„Samsung Galaxy S8+“: geriausio šių metų telefono apžvalga

„Samsung Galaxy S8“ išmaniųjų telefonų serija neabejotinai atrodo stulbinamai – taip stulbinamai, kad su ja grožio konkurse nedaug kas galėtų pasivaržyti. Na, gal nebent koks „Xiaomi Mi Mix“, kuris be savo fasadinio gražumo turi ir nemenką trūkumų sąrašą.

Panašu, kad į panašią duobę viena koja smuktelėjo ir „Samsung“ – darė aparatą, kurio tikslas buvo žavėti akį ir širdį, bet nepavyko sukurti visiškai nepriekaištingo aparato. Nesupraskite manęs neteisingai – telefono privalumų sąrašas yra kelis kartus ilgesnis nei trūkumų, be to, jis išmaniųjų įrenginių rinkoje taip smarkiai išsiskiria, kad galiu visiškai drąsiai sakyti: šiandien tai yra geriausias telefonas pasaulyje. Ir argumentų tam paprieštarauti turėtų nebent „Apple“ gerbėjai.

Luko Balandžio, „15min“ nuotr.

Taigi, nuo pradžių. Savaime suprantama, į akis pirmiausiai krenta „Infinity Display“ pavadinto ekrano dydis ir išvaizda. Su S8 serija „Samsung“ visiškai atsisakė ne „Edge“ tipo ekranų savo flagmanuose (žinoma, negalima teigti, kad visiems laikams – galbūt su S9 vėl grįš plokšti ekranai, tačiau kol kas tai atrodo nedaug tikėtina). Kitaip tariant, ekranas kraštuose lenktas. O kampuose – užapvalintas. Todėl ekranas formaliai net ne stačiakampis – jis be kampų.

Korpuso viršuje esančios plonos juodos juostelės slepia jutiklius ir valdymo mygtukus. Tuo tarpu šoninis ekrano aprėminimas, kad ir kaip to „Samsung“ nenorėtų akcentuoti, taip pat yra – vaizdas po priekinės sienelės stiklu baigiasi likus maždaug 1,5–2 mm iki metalinio rėmelio. Kita vertus, tai jau yra užlenktoji stiklo dalis ir žiūrint iš priekio tikrai susidaro neįrėminto ekrano įspūdis.

Apskritai telefoną norisi vadinti gražiausiu kada nors matytu išmaniuoju aparatu. Galbūt vienintelis dalykas, kurio norėtųsi – kad ir viršutinioji jutiklių juostelė būtų panaikinta (kažką panašaus pademonstravo kiniškas „Xiaomi Mi Mix“ aparatas). Bet tai tikriausiai noras, labiau tinkamas mokslinei fantastikai, nei šiandienos gamybinėms technologijoms, kad ir kokios pažangios jos bebūtų.

Luko Balandžio, „15min“ nuotr.

„Xiaomi“ dėl savo revoliucinio siekio turėjo paaukoti kai kuriuos kokybinius ir funkcinius elementus – matyt, „Samsung“ kokybę ir funkcionalumą iškėlė aukščiau „grožio bet kokia kaina“. Surinkimo kokybė komentarų nereikalauja. Viskas padaryta idealiai tiksliai – nerasite prie ko prikibti, iš kurios pusės bevartytumėte įrenginį. Tik bevartant ant stiklinės nugarėlės neabejotinai paliksite pirštų atspaudų rinkinį. Bet už tai nesubraižysite! Abi puses – ir ekraną, ir nugarėlę saugo pažeidimams atspari „Gorilla Glass 5“ danga.

Pirmas dalykas, kurį išbandžiau įsijungęs – kaip telefone atrodo „Youtube“ filmukai, ar labai vaizdą gadina neįprastas kraštinių santykis (9:18). Pasirodo, visiškai negadina. Vaizdas kuo puikiausiai „ištampomas“ po visą ekraną be pastebimos žalos kokybei ar geometriniam tikslumui. Ir vaizdo ištampymo režimo pasirinkimas yra labai nesudėtingas – vienas prisilietimas, ir „Youtube“ jau žiūrite taip, tarsi rankoje būtų „senovinio“ kraštinių santykio telefonas. Ekrano (6,2 colių įstrižainės) raiška yra ganėtinai nestandartinė – 1440 x 2960 taškų. Taškų tankis – 529 ppi (points per inch, liet. taškų colyje). Ne rekordinis, bet ganėtinai netoli. Ir vaizdas tikrai fantastiškas.

„Super AMOLED“ technologijos matrica kuria tokį vaizdą, kuriam sodrumu nedaug kas gali prilygti. Bet jeigu filmukų peržiūra su šiuo telefonu teiks neprilygstamą malonumą, tai visai kitas reikalas – žaidimai. Pradžiai – naujasis telefonas visus ankstesniame Jūsų telefone buvusius žaidimus (jeigu apskritai žaidimų turėjote ir jei seno įrenginio duomenis perkėlėte į naują) sutrauks į vieną katalogą – „Game Launcher“.

Gali būti, kad kurį laiką bus sunku priprasti prie naujos tvarkos. Bet dar sunkiau bus priprasti prie naujo žaidimo vaizdo – vartotojo sąsajos elementai, paprastai išdėstomi žaidimo ekrano kraštuose, gali nukeliauti į užlenktus kraštus ir dėl to ganėtinai sunkiai reaguos į lietimą. Be to, ir vaizdo ištampymas po ekraną ne visuose žaidimuose bus vienodas – kartais vaizdas bus apkarpytas iš viršaus ir apačios, kartais – iš kairės ir dešinės. Veikiausiai labiau suvienodinto vaizdo reikia tikėtis kai kiekvieno atskiro žaidimo kūrėjai prisiderins prie naujo ekrano formato. Bet kol kas padėtis didelio džiaugsmo neteikia, o jautrumas į prisilietimus ekrano kraštuose apskritai baido.

Garsiakalbis įtaisytas apatinėje briaunoje ir tik vienoje pusėje, tad apie stereo garsą be papildomų priemonių tikriausiai nereikėtų kalbėti. Be to, ir garsiakalbio grotelės yra tik vienoje kroviklio lizdo pusėje. Tad žiūrint vaizdo įrašus pavertus telefoną horizontaliai delnu galima nesunkiai tas groteles uždengti ir beveik visiškai nuslopinti garsą, tačiau tai iš esmės net ne trūkumas – prie vien korpuso apačioje esančių grotelių vartotojai jau nuo seno pripratinti, o garsiakalbių iškėlimas į priekinę korpuso dalį (ir ypač – stereo konfigūracijoje virš bei po ekranu) šiandien yra labai retai pasitaikantis (bet, tenka pripažinti, privalumų tikrai turintis) gamintojų pasirinkimas. Galima pasidžiaugti, kad „Samsung“ netiki, jog „Apple“ diktuoja madas ir kad 3,5 mm ausinių jungties pašalinimas yra „ateitis“. Ausinių lizdas yra. Ir smagu tai, kad standartinėje komplektacijoje pirkėjai gaus AKG ausines, pagamintas bendrovės „Harman“, kurią praėjusiais metais nusipirko „Samsung“.

Patys „Samsung“ tikina, kad ausinės vertos 100 eurų jas pardavinėjant atskirai. Ir nors tenka pripažinti, kad jos tikrai neprastos (labai patogiai laikosi ausyje ir, visiškai nemuzikalaus žmogaus manymu, gerai atkuria garsą), bet teigti, kad jos vertos 100 eurų, būtų labai drąsu. Kairėje įrenginio briaunoje – du mygtukai: ilgas garso reguliavimo ir trumpas nelabai aiškios paskirties mygtukas.

Oficialiai jis skirtas skaitmeninio asistento „Bixby“ ekrano iškvietimui, tačiau praktiškai kol kas dar sunku atrasti šio mygtuko naudą. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – tą patį ekraną galima taip pat sėkmingai pasiekti namų ekrane brūkštelėjus iš kairės į dešinę. Antra, sunku tame ekrane įžiūrėti kažkiek daugiau naudos, nei ankstesniuose modeliuose esančiame „lentynos“ ekrane. Trečia – „Bixby“ yra gerokai mažiau brandus nei „Siri“, „Cortana“, „Ok Google“ ar „Alexa“, tad kol kas moka kur kas mažiau ir yra tikrai ne toks naudingas.

Nors naudingų ketinimų užmačios tikrai jaučiasi – pavyzdžiui, „Bixby“ pats patikrina elektroninį paštą, suranda atsiųstus skrydžio bilietus ir įtraukia informacija į numatytų veiksmų kalendorių. Be to, oficialiai „Bixby“ turėtų sugebėti atpažinti įvairius produktus pagal kameros matomą vaizdą, tačiau praktiškai toks atpažinimas dar labai toli nuo tobulybės. Įdomu tai, kad objektus „Bixby“ kartais atpažįsta – pavyzdžiui, nuotoliniu būdu valoma skraidyklė atpažinta puikiai – tačiau dažniau susiduriama su nesėkme. Ir netgi „Samsung“ produktų šis asistentas nesugeba atpažinti tinkamai.

Tarkime, analizuojant nešiojamojo kompiuterio vaizdą, kuriame aiškiai matomas „Samsung“ logotipas dirbtinis intelektas teisingai pasiūlo internete suranda nešiojamųjų kompiuterių nuotraukas, tačiau tarp tų nuotraukų esama įvairiausių gamintojų produktų – tik ne „Samsung“. O bandant atpažinti arbatos pakuotę gautas rezultatas apskritai „nei į tvorą, nei į mietą“.

Žinoma, su laiku tai gali pasikeisti – tereikia programinių patobulinimų ir mašininio mokymosi teikiamos patirties. Bet šiandien šis mygtukas tikrai neatrodo vertingas. Ir gal net per daug ambicingas – abejotino naudingumo „Bixby“ mygtuką ant briaunos gavo, o pirštų atspaudo skaitytuvas, kuris toje pačioje vietoje galėjo įsitaisyti labai patogiai, kažkodėl buvo nukeltas į nugarėlę, šalia kameros. Netgi fotografavimo mygtukas toje vietoje būtų gerokai naudingesnis už „Bixby“...

Na, bet toks jau gamintojo pasirinkimas – o gal ir iš tikrųjų pavyks, gal iš tiesų „Samsung“ skaitmeninis asistentas taps penktuoju dėmesio vertu veikėju šioje rinkoje. Kitų telefonų gamintojų patirtis rodo, kad nugarėlė nėra labai tinkama vieta piršto atspaudo jutikliui – norint tokį įrenginį atrakinti pirštu, būtina jį pakelti nuo stalo ir pačiupinėti nugarėlę, o šiuolaikiško naudojimo įpročiai rodo, kad žmonės kartais linkę savo įrenginį naudoti jo net neatkeldami nuo stalo. Be to, „Galaxy S8“ telefonuose atspaudų skaitytuvas įtaisytas greta nugarėlės fotoobjektyvo, tad didėja rizika ant objektyvo palikti riebius pirštų pėdsakus ir taip pakenkti nuotraukų kokybei. Dar vienas trūkumas – atspaudų skaitytuvas yra ne centre, o dešiniau jo, todėl uždėti ant jo rodomąjį pirštą kairiarankiui turėtų būti gerokai sudėtingiau nei dešiniarankiui – reikia smarkiai stipresnio, prievartinio piršto palenkimo.

Galutinė išvada – toks skaitytuvas nėra labai tinkama telefono atrakinimo priemonė. Bet šiame aparate piršto atspaudas yra ne vienintelis (ir net ne pats geriausias) biometrinis raktas.

Be įprastinių slaptažodžio, PIN kodo ir piešinio, „Galaxy S8“ galima atrakinti naudojant ir akies rainelės, ir viso veido nuskaitymą. Kalbant apie veido nuskaitymą – čia jau galima pasakyti, kad „Samsung“ paskubėjo net labiau nei su pusiau funkcionaliu „Bixby“. Mat šis atrakinimo būdas yra ne tik apgaunamas vietoj žmogaus veido pakišant jo nuotrauką, bet ir nelabai veikia esant ne idealioms apšvietimo sąlygoms. Po kelių bandymų atpažinti šeimininką tenka tiesiog spjauti į nesėkmingas pastangas ir įvesti kodą. Be to, užsienio šaltinių informacija rodo, kad iš trijų biometrinių identifikavimo būdų vienintelis veido atpažinimas negali būti naudojamas finansinių telefonu atliekamų operacijų patvirtinimui. Tad ir šią funkciją pažymime kaip „padarytą dėl sąrašo, bet ne dėl patogumo“.

Užtai rainelės skaitytuvas, jau išbandytas nelabai sėkmingame „Note 7“ modelyje, veikia tikrai patikimai – nuotraukomis jo neapgausi, labai šviesios aplinkos nereikalauja, o ir galima naudoti ir gerai išmirkus vandenyje – skirtingai nei pirštų galiukai, akies rainelė nesiraukšlėja. Nors vėl galima prisikabinti dėl būtinybės laikyti telefoną rankoje ir nukreipti jutiklį į akis – ant stalo gulinčio aparato taip neatrakinsite (nebent pasilenksite tiesiai virš įrenginio, kas atrodo net mažiau patogu už telefono pakėlimą).

Bet papriekaištauti galima dėl to, kad rainelės skaitytuvas suaktyvinamas tik pabaksnojus telefono ekraną arba įjungimo mygtuką. O ir pats nuskaitymas ne visada vyksta akimirksniu. Ir net ne visada iš pirmo karto. Todėl į greičiausią ir patogiausią telefono atrakinimo būdą jis taip pat vargu ar pretenduoja. Nenustebčiau, jeigu didesnioji šio aparato naudotojų, po vieno-kito mėnesėlio naudojimo, išvarginti pažangių atrakinimo „naujovių“, grįš prie senų gerų atrakinimo būdų – PIN kodų arba piešiamų slaptažodžių.

Akumuliatoriaus veikimas – be jokių nemalonių siurprizų. Pokštus apie „Note 7“ laikas mesti į istorijos šiukšliadėžę – nebejuokinga. Korėjiečiams tai buvo itin brangi pamoka, taigi, neabejotina, kad tai daugiau nebepasikartos. Vidutinė pilnai įkrauto akumuliatoriaus veikimo trukmė – mažų mažiausiai para, nors galima ištempti ir dvi (žaidžiant žaidimus – trumpiau). Pilno įkrovimo trukmė – kiek daugiau nei pusantros valandos. Beje, šioje vietoje „Samsung“ šiek tiek atsilieka nuo kai kurių konkurentų, kurių akumuliatoriai įsikrauna per valandą ir netgi šiek tiek greičiau.

Bet greitojo krovimo technologija gera tuo, kad telefonui esant jau visai „prie mirties“, ji beveik tuščią akumuliatorių pildo itin greitai – tik vėliau įkrovimo sparta mažėja. Taigi, galite būti tikri, kad po pusvalandžio „ant laido“ visą dieną galėsite nebijoti, kad akumuliatorius išsikraus.

Tiesa, šioje vietoje prisiminiau citatą iš animacinio filmo „Nerealieji“: „Kai visi turės supergalių – niekas nebus superherojus“. O kai visi flagmano vardu galintys vadintis išmanieji turi greitojo krovimo funkciją – anoks čia privalumas iš „Samsung“ pusės. Kita vertus, „iPhone“ naudotojai, žiūrėdami į telefonus su greituoju įkrovimu, turėtų smarkiai varvinti seilę. Ir viltis, kad bet jau „iPhone 8“ (ar kaip jis besivadintų) galės būti pilnai įkraunamas greičiau nei per dvi valandas. Įdomu tai, kad „Galaxy S8+“ akumuliatoriaus veikimo trukmei nekenkia net ir nuolat (taip pat – kai įrenginys užrakintas) ekrane šviečiantis laikrodis.

Šviečia nestipriai, bet laikas matosi puikiai. Kaip ir keletas papildomų piktogramų – informacija apie pranešimus (angl. notifications) ir akumuliatoriaus įkrovimo lygį. Tikėtina, kad tokiu būdu netgi taupoma energija – norint sužinoti laiką nebereikia atrakinėti įrenginio. Kitas nustebinęs dalykas – energijos eikvojimo greitis yra ganėtinai nedidelis net tada, kai žaidžiami itin didelių resursų reikalaujantys žaidimai virtualioje realybėje. Vienu įkrovimu žaisti galima beveik visą dieną! Ir telefonas beveik nekaista.

Prisiminus, kaip elgėsi tų pačių „Samsung“ telefonai demonstruojant galimybes IFA parodoje Berlyne 2015 metais, galima pasakyti, kad pažanga – milžiniška. Jokio poreikio išimti telefoną iš virtualios realybės šalmo kas pusvalandį ir aušinti bei iš naujo įkrauti akumuliatorių. Ir vaizdo kokybė pagerėjo, ir turinio kiekis išaugo daugybę kartų. Ir netgi atsirado interaktyvaus žaidimo virtualioje realybėje galimybė – „Samsung“ sukūrė ir specialų valdiklį. Žinoma, su rinkos lyderiais – „PlayStation VR“ ar „HTC Vive“ – korėjiečiai vargu ar galėtų konkuruoti ir vaizdo kokybės, ir turinio pasiūlos frontuose, tačiau čia pagrindinis „Samsung“ privalumas yra kaina: jei jau įsigijote telefoną, tai akinių ir valdiklio komplektą įsigysite santykinai nebrangiai – už 130 eurų.

Tokios pramogos tikrai įspūdingos – visa redakcija krykštavo iš susijaudinimo, o buvo ir tokių, kurie klykė iš baimės. Vienu žodžiu, emocijų – begalės ir jeigu nuspręsite įsigyti tokį telefoną, tai būtų tiesiog nuodėmė nepapildyti jo funkcijų sąrašo ir virtualios realybės malonumais.

Kalbant apie „Samsung Gear VR“ šalmo kokybę – šiaip viskas gerai. Išskyrus vieną smulkmeną: užteko vienos intensyvių bandymų dienos ir auselė, prilaikanti dirželius, kuriais akiniai tvirtinami prie galvos, neatlaikė bei nulūžo. Tai tenka daryti vieną iš dviejų išvadų: arba kolegos taikė per daug brutalią jėgą, arba gaminys yra pagamintas iš medžiagų, kurios nesuderinamos su intensyviu naudojimu.

Telefone naudojamas procesorius (į Europą tiekiami įrenginiai su „Exynos 8895“ platforma) yra vienas iš pirmųjų išmaniuosiuose telefonuose, gaminamas taikant 10 nm technologinį procesą – tai reiškia, kad naujos kartos procesoriai yra gerokai mažesni, našesni ir taupiau naudoja energiją. Kitas šiuo metu pagal tą patį technologinį procesą gaminamas procesorius – „Snapdragon 835“ – yra montuojamas į tokius pačius „Galaxy S8“ serijos telefonus, tik šie yra gabenami į JAV rinką.

Našumu šie procesoriai praktiškai nesiskiria – mūsų gautas įrenginys sintetiniame „AnTuTu“ našumo teste surenka 166–168 tūkst. taškų, telefonai su „Snapdragon 835“, svetainės „Gadgets 360“ teigimu, pasiekia 162 tūkst. taškų ribą. Surikiavus visus šiuo metu pagamintus telefonus pagal našumą, „Samsung Galaxy S8“ serijos gaminiai atsiduria 3-7 pozicijose (dviejų skirtingų dydžių įrenginiai, pagaminti naudojant skirtingas platformas). Į priekį jie užleidžia tik du „Apple iPhone 7“ modelius. Bet iškart už „Samsung“ reitinge įsitaisė „OnePlus 3T“ telefonas su 162 tūkst. taškų – jo našumas beveik identiškas, o kaina perpus mažesnė.

Kitos bandytojo įrenginio techninės charakteristikos yra solidžios ir deramos flagmanui, tačiau nusistovėjusių ribų nelaužo: 64 GB vidinės atminties, 4 GB darbinės atminties, be to, galima įstatyti iki 256 GB talpos „microSD“ kortelę. Telefonas palaiko „LTE Cat16” standartą, kuris teoriškai gali leisti duomenis atsisiųsti iki 1024 Mbps sparta, o juos išsiųsti iki 150 Mbps sparta, tačiau tai – tik teorija, kurios priartinimas prie praktikos yra užduotis mobiliojo ryšio operatoriams.

Šiuo metu geriausia, ko galima tikėtis – tai 4G++ ryšio palaikymas pačiose judriausiose didžiųjų miestų vietose, kas reiškia maksimalų 450 Mbps duomenų atsisiuntimo spartą įrenginiams, palaikantiems „LTE Cat6” standartą . O žinant, kad Lietuva mobiliojo interneto kokybe iš esmės nenusileidžia pasauliniams lyderiams, galima įtarti, kad ir šis punktas telefono charakteristikų sąraše yra tik norint pasigirti, o ne suteikiantis tikrų pranašumų.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti telefono valdymo patirtį, tikriausiai tiktų posakis „dėl skonio nesiginčijama“. Taip, „Samsung“ vis dar bruka daugybę savo pačių sukurtos programinės įrangos, susietos su jų pačių paslaugomis, taip, jie turi tam tikrų specifinių valdymo sprendimų, tačiau per ilgą laiką jų vartotojo sąsaja „TouchWiz“ keitėsi nuosaikiais žingsniais, o ne revoliuciniais perversmais ir užsiaugino tikrai nemažą gerbėjų būrį. Lygiai taip pat nemažas yra ir „Android“ „puritonų“ būrys, kuriems nėra nieko patogiau už neliestą, nuogą „Android“ aplinką, kokią ją sukūrė „Google“. Ir, žinoma, yra daugybė gamintojų, kurie pripratino savo klientus prie vienokio ar kitokio radikalumo „Android“ modifikacijų.

Pripratus prie kitokios vartotojo sąsajos „Samsung“ sprendimai pirmosiomis naudojimo dienomis visus su telefonu atliekamus veiksmus be jokios abejonės pailgino, tačiau tas pailginimas nevirto susierzinimu dėl nesugebėjimo kažką rasti, o po kurio laiko „ir šuo kariamas pripranta“, o tokių problemų, kurios akivaizdžiai gadintų naudojimo patirtį nėra.

Tuo tarpu kamera šiame telefone beveik nereikalauja pristatymo – iš techninės pusės ji yra identiška tai, kuri buvo „Galaxy S7“ aparatuose. Ir nors vertinant vien skaičius ir faktus (12 MP galinės kameros jutiklis, f/1,7 diafragma, optinis vaizdo stabilizavimas ir kitos grožybės) galinė kamera neatrodo labai įspūdingai, „Samsung Galaxy S7“ autoritetingų „DxOmark“ ekspertų buvo pripažintas vienu geriausiai fotografuojančių išmaniųjų telefonų. Reikia manyti, kad per metus bent jau programinė įranga kažkiek buvo patobulinta – gal ir ne revoliucija, bet permainos tikrai ne blogąja kryptimi.

Kita vertus, asmenukių kamera gavo vieną akivaizdų patobulinimą: joje atsirado autofokusavimo funkcija (nepatikėsite, bet daugelyje asmenukėms skirtų kamerų automatinio fokusavimo funkcijos nėra).

Geras fotografavimo kokybės palyginimas pateikiamas svetainėje „Gsmarena.com“ – pagal jį galima spręsti, kad naujasis „Samsung“ gaminys mažesnio apšvietimo sąlygomis rodo kažką panašaus į stebuklus: lenkia stipriausius konkurentus ir fiksuojamo vaizdo aštrumu bei detalumu, ir labai sunku įžiūrėti „Galaxy S8“ nuotraukų triukšmingumą. Tuo tarpu lyginant nuotraukas, fiksuotas gero apšvietimo sąlygomis, „Samsung“, lyginamas su šiuo metu geriausiais „Apple“ ir „Huawei“ gaminiais, išsiskiria didesniu spalvų sodrumu (kas ne visada yra privalumas) ir kiek didesniu vaizdo aštrumu.

Telefono vertę galima stipriai padidinti už maždaug 150 eurų įsigyjant priedą „Dex“ – turint reikiamą įvesties ir išvesties įrenginių rinkinį (klaviatūrą, pelę ir monitorių) telefoną galima paversti daugiau ar mažiau visaverčiu staliniu kompiuteriu. Žinoma, programinės įrangos ribotumas, lemiamas „Android“ operacinės sistemos, niekur nedings, tačiau daugelį darbų tikrai turėtų būti įmanoma nuveikti. Tiesa, gyvai „Dex“ galimybių išbandyti neteko, tad šiuo atveju savo teiginius tenka grįsti „Samsung“ pateikiama informacija.

Išvados

Privalumai

• Fantastiškas ekranas
• Išskirtinė estetika
• Patikimas akumuliatorius
• Neprilygstama kamera
• Galimybė telefoną paversti visaverčiu kompiuteriu

Trūkumai

• Kai kurios funkcijos – tik „dėl vaizdo“
• Nežinia ką daryti su „Bixby“ mygtuku – naudos jokios, o funkcijos pakeisti negalima
• Tinkamumas žaidimams – abejotinas

Taip, telefonas yra tikrai brangus – 808 eurai už mažesnį modelį arba 908 už didesnį. Bet tai yra tas atvejis, kai kaina iš esmės yra pateisinama: kyla labai stipri pagunda „Galaxy S8“ vadinti geriausiu šios dienos išmaniuoju telefonu. O kai nori geriausio daikto ir po derybų su savo pinigine nereikia priiminėti kompromisinių sprendimų, tokią sumą tikrai galima patiesti.