Viena Kinijos įmonė, panašu, yra išsikėlusi sau tikslą: kiekvienais metais, o jei prireiks – ir dukart per metus, labai pigiai pasiūlyti tokio aukšto lygio telefoną, kad patiems galingiausiems ir daugiausiai pirkėjų sutraukiantiems gamintojams būtų skaudu. Jeigu ne pardavimų prasme (tą dažniau lemia rinkodara nei kokybė), tai bent jau patiems, viduje lyginant kainos ir kokybės santykį.
Viena Kinijos įmonė, panašu, yra išsikėlusi sau tikslą: kiekvienais metais, o jei prireiks – ir dukart per metus, labai pigiai pasiūlyti tokio aukšto lygio telefoną, kad patiems galingiausiems ir daugiausiai pirkėjų sutraukiantiems gamintojams būtų skaudu. Jeigu ne pardavimų prasme (tą dažniau lemia rinkodara nei kokybė), tai bent jau patiems, viduje lyginant kainos ir kokybės santykį.
Kartais savo misiją „OnePlus“ įvykdo sėkmingai („OnePlus“ 1, 3 ir 5 modelių, įskaitant pažymėtus T raide pavyzdys), kartais – nelabai („OnePlus 2“), tačiau kiekvieną kartą jie yra vadinami „flagmanų žudikais“. Nes net ir nepasiūlydami 100 procentų to, ką siūlo, tarkime, „Samsung“ (taikyti reikėtų maždaug į 80–90 proc. „naudos“ ribą), jie savo produktą siūlo už 50–70 proc. to paties „Samsung“ flagmano kainos.
Pažvelkime, kaip yra šį kartą. Vertinant įrenginio išorinį dizainą norom nenorom tenka pripažinti, kad originalumu „OnePlus“ tikrai nepriblokš. „Apple“ ir „Samsung“ dar pernai rudenį davė nebūtinai patį geriausią dizaino toną – verskis per galvą, bet telefono nugarėlė turi būti stiklinė. Na, ir dar „Samsung“ parodė, kad ekraną ribojantį rėmelį reikia ploninti, o „Apple“ parodė, kaip tą padaryti lengvai (su iškirpimu viršuje).
Luko Balandžio / „15min“ nuotr.
Šiuo požiūriu „OnePlus 6“ pateko į ganėtinai nemenką kiniškų ir ne kiniškų gamintojų minią: iškarpytas ekranas yra jau daugiau ar mažiau suprantamas ir pateisinamas dalykas – ypač matant, kad jį šis gamintojas sugebėjo išnaudoti pakankamai smagiai. Bet štai stiklinė nugarėlė, kai ji stikline tapo ne dėl to, kad telefone yra ir belaidžio įkrovimo galimybė, yra labai bjauri mada. Gal kažkam ir gražu, bet pirštų atspaudų teplionių padaugėja dvigubai. Tiek pat padidėja ir stiklo dūžio rizika įrenginiui nukritus. Oficialus šių telefonų garantinio aptarnavimo teikėjas MTTC informuoja, kad sudaužytą nugarėlę pakeis už 66 eurus, ekraną – už 143.
Panašu, kad „OnePlus“ dizaineriai yra tokie nuobodos, jog jų požiūris į spalvas nepasikeitė nuo Henry Fordo laikų: galite rinktis bet kokios spalvos telefoną, jei tik ta spalva yra juoda. Tai štai, galite rinktis juodą matinę, galite rinktis juodą blizgią. Tokiame kontekste trečią spalvinį pasirinkimą – baltos spalvos korpusą – netgi galima vertinti kaip maištą prieš nusistovėjusias normas. Tik kad Lietuvoje nei matinės juodos, nei baltos spalvos telefonų nėra.
Anot operatoriaus komentarų svetainėje, ir nebus. Todėl, jeigu norite „išskirtinės išvaizdos“, teks kreiptis į oficialią parduotuvę interneto svetainėje. Beje, nugarėlė (pagal užlenkimus kairėje ir dešinėje) smarkiai primena „Samsung Galaxy S9 Plus“ – jeigu ne logotipas, tai juos galima būtų ir sumaišyti. Ekrano pusė ties pačiais krašteliais yra palenkta labai konservatyviai. Galutinis rezultatas toks, kad rankoje jį laikyti yra gana keista – išplonintos briaunos lyg delną pjauna. Bet priprasti galima. Jei būsite kokiame „Telia“ salone – pačiupinėkite, suprasite, apie ką aš.
Našumas
Tai yra telefono savybė, kurią gamintojai akcentuoja turbūt labiausiai – oficialiai net labiau nei mažą kainą. Standartiniai našumo matavimo įrankiai, randami „Google Play“ programėlių parduotuvėje, tą patvirtina: pranašumas, palyginti su bet kuriais kitais telefonais, bandymui gautame įrenginyje buvo apie 10 procentų (284 tūkst. taškų „AnTuTu“ teste, palyginti su 269 tūkst. egzotiškame „Xiaomi Blackshark“ ir 265 tūkst. taškų „Samsung Galaxy S9+“ telefone).
Tai lyg ir viskas gerai? O štai ir ne. Tikrai ne viskas gerai. Techniniai komponentai, kuriuos gaminant telefoną panaudojo „OnePlus“, nėra kardinaliai skirtingi nuo tų, kuriuos naudoja gal kokia dešimtis konkurentų, taip pat perkančių procesorius iš „Qualcomm“. Iš kur tada toks skirtumas? Atsakymo veikiausiai reikėtų ieškoti pernykščiuose pranešimuose apie tai, kad ankstesnis „OnePlus“ modelis, užfiksavęs, kad įjungta spartos matavimo programėlė, be didelių skrupulų „užturbina“ procesorių iki maksimalaus įmanomo galingumo. Tačiau tai – tik laikinas efektas, kurio ilgesnį laiką taikyti neleidžia išaugusios energijos sąnaudos ir padidėjęs įrenginio kaitimas.
Ir labai sunku patikėti, kad šiemet gamintojams netikėtai prabudo sąžinė ir jie įdarbino tokius genialius inžinierius, jog jie sugeba net su tais pačiais komponentais išspausti gerokai didesnį našumą – veikiausiai pasinaudota tais pačiais triukais, kuriuos galima įvardyti labai paprastai: klaidinanti reklama. Kita vertus, tikrai nereikėtų galvoti, kad „OnePlus 6“ vilksis našiausių telefonų sąrašo pauodegyje ir galimybes parodys tik matavimo programėlėse – jis, be jokios abejonės, yra tarp sparčiausių. Tik gal pranašumas be pagrindo išpūstas.
Praktiniame naudojime neteko patirti nė menkiausio našumo trūkumo ženklo. O specialiai tam patikrinti atsisiunčiau net kelis pačius „reikliausius“, aukščiausio kompiuterinės grafikos lygio mobiliuosius žaidimus. Todėl iš esmės nėra labai svarbu tie keli tūkstančiai „AnTuTu“ reitingo taškų, galimai skiriančių „užturbintą“ rezultatą nuo tikrojo – ar taip, ar kitaip našumu tiesiog nesiskųsite.
Nežinia, ar tai puikaus našumo, ar tiesiog pradedančiojo sėkmės įrodymas, tačiau įsidiegus žaidimą „Playerunknown's Battleground Mobile“ ir sužaidus pirmą partiją gyvenime pavyko iškart pamatyti tą visų taip geidžiamą rezultatą: „Winner Winner Chicken Dinner“. Bet jeigu čia telefono našumo veiksnys bent kiek suveikė, tai žaidimų mėgėjai turėtų tiesiog šluoti šiuos telefonus nuo lentynų – jie garantuoja pergales itin konkurencinguose žaidimuose (čia, žinoma, juokais)!
Fotoaparatas
Prisipažinsiu, po mėnesėlio ar poros su „Huawei P20 Pro“ teigiamai vertinti bet kurio kito telefono kamerą yra sunku – gera kokybė staigiai pripratina ir išlepina. Todėl nieko gero ir nesitikėjau iš „OnePlus 6“. Na, gal ir yra dviguba kameros sistema. Bet juk ne triguba! Ir optinio priartinimo funkcijos nėra. Tai turėtų būti niekalas? Bet rezultate nuotraukos išėjo plika akimi sunkiai atskiriamos nuo to paties giriamojo „P20 Pro“.
Aišku, su išlygomis – kartais gal net „OnePlus“ naudai. Pavyzdžiui, tam tikromis prieblandos sąlygomis „OnePlus“ tarsi pasimeta ir nuo mygtuko paspaudimo iki kadro fiksavimo praeina net kelios sekundės – taip, jis sugeba būti tiesiog nedovanotinai lėtu. Bet tais atvejais, kai „P20 Pro“ įsijungia savo naktinį režimą su kelių sekundžių išlaikymu, „OnePlus“ kadrą fiksuoja su vėjeliu: įjungia blykstę – pokšt ir viskas. Galima tai vadinti šiokiu tokiu sukčiavimu (ir vėl?), kuris suveiks toli gražu ne bet kokioje aplinkoje – ir tikrai neveiks bandant nufotografuoti toliau esančius objektus – tačiau kai kuriose situacijose tikrai gelbėja. Gerame apšvietime vaizdai fiksuojami be didelių priekaištų.
Dviguba kamera leidžia fiksuoti portretus su bokeh efektu (fono suliejimu) – kadrai taip pat būna pakankamai kokybiški. Yra ir sulėtinto filmavimo (480 kadrų per sekundę 720p arba 240 kadrų per sekundę 1080p raiška) galimybė, ribojant įrašo trukmę iki 1 minutės ir leidžiant vartotojui pačiam pasirinkti, kurią įrašo vietą lėtinti. Įprastu režimu galima filmuoti 4K raiška, 30 kadrų per sekundę dažniu. Neribotą laiką!
Akumuliatorius
Nors akumuliatoriaus talpa nėra milžiniška – „tik“ 3300 mAh – nusiskundimų dėl per greito išsekimo nėra, nors perteklinių komplimentų – taip pat. Standartas – para be laido. Bet užtat greitojo įkrovimo funkcija džiugina – net ir patys kiečiausi konkurentai „Dash Charging“ spartos nesiekia. Todėl nakčiai jungti telefoną į lizdą nėra prasmės – galėsite valandą palaikyti „ant laido“ ryte, kol ruošitės į darbus, o jei nespėsite – galėsite prijungti telefoną prie laido darbo metu. Valandos pakaks, kad įkrautumėte akumuliatorių iki galo. Pusvalandžio su laidu ryte pakaks mažų mažiausiai iki darbo dienos pabaigos.
Naudojimo patogumas
„OnePlus 6“ piršto atspaudų skaitytuvas yra nugarėlėje. Yra tekę sutikti technologijų žurnalistų, kurie yra užkietėję tokios konfigūracijos šalininkai, tačiau aš pats jiems nepritariu: kai telefonas guli ant stalo, daug patogiau jį atrakinti kai skaitytuvas yra po ekranu – tuomet telefono nereikia kelti nuo stalo, pakanka lengvo prisilietimo. Tad subjektyviai vertinant tokia pozicija yra prasta. Ypač žinant, kad ankstesniuose „OnePlus“ telefonuose tas skaitytuvas būdavo būtent po ekranu, o dabartinis, nugarėlėje įtaisytas skaitytuvas dar yra ir labai jau mažas, todėl į prisilietimą ne visada sureaguoja patikimai.
Kita vertus, šį trūkumą kompensuoja dar vienas atrakinimo būdas – veido atpažinimas. Nežinia, kaip su jo saugumu – didelio jautrumo gylio jutiklių, kaip „Apple iPhone X“, jis neturi – tačiau pats paprasčiausias bandymas atrakinti telefoną rodant jam savo nuotrauką kompiuterio ekrane nebuvo sėkmingas. Kolegų veidai taip pat telefono neatrakino.
Nesugadintos „Android“ operacinės sistemos gerbėjams turėtų labai patikti „OnePlus“ vartotojo sąsaja, vadinama „Oxygen OS“ – jos modifikacijos yra labai minimalios. Be to, šio telefono naudotojai jau dabar gali atsisiųsti bandomąją „Android P“ operacinės sistemos versiją, kuri nėra viešai publikuota, ir tikėtis, kad pasirodžius galutinei šios sistemos versijai jie bus tarp pirmųjų, galėsiančių džiaugtis naująja sistema.
Smulkmenos, bet malonu
Pastaruoju metu vis daugiau telefonų gamintojų pasiduoda dar vienai „Apple“ įvestai madai – atsisakyti 3,5 mm ausinių kištuko ir ragina naudotis „USB Type C“ jungtimi ausinių prijungimui. „OnePlus“ tokioms kvailystėms nepritaria ir vartotojams vis dar siūlo įprastą ausinių jungtį.
Sutinku, kad melomanai naujoviškesnėje jungtyje gali atrasti kokybiškesnį garsą (nors galėjimas nebūtinai reiškia atradimo faktą), bet kai ausis itin smulkių garso niuansų pagauti nesugeba, tinka ir senoji analoginė. Juolab kad ji apsaugo nuo problemų bandant prijungti įrenginį prie automobilio AUX jungties – per „USB Type C“ su specialiu adapteriu iki automobilio garso sistemos prisibelsti nepavyksta (bent jau kai kalbama apie „Huawei“ telefonus), o „OnePlus“ jokių sunkumų nekelia – tik garsas būna tylesnis, nei grojant į USB kaupiklį įsirašytą muziką.
O gebėjimas leisti „Spotify“ muziką per automobilio garso sistemą teikia ganėtinai daug džiaugsmo. Ir LATGA atstovai dėl to nepriekaištaus. Dar viena smulkmena, prie kurios greitai pripras bet kuris „OnePlus“ įrenginių naudotojas (ir kuri pažįstama „iPhone“ gerbėjams) – tai specialus garso režimų perjungimo mygtukas: viena pozicija – garsiniam režimui, antra – vibracijai įjungti, trečia – begarsiam režimui.
Privalumai:
- Geras našumas
- Fantastiška kaina
- Greitas įkrovimas
- 3,5 mm jungtis
- Garso režimų keitimo mygtukas
Trūkumai:
- Stiklinė nugarėlė be belaidžio įkrovimo
- Nuobodokas dizainas, dar nuobodesnės spalvos
Ar verta pirkti?
Kai šiuos telefonus reikėjo siųstis iš Kinijos, iškart mokant visą jų kainą, buvo pagrindo svarstyti: gal geriau čia, vietoje, esantys telefonai, kurių kainą ryšio operatoriai geba išskirstyti dvejiems metams? Tada mažiau skauda piniginę. Dabar gi, tiksliai laikantis pasaulinės kainodaros, juos galima rasti „Telia“ salonuose su galimybe tą kainą (519 arba 569 eurus, priklausomai nuo norimo vidinės atminties kiekio, 64 arba 128 GB) suskaidyti 24 mėnesiams. Ir papildomai dar gaunant 200 eurų vertės „Fitbit Versa“ išmanųjį laikrodį dovanų.
Taigi, nepaisant vizualinio nuobodumo, „OnePlus“ sugebėjo pateikti puikius techninius ir dar puikesnius finansinius argumentus, o lietuviškas operatorius dar užmetė savo vyšnaitę ant torto, kuri tiesiog šluoja visus konkurentų pasiūlymus.
