Ryškiai rožinis korpusas, minimali kaina ir visai neprastos techninės charakteristikos – tai nauju latvišku prekės ženklu „Just5“ pažymėto telefono savybės, kurios aiškiai parodo, kuriai auditorijai skirtas įrenginys. Žinoma, šiais laikais, kai kovotojai už socialinį teisingumą gali kelti triukšmą dėl bet kokio stereotipinės etiketės kabinimo, sakyti, kad rožinis apie 120 eurų kainuojantis telefonas yra skirtas mokyklinio amžiaus panelėms, yra ganėtinai rizikinga, bet būsiu senamadiškas.
Ryškiai rožinis korpusas, minimali kaina ir visai neprastos techninės charakteristikos – tai nauju latvišku prekės ženklu „Just5“ pažymėto telefono savybės, kurios aiškiai parodo, kuriai auditorijai skirtas įrenginys.
Žinoma, šiais laikais, kai kovotojai už socialinį teisingumą gali kelti triukšmą dėl bet kokio stereotipinės etiketės kabinimo (įskaitant žmogaus priskyrimą vienai iš dviejų lyčių), sakyti, kad rožinis apie 120 eurų kainuojantis telefonas yra skirtas mokyklinio amžiaus panelėms, yra ganėtinai rizikinga, bet būsiu senamadiškas.
Juk mūsų šalies mokyklose tikriausiai būtų sunku sutikti berniuką su barbėmis išpuošta rožine kuprine – ar bent jau sunkiau, nei pamatyti mergaitę su Betmeno ar Transformerių logotipais išpuoštu penalu.
Išmanusis telefonas „Just5 Freedom“ / Luko Balandžio, „15min“ nuotr.
Tiesa, gamintojas nerizikuoja ir tokioje siauroje – barbių gerbėjų – auditorijoje savęs neuždaro. Esama ir alternatyvių korpuso spalvų: žydra, geltona, purpurinė ir klasikinė juoda. Tad įrenginys gali būti naudojamas ne tik pagal pagrindinę paskirtį, bet ir kaip ganėtinai aiškus, puikiai matomas stiliaus pareiškimas, be to, vyriška (berniukiška) auditorija taip pat neprivalo jo ignoruoti.
Telefono korpusas, kaip ir reikia tikėtis už tokią kainą, plastikinis. Nieko nuostabaus. Minimalią kainą išduoda ir jo atidarymo būdas – po truputėlį plėšti dangtelį nagu ties kiekvienu tvirtinimo dantuku, pačiai plastikinei plokštelei besiklaipant.
Po dangteliu irgi jokios romantikos ir technologinių stebuklų – SIM kortelių lizdai (tokios kainos įrenginiui ganėtinai natūralu, kad jie yra du) yra ne dabar aukštesnės klasės įrenginiams visiškai įprasto „nanoSIM“ formato, o kiek didesnio „microSIM“ dydžio. Galima vadinti tai įrodymu, kad gamintojai (niekam ne paslaptis – kinai, ant telefono užklijavę latvišką logotipą) dar nesusimąstė apie telefono vidinės erdvės taupymą.
Bet už tai yra ir lizdas atminties kortelei – jis tiesiog būtinas, nes vidinės telefono atminties oficialia talpa – tik 8 GB. Beje, nesitikėkite, kad visus tuos 8 GB (o pats telefonas iš tikrųjų tai rodo tik 4,2 GB) galėsite laisvai naudoti savo reikmėms – atmetus tai, ką sunaudoja operacinė sistema, vartotojui lieka vargani maždaug 2,7 GB. Šiaip vidinės atminties minimaliems poreikiams tenkinti lyg ir pakaktų, bet žinant, kad jaunimui svarbu ir programėlės, ir fotografavimas, ir filmavimas – bent 16 GB talpos „microSD“ kortelės kainą taip pat reikia įtraukti į numatomas išlaidas.
Ganėtinai įtartinai atrodo akumuliatoriaus tvirtinimas: jis uždengtas metaline plokštele, prisukta prie korpuso. Kitaip tariant, nekeičiamas. Bent jau ne paprastuoju „atidariau nugarėlę, įkišau įkrautą akumuliatorių, uždariau ir naudojuosi toliau“ būdu. O vėl uždengus telefono nugarėlę būtina dukart pasitikrinti – ar tikrai kiekvienas dantukas užfiksuotas, nes jie labai jau mėgsta taip ir styroti atšokę, kol jų tiesiogiai neįstumsite į savo vietą. Ir apskritai nugarėlės suvedimas su korpusu nėra idealus – vietomis dangtelis gana tiksliai atitinka korpuso formas, bet kitomis vietomis labai aiškiai – kokiu ketvirčiu milimetro – išlenda už korpuso ribų. Krenta į akis ir parodo, kad dėmesio korpuso kokybei iš gamintojo pusės įdėta nedaug.
Luko Balandžio, „15min“ nuotr.
Šiek tiek liūdina tai, kad telefone įdiegta „Android“ versija yra tik 5.1 – visas kokybiškesnių telefonų pasaulis jau nurūkęs iki bent jau 6 versijos, kuri pasirodė dar 2015 metų spalį – prieš 13 mėnesių!
Gamintojas didžiuojasi, kad telefone naudojamas vadinamasis 2.5D ekranas (truputėlį lenktas ties kraštais) Tiesa, toje vietoje, kur prasideda linkis, ekrano ploto jau nė kvapo – jis baigiasi likus maždaug 3 milimetrams iki stiklo krašto (šonuose), kai pats stiklo užlenkimas realizuotas, kaip įprasta, tik paskutiniame milimetre ties briaunomis. Bet apskritai jausmas rankoje tikrai nėra prastas – suaugusio vyro rankos dydį telefonas atitinka puikiai, neatrodo nei per mažas, nei per didelis, o tas stiklo kraštelių užlenkimas nuteikia visai maloniai.
Kitas gamintojo pasididžiavimo šaltinis – akumuliatorius su „Quick Charge“ technologija. Akumuliatoriaus talpa tokios įstrižainės (5 colių) ir raiškos (HD, 720 x 1280) ekranui yra tikrai daugiau nei pakankama. Tačiau dėl „Quick Charge“ galima pasiginčyti: įrenginio krovimas nuo visiškai tuščio iki visiškai pilno akumuliatoriaus trunka maždaug 2,5 valandos.
Kalbant apie vaizdą ekrane – didelių trūkumų nepastebėjau. Matymo kampai puikūs – vaizdas neiškreipiant spalvų matomas ekraną pakreipus beveik 180 laipsnių kampu su stebėjimo kryptimi. Tiesa, spalvų sodrumas kiek mažokas – vaizde trūksta gyvybingumo.
„AnTuTu“ spartos bandymo rezultatai nedžiugina: telefonas išspaudžia „tik“ 32,7 tūkstančius taškų. Lyginant su šiuolaikiškais populiaresniais telefonais tai yra juokingai mažai – „AnTuTu“ lyginimo įrankyje „Just5“ net nelabai yra su kuo lyginti, nes sudarytoje 36 našumo lyderių lentelėje paskutinysis įrašas telefoną „Freedom“ lenkia maždaug pusantro karto. Panašius rezultatus pateikė ir „GeekBench 4“ – „Just5 Freedom“ atsilieka ir nuo dar 2013 metais pristatyto „Google Nexus 5“ telefono. Tačiau ir to puikiai pakanka – įdiegiau į telefoną grafikos požiūriu itin reiklų „Epic Citadel“ žaidimą/grafikos našumo testavimo įrankį, naudojantį „Unreal“ varikliuką ir... veikė jis net nemirkčiodamas, palaikydamas maždaug 28–40 kadrų per sekundę našumą.
Luko Balandžio, „15min“ nuotr.
Tokį telefono našumą lemia ganėtinai kuklus specifikacijų komplektas: MT6735 lustų rinkinys, „Mali-T720“ grafikos procesorius ir 1 GB darbinės atminties. Na, bet nors techninės charakteristikos kuklios, reikia priminti, kad kaina yra dar kuklesnė – atlikus nedidelį tyrimą paaiškėjo, kad panašiai kainuojantys ryšio paslaugų teikėjų salonuose siūlomi kitų gamintojų įrenginiai pagal savo techninius parametrus latviškai kiniškam gaminiui neprilygsta.
Labai maloniai keista, kad šiais laikais net ir tokios kainos telefone jau veikia 4G(LTE) ryšys (tai, beje, būdinga ir kitų gamintojų panašios kainos aparatams).
Ganėtinai teigiamai nustebino telefono kamera – ir HDR moka fotografuoti, ir panoraminius vaizdus, ir nuolatinio fotografavimo režimą turi. Ir pats vaizdas gero apšvietimo sąlygomis visai neprastas. Žinoma, šiuo telefonu darytų nuotraukų ant sienų ir į fotoalbumus tikriausiai nekabinsite, tačiau moksleiviškiems poreikiams – nusifotografuoti užduotis ar pasidaryti kokią asmenukę – pilnai pakaks. Tiesa, tamsoje geriau kameros net nejungti. Vaizdas liūdnas dar net nepradėjus fotografuoti – kameros programėlė labai stabdo. O rezultatas dar liūdnesnis – triukšmo bus daugiau nei objekto, kurį fotografuosite.
Kiek nustebino telefone pagal nutylėjimą nuolat įjungtas „App permission manager“ įrankis, leidžiantis nuolat stebėti, kiek ir kokių programėlių turi leidimus atlikti vienokius ar kitokius veiksmus telefone. Nauda tikrai didžiulė – vartotojui nuolat primenama rūpintis savo saugumu ir nepridalinti įvairioms programėlėms daugiau leidimų, nei reikėtų. Bet nesiliaujantys reikalavimai patvirtinti vienokius ar kitokius programėlių leidimus erzina. Kitaip tariant, sprendimas lyg ir naudingas, bet jo realizacija ne pati geriausia.
Verdiktas: įvertinus kainą, telefonas tikrai šoka aukščiau bambos – nors ir be didelių fejerverkų, bet savo funkcijas atliks puikiai. Na, išskyrus vieną – tokiu prieš draugus pasigirti tikrai nepavyks. Bet apskritai telefonas gėdos „Android“ ekosistemai nedaro ir kaip pirma patirtis su šia operacine sistema bus visai maloni.
