Išmaniųjų telefonų pasaulyje „Huawei“ yra viena įdomiausių kompanijų (bent jau man asmeniškai). Dėl to, kad 2012 metais tarsi „iš lempos“ paskelbia apie ambicijas tapti penktais pasaulio rinkoje, tuo sukeldami juoko bangą, bet kažkodėl netyčia tampa trečiais. Ir dėl to, kad labai įdomu stebėti, kaip jų įrenginiai tobulėja. Ir dėl to, kad labai smalsu, kaip „Huawei“ bei jų gaminiai atrodys po metų ar dvejų.
Pagal išlaidas tyrimams ir diegimui, „Huawei“ aplenkė daugybę inovatyvių kompanijų, tokių, kaip „Apple“, „Facebook“ ar IBM, nors vis dar atsilieka nuo „Microsoft“ ar „Intel“. Ir nors daugiausiai dėmesio ši bendrovė turėtų skirti savo pagrindinio verslo – mobiliojo ryšio tinklų infrastruktūros įrangos – pažangai, trupiniai nukrenta ir telefonų tobulinimui. Gana stambūs trupiniai.
Todėl natūralu, kad „Huawei Ascend P7“ buvo visa galva tobulesnis už P6, o P8, atitinkamai, už savo pirmtaką P7. Skirtumai tarp įrenginių tokie, kad jų kosmetiniais pavadinti tikrai nebūtų galima.
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
Beje, pinigų „Huawei“ negaili ne tik tyrimams – pristatymo metu Londone Kinijos bendrovė po telefoną (ir apyrankę, apie kurią – kiek vėliau) padovanojo kiekvienam į renginį pakviestam žurnalistui – iš viso apie 1000. Ačiū, „Huawei“! Ne tik už telefoną, bet ir už drąsą – mėnesį naudojamas įrenginys atskleidžia kur kas daugiau savo privalumų ir trūkumų, nei būtų galima pastebėti per savaitę ar dvi, paprastai skiriamas testavimui.
Taigi, kas pasikeitė? Pradėkime nuo išvaizdos.
Pažvelgus į telefono nugarėlę neabejotinai patirsite „de javu“ jausmą. Kažkur labai, labai matyta. Taigi „iPhone 5“! Panašumas iš tiesų stulbinantis – plastikinė juostelė nugarėlės viršuje, kamera ir blykstė viršutiniame kairiame kampe, metalinis korpusas. Skiriasi nebent tai, kad apačioje nėra tokio paties pločio dar vienos plastikinės juostelės. Na, ir logotipas ant nugarėlės kitoks – ne prakąstas obuolys, o stilizuota povo uodega. Žinoma, dar galima būtų paminėti, kad „Huawei P8“ kampai yra užapvalinti gerokai mažesniu spinduliu, o kamera tikrai sutilpo į korpusą, be jokių milimetro aukščio išsikišimų
Dešinėje briaunoje – elementas, šiek tiek primenantis „Sony“: maždaug briaunos viduryje esantis įjungimo/išjungimo mygtukas (tiesa, „Huawei“ atveju jis yra ne apvalus, o stačiakampis). Virš šio mygtuko – garso reguliavimas, o žemiau – du su adatėle išstumiami stalčiukai. Vienas – paprastas, „nanoSIM“ kortelei. Antras siūlo gana įdomų sprendimą: galite į jį dėti arba antrą „nanoSIM“ kortelę, arba „microSD“ atminties kortelę. Dėl antros SIM kortelės sprendimas kiek stebinantis – telefonuose, kurie vadinami „flagmanais“, tai yra labai neįprasta, mat antra kortelė yra būdas taupyti šalyse, kur skambučiai į kito operatoriaus tinklą yra brangūs. O štai pats telefonas tikrai nėra skirtas žmonėms, kuriems reikia griežtai riboti savo išlaidas.
Telefono apatinėje briaunoje, abipus įkrovimo lizdo, yra garsiakalbis ir mikrofonas, dar vienas pokalbių garsiakalbis yra tipinėje vietoje virš ekrano. Garsas vienu metu skleidžiamas tik iš vieno garsiakalbio – stereo garso šiame aparate nėra, nors ir, atrodytų, nesunku būtų tą padaryti. Beje, apatinė briauna atrodo tarsi iš akies traukta „iPhone 6“ kopija.
Telefono priekyje – didžiulis 5,2 colių įstrižainės ekranas. „Huawei“ tikina, kad jų telefone ekranas dengia dešimtimis procentų didesnį paviršiaus plotą nei „Samsung Galaxy P6“ ar „iPhone 6“. Tik kyla klausimas, ar kinai tikrai sąžiningai atliko šį skaičiavimą: išjungus ekraną jis tikrai atrodo didelis. Įjungus jis staiga sumažėja – iš visų pusių jį supa maždaug 2 mm pločio juodas rėmelis. Be to, palyginus ekranų užimamus plotus gsmarena.com svetainėje matome, kad kinai į priekį išsiveržia vos keliais procentukais.
Kur kas labiau už įrėmintą ekraną erzina plėvele apklijuotas ekranas. Taip, nors „Huawei“ tvirtina, kad ekranas yra iš „Gorilla Glass 3“stiklo, jį vis tiek apklijavo nulupti neskirta plastikine plėvele. Po mėnesio kišenėje ji tikrai atrodo ne kaip. Kita vertus, gal ir gerai – štai bandymams paskolinto „Samsung Galaxy S6“ stiklą (visiškai netyčia) pavyko subraižyti jau per kelias bandymo dienas. Stiklo buvo labai gaila. Plėvelę juk galima pakeisti?
Žiūrime į vidų. Vartotojo sąsaja „EmUI“ kažką labai stipriai primena – ir grafiniais elementais, ir valdymu. Vėl gi, pasiteisino kiniška logika: kopijuok geriausią (t. y., „iPhone“) ir neprašausi. Ir sąsajos išvaizda, ir telefono valdymas tikrai ne „androidiški“, bet priprasti galima. Beje, „Huawei“ gana intensyviai naujina vartotojo sąsają – per 6 savaites telefonas net 3 kartus pasiūlė atsisiųsti sisteminius atnaujinimus su įvairiausiais patobulinimais, optimizavimais ir klaidų pataisymais.
Bekopijuodami „Apple“, kinai sukūrė ir vieną visiškai originalią funkciją: ekrano fotografavimo ir vaizdo iškirpimo (crop) valdymą – visa tai atliekama ne ieškant kokių nors stebuklingų kombinacijų mygtukais ar per meniu, o krumpliu: pabeldei į ekraną – jis jau nufotografuotas. Krumpliu apibraukei kokį nors plotą – ir telefonas „iškropina“ maždaug to ploto stačiakampį. Tiems, kas dažnai fotografuoja savo ekraną, tikrai patiks. Tiems, kas nefotografuoja – tikrai nepatiks, nes funkcija, atrodo, nėra visiškai išbaigta ir piršto pagalvėlę kartais „užskaičiuoja“ kaip krumplį. O kartą mano turimas aparatas taip užsiožiavo, kad bet kokį prisilietimą prie ekrano vertino kaip braukymą krumpliu. Pasitaisė tik po ekrano užrakinimo ir atrakinimo.
O dabar laikas parodyti silpniausią „Huawei P8“ vietą. Deja, kad ir kokius didelius pinigus „Huawei“ bemestų į tyrimus ir tobulinimus, jiems priklausanti bendrovė „HiSilicon“ dar nesugeba platformos „Kirin“, ištobulinti tiek, kad ji galėtų kaip lygi su lygiais varžytis su, tarkime, „Snapdragon“ ar „Exynos“ platformomis, kurias renkasi išmaniųjų telefonų rinkos „seniai“ iš Pietų Korėjos, Taivano ar Japonijos. Kaip bebūtų keista, „AnTuTu“ rezultate „Huawei P8“ surinko visai neprastą taškų kiekį – apie 48 000. Bet štai grafikos testo metu jis smarkiai vargo – ten, kur, tarkime, „Samsung Galaxy S6“ vaizdą sugebėjo keisti maždaug 60 kadrų per sekundę dažniu, „Huawei“ vos išspaudė 20. Be to, ne iš pačios geriausios pusės telefonas pasirodė ir grafikos požiūriu ne tokiuose intensyviuose, ne 3D žaidimuose – jis pastebimai strigčiojo.
Techninė informacija: telefone ant „Kirin“ platformos veikia aštuonių branduolių „big.LITTLE“ architektūros procesorius: 4 greitieji 2 GHz „Cortex-A53“ ir 4 taupieji 1,5 GHz „Cortex-A53“ branduoliai. Telefone yra 3 GB darbinės atminties ir 16 arba 64 GB GB nuolatinės atminties.
Strigčiojimas dar būtų pakenčiamas. Bet kaitimas... „Huawei“ atstovai Londone didžiuodamiesi pristatė naują šilumos išsklaidymo technologiją, kuri sumažina aparato kaitimą viename taške. Ir tai labai gerai – be tos technologijos tikriausiai nugarėlė ir ekranas ties procesoriumi raudonuotų iš karščio. O panaudojus metalinį korpusą kaip radiatorių, jis visas būna visai pakenčiamos 41 laipsnio temperatūros. Skaičius lyg ir nedidelis, bet karštis tikrai juntamas. Gaila tik, kad jo dar neužtenka kiaušinienei kepti – būtų dar viena praktiškai naudinga funkcija.
Na, pokštai pokštais, bet jeigu rimtai, tai kaitimo problema šiame telefone yra tikrai nejuokingai didelė. O perfrazuojant energijos tvermės dėsnį galima pasakyti, kad šiluma iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta – ji tik keičia savo formą ir pasiskirstymą. Taigi, nejuokingai stipriam kaitimui energijos donoras yra akumuliatorius. Talpa 2680 mAh – lyg ir neblogai. Bet tikrai nepakanka namų šildymui visą dieną. Todėl susitaikykite su mintimi: žaisti žaidimus šiuo telefonu galima tik tada, kai turite galimybę papildomai įkrauti akumuliatorių. Kitaip vakaro su įjungtu telefonu nesulauksite.
Kažkiek situaciją gelbėja įkyroka energijos sąnaudų valdymo programa, pagal nutylėjimą įdiegta telefone: ji vis pasiūlo išjungti „nenaudojamas“ programėles ir paslaugas bei sutaupyti bent truputėlį energijos. Be to, telefone yra keletas valdiklių, siūlančių optimizuoti tai atmintį, tai procesorių – galimai tai irgi padėtų taupant energiją. Na, o jeigu jau prispaustų rimta bėda, telefone yra „Ultra Battery“ režimas, išjungiantis viską, kas nereikalingą ir paverčiantis išmanųjį telefoną... na tiesiog telefonu su dideliu ekranu.
Ir jeigu procesorius bei akumuliatorius yra „Huawei“ telefono trūkumai, tai kamera bent jau kai kuriais požiūriais yra privalumas. Kinai į aparatą sumontavo, jų teigimu, pirmą pasaulyje WRGB (ne RGB!) jutiklį, kuris fiksuoja ne tik raudoną, žalią ir mėlyną, bet ir baltą šviesą (t. y., visų šviesos bangų ilgių mišinį). Be to, kamera „apkaišyta“ visokiausiomis smagiomis funkcijomis: ištraukite iš kišenės aparatą, nukreipkite jį į objektą, dukart spustelėkite garso mažinimo mygtuką – vaizdas telefone bus užfiksuotas per sekundę nuo paspaudimo. Fotografuojatės asmenukei? Galite įsijungti „grožio“ funkciją, kuri palygins veido odą ir padidins akis. Yra ir gana keistas „Trail light“ režimas – jis labiau tinkamas fotografuoti tamsoje, prie laužo, degančiu pagaliuku ore paišant raides ar tamsoje fiksuojant gatvių šviesas. Mat nuotraukos fiksavimo metu judančios šviesos užrašomos į vieną kadrą. Kai demonstruoja gamintojai – įspūdinga, kai bandai pats – šnipštas. Bet gal tiesiog reikia išmokti?
Neišdidintos nuotraukos telefono ekrane atrodo tikrai neblogai – spalvos sodrios, bet nuo realybės nenutolsta, triukšmų nesimato. Bėda nutinka, kai bandai tuos vaizdus padidinti: lyginant „Huawei“ 13 MP raiškos kamera užfiksuotą vaizdą su „Galaxy Note 4“ 16 MP kameros tokiomis pačiomis sąlygomis užfiksuoti analogišku vaizdu, kinų gaminys akivaizdžiai pralaimi: išdidintoje nuotraukoje vaizdas susiliejęs, aštrumo – nė ženklo. Nepaisant to, kad fotoaparate yra optinio vaizdo stabilizavimo funkcija, kuri teoriškai turėtų leisti padidinti išlaikymą be žalos vaizdo aštrumui.
Dar didesniu privalumu būtų galima vadinti tai, kas veikia tyliai, bet nekrenta į akis: bent jau pristatymo metu „Huawei“ tikino, kad gaminant šį telefoną pritaikytos iki šiol niekur nematytos antenų technologijos, itin greitai perjungiančios signalą – esą, tai užtikrins, kad niekada „nepamesite“ skambučio važiuodami. Na, važiuojant skambučiai tikrai nebuvo pametami. Bet skambučių pametimas nebuvo labai didelė problema ir naudojantis kitais aparatais.
Už tai savo kailiu teko išbandyti „Huawei“ pažadą, kad telefonas iki 3 kartų greičiau prisijungs prie kitos šalies tinklo, lėktuvui nusileidus oro uoste. Pažadu – kinai tikrai nemelavo, taip greitai prie kitos šalies tinklo prisijungiančio telefono matyti dar neteko.
Taigi, inovacijų šiame telefone „Huawei“ tikrai nepagailėjo. Kai kurios jų – vykusios, kai kurios – nelabai. Bet jeigu geras draugas manęs paklaustų, ar verta už „Huawei P8“ su 16 GB nuolatinės atminties pakloti 500 eurų, atsakyčiau neigiamai. Mat kai kurie pernykščiai kitų bendrovių flagmanai „Huawei P8“ lenkia ir pagrindiniais kokybiniais parametrais, ir dabar jau geresne kaina.
„Talkband B2“
Žurnalistams per pristatymą išdalintose dovanų pakuotėse be telefonų buvo ir išmanusis laikrodis „Talkband B2“. Nors neaišku, kaip jį reikėtų formaliai vadinti – išmaniuoju laikrodžiu, išmaniąja apyranke ar laisvų rankų įranga. Mat tam, kad žmogus neatrodytų kvailai, kalbėdamasis su laikrodžiu, „Huawei“ sugalvojo labai originalų sprendimą: išimamą modulį, kuris įsistato į ausį.
Būtent tokia dviguba laikrodžio funkcija jį paverčia labai naudingu pagalbininku vairuotojui – kai sukioji vairą, labai nesmagu ir nesaugu krapštytis kišenėje ir vėliau viena ranka laikyti telefoną prie ausies viso pokalbio metu: kur kas paprasčiau nuo riešo nusisegti ausinuką, nesudėtingai įsistatyti jį į ausį ir toliau žiūrėti į kelią.
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
Be to, savo kailiu teko patirti dar vieną labai ūkišką tokios ausinės privalumą – tai labai patogu parduotuvėje, kai kitas šeimos narys diktuoja kuriuos pirkinius krauti į krepšelį: abi rankos laisvos ir nereikia galvoti, kur kišti telefoną, kol į maišelį krauniesi pomidorus. O bet kuriuo kitu metu ausinukas vėl tampa laikrodžiu ir nekyšo iš ausies.
Tokio ausinuko skleidžiama garso kokybė – ne prastesnė nei telefono, nors pašnekovai skundžiasi, kad juos pasiekiantis garsas yra šiek tiek „kaip iš po puodo“. Bet kalbos suprasti tikrai netrukdo.
Na, o kalbant apie kitas apyrankės/laikrodžio/laisvų rankų įrangos funkcijas – jis, savaime suprantama, rodo laiką, be to, matuoja žingsnius (ne tik einant – taip pat bėgant, matuoja laiką, kurį minate dviratį, be to, fiksuoja lipimą į kalną) ir skaičiuoja, kiek laiko miegojote: kiek giliai, kiek negiliai, kiek kartų buvote atsikėlę. Beje, jei jus erzina įprastinis žadintuvas, kuris nutraukia sapną pačioje įdomiausioje vietoje, „Huawei“ apyrankėje yra funkcija, besisiūlanti pažadinti apytiksliai nustatytu metu, kai jūsų miego fazė nebus gili. O sinchronizavus apyrankės duomenis su telefonu galite stebėti ir savo ankstesnių „dienos pasiekimų“ statistiką, sužinoti, ar, „Huawei“ manymu, jūsų miegas buvo geras.
Sinchronizuoti apyrankę galima su bet kuriuo „Android“ ar „iOS“ sistemos telefonu.
Užuomaršoms gali būti labai svarbi telefono paieškos funkcija: pasirinkus ją ant laikrodžio, telefonas vis didėjančiu garsu skleidžia garsus, pranešdamas apie savo buvimo vietą.
Šio stilingo ir netgi prabangiai atrodančio įrenginio spalva gali būti juoda, sidabrinė arba auksinė. Atitinkamos spalvos būna ir apyrankės: juodam ir sidabriniam laikrodžiui – guminės, auksiniam – odinė.
Apyrankės ekranas yra PMOLED technologijos. Tai reiškia, kad jis yra nespalvotas, labai jau ribotos raiškos ir praktiškai bevertis ryškioje saulės šviesoje. Bet už tai taupus energijos suvartojimo atžvilgiu, todėl jo toli gražu nereikės įkrauti kiekvieną dieną. Nors gamintojas oficialiai žada „iki 6 parų laikantį akumuliatorių“ (jame telpa vos 95 mAh), bet realybėje tos 6 paros sutrumpėja iki maždaug 4–5.
Laikrodžio, kaip ir telefono, ekranas yra saugomas plastikinės plėvelės, kuri linkusi gana greitai apsibraižyti. Bet už tai pats laikrodis yra apsaugotas nuo dulkių ir vandens poveikio (IP 57 sertifikatas) – iš esmės tai reiškia, kad su juo galima būtų ir maudytis, nors, prisipažinsiu, nebandžiau.
Pasiekusi prekybos taškus Lietuvoje, apyrankė turėtų kainuoti apie 170 (juodas ir sidabrinis modelis) arba 200 eurų (auksinis modelis).