „Pixel 2 XL“ nusipirkau maždaug vasario mėnesį, o tai yra maždaug keturi, o gal ir penki, mėnesiai po išleidimo. Kai pirkau, daugiau mažiau žinojau visus telefono pliusus ir minusus, tačiau nesitikėjau, jog tų minusų bus gerokai daugiau. Ir galbūt tai nuskambės juokingai, ypatingai tiems, kurie domisi telefonais, bet pasakysiu, kad didžiausias minusas buvo švarus „Android“. Tiek daug akivaizdžių ir labai dažnai trukdančių klaidų nebuvau matęs nuo tada kai prieš kokį penkmetį nusipirkau pirmąjį išmanųjį.

Pernelyg nesiplėsiu apie senesnės kartos „Google“ flagmaną, tačiau paminėsiu tai, jog reikalai normalizavosi maždaug rugpjūčio mėnesį. Taigi, o dabar grįžkime prie naujojo „Pixel 3 XL“, kuris prieinamas nuo spalio pabaigos – lapkričio pradžios. Vienas mėgiamiausių mano dalykų šiame telefone po truputį tampa vienu nemėgiamiausiu, nes operacinė sistema turi nemažai problemų. Kasdien tenka susidurti su tokiomis problemomis, jog „Youtube“ nepavyksta rodyti per visą ekraną, „Google Assistant“ nereaguoja į mano balsą ar tenka išjungti ir įjungti „Wi-Fi“, jog jis veiktų greičiau nei vėžlys.

Įdomiausia yra tai, jog labiausiai pasikapsčius internete galima sužinoti, kad aš neturiu tiek daug problemų kaip gali pasirodyti. Kiti „Pixel“ vartotojai turi jų dar daugiau! Žinoma, Jūs galite sakyti, kad atkurčiau gamyklinius nustatymus, nes čia „Android“ ir po didelių atnaujinimų tai beveik privalu. Išbandyta, tačiau vienintelis to privalumas, jog galėjau pasitikrinti savo atmintį prisijunginėjant prie bankų, parduotuvių ir kitų aplikacijų su slaptažodžiais. Esminis klausimas, kuomet šnekame apie programinę įrangą, būtų, o kas jeigu telefoną pristatytumėt mėnesiu vėliau, tačiau bent jau su ofise išbandyta programine įranga, nes žaisti kokį pusmetį su vartotoju kantrybe nėra geriausias marketinginis triukas, kurį šiai dienai galima sugalvoti.

Juoksitės Jūs iš manęs, jog perku kažkokį daug kainuojantį telefoną, kuris net neveikia normaliai. Juokingiausia šitos istorijos pusė, jog tokių ir panašių problemų turi dauguma gamintojų ir dauguma telefonų. Vienur jos didesnės, kitur mažesnės, tačiau panašių dalykų tikriausiai yra išgyvenęs kiekvienas, kuris mėgsta nusipirkti naują telefoną. Na, manau apie programinę įrangą pasakiau viską, bet yra dar keletas dalykų kuriuos noriu paminėti!

Taigi, antrasis dalykas – ekranas. Dauguma šneka apie milžinišką ekrano išpjovą, tačiau jeigu galvojate, jog su tuo nesusigyvensite, tai patikėkit – tai ne didžiausia problema. Ekrano Tas juodas daiktas man nekliuvo maždaug po pirmų 75 sekundžių, tačiau pradėjo kliūti siauri ekrano rėmeliai. Retkarčiais mėgstu pažaisti žaidimus ir pastebėjau labai didelę problemą – laikant telefoną su abiem rankom, kone visada uždengiu apatinį ekrano kampą ir dėl šios priežasties ekranas jau nelabai nori reaguoti į mano paspaudimus kita ranka.

Šiemet išbandžiau nemažai įvairiausių telefonų ir su tokia problema dar nebuvau susidūręs, tačiau noriu tikėti, jog greitu metu priprasiu įrenginį laikyti kiek kitaip, kad rankos nedengtų ekrano. Tiesa, dar vienas dalykas, kurį norėčiau paminėti, kalbant apie ekraną, yra tas, kad jis yra nepalyginimai geresnis su tuo kas buvo praėjusiame modelyje. Bent dėl to galima pasakyti valio!

Tačiau tikrai ne viskas naujajame „Google Pixel 3 XL“ yra taip blogai. Atsimenate, pradžioje minėjau, jog jis turi du privalumus? Tai pirmąjį jau aptarėme, tačiau antrasis liko taip ir nepaminėtas. Kaip ir praėjusios kartos, taip ir šios kartos „Pixel“ turi vieną kamerą nugarėlėje. Labai daug plėstis nemanau, kad verta, tačiau esu tikrai nustebęs kiek daug „Google“ sugeba padaryti su vos viena kamera. Ir viskas dėka programinės įrangos. Žinoma, telefone nerasime tiek daug įvairiausių opcijų kaip, kad gali pasiūlyti „Huawei“ flagmanai, tačiau „Pixel“ turi viską ko gali reikėti – puikus fotografavimas dienos metu, specialus naktinis režimas, o visa kita galima atlikti su papildomomis aplikacijomis, tiesa?

Prieš perkant šį išmanųjį telefoną vis klausiau savęs ar tikrai verta atsinaujinti ir galbūt geriau būtų likti su praėjusių metų modeliu. Žvelgiant iš kainos perspektyvos, galbūt buvo galima kiek palaukti, o ir problemų dabar būtų mažiau, tačiau „Pixel 3 XL“ yra tikrai labai gerai atnaujintas praėjusios kartos modelis. Stiklinis korpusas, belaidis krovimas, atnaujintas ekranas, patobulinta kamera. Belieka tik tikėtis, po naujų metų pasirodantis „Android“ atnaujinimas išspręs daugumą mano, o taip pat ir kitų šio telefono turėtojų, bėdas.